Norėdami išsirinkti tobulą viešbutį savo atostogoms ar darbinei išvykai, nebežiūrėkite į žvaigždutes – šis viešbučių skirstymas toli gražu neparodo gera tai, ar vis tik nelabai kokybiška nakvynės vieta. Viena, dvi, trys, keturios, penkios ar septynios žvaigždutės (taip unikaliai save tituluoja vienintelis Dubajaus viešbutis „The Burj Al Arab“) – tai tik įvairiausių paslaugų, kurios jums nebūtinai yra aktualios, vertinimas. Pavyzdžiui, penkių žvaigždučių viešbutis privalo turėti konferencijoms skirtas sales, SPA centrą, barą ir restoraną. Tos žvaigždutės nebūtinai parodo, kad baras ar SPA paslaugos yra labai kokybiškos, labai geros. Toli gražu.
Jos parodo tik tai, kad toje įstaigoje jūs galėsite prisėsti bare, galėsite pasidaryti masažą. Tie, kas daug keliauja, jums galėtų pasakoti ir pasakoti istorijas, kaip penkių žvaigždučių viešbučiuose gavo blogą ar net labai blogą aptarnavimą, kaip kambaryje rado tarakoną ar pelę, kaip gavo neskanius pusryčius arba labai negardų kokteilį vakare prie baro. Labai dažnai trijų ar keturių žvaigždučių viešbutis, turintis lauko baseiną, gali būti ženkliai geresnis už penkių žvaigždučių viešbutį su baseinu.
Duosiu jums pavyzdį: tarkime, visiškai naujas, gražiai įrengtas, kvepiantis trijų žvaigždučių viešbutis, šildomas baseinas, švarus vanduo, nuostabūs, paminkštinti gultai. Penkių žvaigždučių vertinimo negali gauti, nes neturi konferencijų salės, neturi vidinio baseino, neturi durininko. Bet ar jums viso to reikia? Nes šalia gali stovėti penkių žvaigždučių viešbutis su visais privalumais, bet jau senas, pabirėjęs, su higienos trūkumais.
Todėl visada sakau, kad žiūrėkite ne į žvaigždutes, o į žmonių, prieš tai apsistojusių klientų atsiliepimus. Nepatingėkite peržiūrėti nuotraukų galeriją ne oficialiame jų puslapyje, o pavyzdžiui „Google“ paieškos sistemoje, kur savo vaizdelius įkelia žmonės. Tos nuotraukos dažnai atskleidžia tikrąją realybę.
Jokiu būdu nesakau, kad visi penkių žvaigždučių viešbučiai yra blogi ar prastesni. Tikrai ne. Geriausi pasaulio viešbučiai dažniausiai turi daug žvaigždučių. Bet aklai šiuo vertinimu sekti nereikėtų. Plius, atsiminkite, skirtingos šalys skirtingai tą žvaigždučių vertinimą interpretuoja.
Aš net Lietuvoje žinau keletą labai gerų, unikalių nakvynės vietų, kurios neturi penkių žvaigždučių viešbučiams būdingų paslaugų, pavyzdžiui, visą parą veikiančios administratorės. Bet kambariai, lovos, vonios kosmetika tose vietose daug geresnė nei viešbučiuose su administratore. Na, tokių pavyzdžių galėčiau sugalvoti begalę.
Lietuvoje mes jau puikiai žinome prancūzišką „Michelin“ gidą, kuris nuo praėjusių metų pradėjo vertinti ir Lietuvos maitinimo įstaigas. Pasaulyje šis gidas ir vertinimo sistema žinomi jau daugybę metų, „Michelin“ vertinimais pasitiki viso pasaulio keliautojai, yra labai daug tokių žmonių, kurie tik juo vieninteliu ir pasitiki. Nes „Michelin“ tikrai stengiasi ir laiko kokybę, tad jeigu kažkur pasaulyje pamatote raudoną jų lentelę prie maitinimo įstaigos, galite jaustis ramūs, kad valgysite tikrai skaniai.
Pabrėžiu – skaniai, bet nebūtinai brangiai, kaip daug kas Lietuvoje galvoja. „Michelin“ nėra prabangos vertinimo sistema, jie vertina unikalumą, skonį, kokybę. Esu valgęs jų įvertintose maitinimo įstaigose, kurios toli gražu neatrodė prabangiai, o ir kainos nebuvo labai didelės. „Michelin“ kai kuriose šalyse savo žvaigždutėmis apdovanojo net ir gatvės maisto taškus. Tai daug ką parodo.
Pernai, kai mes Lietuvoje sulaukėme „Michelin“ restoranų vertintojų (nes už didelius pinigus juos užsisakėme), pasaulis išgirdo apie didžiulę svetingumo (viešbučių ir apnakvindinimo paslaugų) rinkos naujovę – „Michelin Keys“ (Mišelino raktai – toks būtų lietuviškas vertimas). Tai reiškia, kad „Michelin“ nuo šiol imasi vertinti ne tik maitinimo įstaigas, bet ir vietas, kuriose galima apsistoti. O tai reiškia, kad jie nori sukurti pačią patikimiausią ir griežčiausiai kontroliuojamą sistemą, kuria drąsiai galėtų pasitikėti žmonės visame pasaulyje. Taip, kaip pasitiki restoranų vertinimais.
1900 metais prancūzų padangų gamintojų „Michelin“ sukurtas „Michelin Guide“ – nedidelė, patarimų ir rekomendacijų knygutė vairuotojams, iš pradžių pasirodžiusi su kelių žemėlapiais, informacija, kur užsipilti degalų, kur nakvoti ir kur pavalgyti. Priminsiu, kad tais laikais turizmas nebuvo išvystytas taip, kaip dabar. O ir svarbiausia – nebuvo interneto su visais atsakymais. Tad toks gidas tapo labai reikalingas ir greitai išpopuliarėjo.
1926 metais „Michelin Guide“ ėmė plėsti savo veiklas ir pradėjo dalinti pirmąsias žvaigždutes restoranams. Nuo 1931-ųjų veikia dabartinė trijų žvaigždučių sistema. Viena žvaigždutė – labai geras restoranas, verta sustoti pakeliui link kelionės tikslo. Dvi žvaigždutės – dar geresnis restoranas, dėl kurio net galima išsukti iš savo kelionės maršruto, kad jame pavalgytumėte. Trimis žvaigždutėmis įvertinti restoranai – aukščiausias lygis, vien dėl jo verta susiorganizuoti atskirą kelionę.
Nuo 2024-ųjų atsiradusi vadinamųjų „raktų“ sistema „Michelin Keys“ veikia panašiai. Patikros inspektoriai anonimiškai vertina viešbučių architektūrą ir interjerą, kokybę bei komfortą, charakterį ir bendrą atmosferą, taip pat paslaugų lygį. Svarbiausias kriterijus – unikalumas ir įsimintinumas. Kad gautų įvertinimą, viešbutis turi būti tikrai išskirtinis ir kažkuo labai įdomus, jog svečiui norėtųsi ten sugrįžti dar ir dar.
Vienu raktu žymimi labai geri viešbučiai, kurie klientui suteikia daugiau įdomių ir teigiamų patirčių nei įprasta. Dviem raktais žymimi išskirtiniai viešbučiai, kurie yra verti kelionės tikslo. T. y. vien dėl to viešbučio galima vykti į tą miestą, miestelį ar kaimą. Trimis raktais pažymėti viešbučiai – aukščiausia klasė, pasaulinis lygis, nėra prie ko prisikabinti – idealu.
Per dvejus metus „Michelin Keys“ vertinimai jau atsirado „Michelin“ gimtinėje Prancūzijoje, neabejotinai. Taip pat Jungtinėse Amerikos Valstijose, Italijoje, Ispanijoje, Japonijoje, Meksikoje, Kanadoje, Tailande, Vokietijoje, Šveicarijoje, Austrijoje, Jungtinėje Karalystėje bei Airijoje, neseniai prie sąrašo prisijungė ir Portugalija.
Nors labai daug keliauju, tokio žymėjimo iki šiol nebuvau sutikęs. Tai tik parodo, kad raktais nesisvaidoma į kairę ir į dešinę, juos gauna tikrai nusipelniusios vietos. Labai norėjau išbandyti tokį viešbutį, patirti, ką gi reiškia nepaperkamų, tobulą skonį turinčių „Michelin“ inspektorių verdiktas.
Keliaudamas po Pietų Prancūziją, šalia nepaprastai jaukaus Sain-Paul-de-Vence kaimelio suradau viešbutį „Toile Blanche“, įsikūrusį ypatingai gražiame ir labai žaliame slėnyje. Įdomu, kad viso labo 15 minučių automobiliu nuo tarptautinio Nicos oro uosto, pusvalandis kelio nuo Nicos centro ir nuo Žydrojoje prancūzų pakrantėje esančio Antibų miesto. Lokacija tikrai nepriekaištinga, lengvai pasiekiama.
„Toile Blanche“ kaip tik yra puikus pavyzdys, kad viešbučių rezervavimo sistemose, tokiose kaip Booking.com, Expedia.com ir panašiose, jeigu specialiai ieškosite vien tik penkių žvaigždučių viešbučių, jo, greičiausiai, nerasite. Nes ši vieta žvaigždutėmis nėra įvertinta, tai reiškia, kad jie neturi penkių žvaigždučių įvertinimo, kaip daug keliautojų mėgsta rinktis. Jie neturi konferencijų centro, bet turi savo privačią galeriją. Retas viešbutis tuo gali pasigirti.
Taip yra todėl, kad šią vietą atidarė belgai broliai pavarde Leroy, jie yra menininkai. Kelis iš jų sutikau atvykęs apsistoti. Įdomu, kad ir broliai, ir jų šeimų nariai darbuojasi skirtingose pozicijose. Pavyzdžiui, vieno iš brolių, paties vyriausiojo, žmona – administratorė, kuri priima svečius. Jų sūnus dirba restorane padavėju-administratoriumi. O pats vyras mane aptarnavo prie viešbučio baro tuo metu, kai barmenas buvo kažkur dingęs. Ponas įpylė vyno ir pats parinko, kuris iš jų turimų – pats gardžiausias.
Mano pasirinktas viešbutis vienai nakčiai dviem asmenims kainuoja per 400 eurų be įskaičiuotų pusryčių. Už juos teks susimokėti papildomai – vienoje iš rezervavimo sistemų rašoma, kad dviem asmenims kaina 29 eurus, nors viešbutyje lengvus pusryčius – t. y. duonų bei bandelių rinkinys su sviestu ir uogienėmis kainuoja viso labo tik 12 eurų, kavos puodelis 3,5 euro.
Anksčiau tai buvo 200 metų senumo ūkinis pastatas, kurį naujieji valdytojai prikėlė naujam gyvenimui, o taip pat aplinkui pristatė papildomų pastatų. Įdomu, kad „Toile Blanche“ nėra vienas didelis objektas – tuo jis ir ypatingas – viešbutis išmėtytas po didžiulius sodus – čia auga figos, daugybė dekoratyvinių augalų, gėlių, jie turi privatų vynuogyną, taip pat labai daug alyvmedžių. Iš viso yra apie 20 skirtingų apartamentų, kiekvieni iš jų – unikalūs. Kai kurie turi privačius baseinus, nors tai visai nebūtina – viešbučio teritorijoje yra tris dideli visiems svečiams skirti baseinai.
Jie taip pat prie vynuogyno turi dienos pietums skirtą barą-kavinę, kur pavalgyti atvažiuoja svečiai iš aplinkinių Pietų Prancūzijos miestų ir miestelių, turi ir prabangų, visokių apdovanojimų gavusį restoraną, kuris viešbučio svečius maitina pusryčiais, o vakare tampa restoranu, atviru visiems, taip pat ir svečiams iš apylinkių.
Labiausiai į akis krenta viešbučio teritorijoje esantis meno kiekis. Skulptūros, visokios instaliacijos, papuošimai – tiesiog visur, kur bepasisuksi. Tai labai žavi, ypač vos atvykus. Kaip išskirtinį dalyką reikia pabrėžti jų kambarinių darbą – vieną kambarį moteriškė man tvarkė virš pusvalandžio. Skaičiavau laiką!
Nors kambarys tikrai nebuvo stipriai suverstas. Siurbė, plovė, lankstė, keitė rankšluosčius, dekoravo, pamerkė šviežių gėlių, prie jų padėjo informacinę kortelę (kokios tai gėlės). Papurškė malonaus aromato, sutvarkė kambariui priklausančią terasą, papildė šaldytuvą, pakeitė geriamo vandens grafiną. Tiek dėmesio švarai viešbučiai suteikia retai, tai yra ypatingai malonu.
Viešbučio šaldytuvas prikrautas visokiais gaiviaisiais gėrimais ir rūšiniais šampanais bei vynais. Už juos reikia susimokėti papildomai. Spintoje galima rasti stalo žaidimų, garintuvą, džiovintuvą, seifą, lyginimo lentą, o taip pat labai gražų, stilizuotą krepšį, skirtą vežtis į paplūdimį ar neštis prie vieno iš viešbučio baseinų. Kasdien gauni po du švariai išskalbtus baseino rankšluosčius.
Personalo nėra labai daug. Vienas vyras pasitinka su mažyte mašinėle, jis paima lagaminus ir nuveža juos iki kambario, išvykstant taip pat nuveža atgal į automobilį. Administratore sėdi patalpoje, kuri visai neprimena registratūros – labiau tai muziejaus priimamasis. Prie baseinų nėra gelbėtojų ir jokių darbuotojų – viską ten tvarkaisi pats, stumdaisi gultus, jeigu reikia, išsiskleidi skėčius, jeigu reikia. Prie baseinų nėra barų, bet gali atsinešti savo gėrimus, jei nori.
Bet ne barų kiekis, ne darbuotojų skaičius lėmė tai, kad jie gavo „Michelin“ raktą. O aplinkos grožis, jos priežiūra ir unikalumas. Tikrai šito viešbučio negalėčiau palyginti su jokiu kitu, kuriuose teko lankytis. Jis unikalus ir tuo įdomus, jame nėra per daug pompastiškos prabangos, bet jos ten visai netrūksta. Patvirtinu, kad jie verti to rakto, kurį pernai gavo ir dabar turi išsikabinę prie savo įvažiavimo vartų.