Kunigas Gediminas Jankūnas. Bernardinai.lt nuotraukų (asmeninio archyvo) koliažas
Daugeliui Trys Karaliai – tik laikas, kai reikia nupuošti Kalėdų eglę ir baigti šventes, tačiau iš tiesų šios liturginės iškilmės reikšmė mūsų tautai yra svarbesnė net už pačias Kalėdas. Tikrasis šios šventės pavadinimas – Viešpaties Apsireiškimo iškilmė, ir būtent čia slypi atsakymas, kodėl krikščionybė tapo pasauline religija ir kodėl mes, lietuviai, apskritai esame jos dalis.
Apie tai dienraščiui „Bernardinai.lt“ pasakoja Krekenavos bazilikos rektorius kunigas GEDIMINAS JANKŪNAS. Jis primena ir tai, kaip šventinta kreida teisingai žymėti namų duris.
Kai kuriems Trijų Karalių iškilmė reiškia kalėdinių eglučių nupuošimo laiką, tačiau ką iš tiesų švenčiame šią dieną?
Tikrasis šios liturginės iškilmės pavadinimas net nėra Trys Karaliai – tai Viešpaties Apsireiškimo iškilmė, kuri liaudyje geriau žinoma kaip Trys Karaliai, nes apie juos tą dieną skaitoma Evangelijoje. Viešpaties Apsireiškimo iškilmė reiškia, kad pasaulyje pasirodė ir apsireiškė Viešpats kaip tautų šviesa.
Mums – ne žydams – ši iškilmė yra net svarbesnė ir didesnė už Kalėdas. Kalėdos yra įsikūnijimo, Mesijo gimimo šventė. Tačiau Viešpaties Apsireiškimo, arba Trijų Karalių, iškilmėje paaiškėja, kad gimęs Viešpats yra ne tik žydų tautos, bet ir viso pasaulio gelbėtojas. Išminčiai, kurie atvyko iš Persijos, simbolizuoja pagoniškąją pasaulio žmonijos dalį, kuri irgi atpažįsta Jėzų kaip ne tik judėjų arba žydų gelbėtoją bei Mesiją, bet ir viso pasaulio bei žmonijos gelbėtoją. Todėl Viešpaties Apsireiškimo iškilmė simbolizuoja tautų šviesą ir taiką. Vakarų ir ypač Rytų krikščionys šią iškilmę labai pabrėžia.
Pexels.com nuotrauka
Tuomet, kaip ir minėjote, mūsų tautai tai yra didesnė už Kalėdas šventė?
Taip. Kitaip tariant, Dievo įsikūnijimas yra slėpinys. Visgi pirmiausia Jis įsikūnijo religiniame ir istoriniame kontekste, kuris yra žydų tautos Senojo Testamento pažadas ir pranašystė. Per Viešpaties Apsireiškimo iškilmę paaiškėja, kad Jis yra ne tik žydų ir judėjų religijos, bet ir viso pasaulio bei žmonijos išganytojas.
Kaip manote, ar tikintieji supranta šią Trijų Karalių iškilmės reikšmę?
Manau, kad tokio aiškinimo, mokymo ir sąmoningumo galėtų būti daugiau. Ypač kai sakome, kad krikščioniškame tikėjime Velykų iškilmė yra svarbiausia – Viešpats mirė ir prisikėlė. Tada jau seka visi kiti slėpiniai – sakome, kad Dievas įsikūnijo, gimė žmogumi, bet pagalvojus – kas čia tokio? Visi gimsta, nesvarbu, Dievas ar ne Dievas. Tačiau kad kas nors mirė ir prisikėlė – jau visiškai neatpažįstamas reiškinys mūsų tikrovėje. Tai yra krikščionybės šerdis. Vadinasi, tada iš Viešpaties kančios, mirties ir Prisikėlimo slėpinių kyla ir kitų slėpinių svarba.
Mes, lietuviai, esame ne žydai – ne Senojo Testamento tautos palikuonys ir istorijos dalyviai. Jeigu ne šis visuotinis apsireiškimas, kad Jis yra visų gelbėtojas ir Mesijas, mes liktume už šios išganingos ir gelbėjančios tikėjimo žinios borto, o dabar esame to dalis.
Krekenavos bazilikos rektorius kunigas Gediminas Jankūnas. Asmeninio archyvo nuotrauka
Kai kuriuose miestuose šią dieną vyksta įvairios teatralizuotos eisenos – persirengiama Trimis Karaliais. Kiek toks šventimo būdas padeda atskleisti tikrąją šventės prasmę?
Tai tikėjimo judesys. Mes kartais norime šventę uždaryti liturginiuose veiksmuose, bet labai gerai, kad švenčiame su tokia gražia, vaizdinga simbolika: karaliai, karūnos, išminčiai, drabužiai, blizgesys. Tokia egzotika.
Šiandien šių dalykų jau gausiai turime, bet įsivaizduokime, kad ankstesniais laikais tokios eitynės žadino vaizduotę. Tai mūsų žiemai suteikdavo spalvų ir buvo gražus priminimas, kad tikėjimas yra judesys. Jis yra paieška – kaip tų išminčių paieška, kas yra tikroji tiesa, atsakymas į egzistencinius, pamatinius gyvenimo prasmės klausimus.
Sakyčiau, kad eisena simbolizuoja judesį, jog tikėjimas niekada nėra tik dukart du lygu keturi. Tai nuolatinė pastanga artėti prie tiesos, Kristaus, šviesos ir tikrosios vilties, kuri ne mūsų sukurta, ne nusipirkta, bet mums netikėtai dovanota iš dangaus, Viešpaties.
Tradicinė Trijų Karalių eisena Vilniuje 2024 m. Oresto Gurevičiaus / ELTA nuotrauka
Dar vienas neatsiejamas šios iškilmės dalykas – namų durų ženklinimas šventinta kreida. Kokia šio ženklinimo prasmė ir kaip tai daryti tinkamai?
Neseniai Lietuvos vyskupų konferencija išleido patvirtintą Palaiminimo apeigyną, kuriame yra kreidos ir smilkalų palaiminimas per Kristaus Apsireiškimo iškilmę. Jame sakoma, kad kreida žymimi namai, kurie priėmė Kristų į savo aplinką ir namus. Durys yra tarsi išorinis liudijimas.
Iš liturgijos žinome, kad Marijai, Kūdikėliui Jėzui ir globėjui Juozapui užeigoje nebuvo vietos. Mes tarsi norime pasakyti, kad jie gali užeiti į mūsų namus. Atėjęs į žmoniją Dievas gali apsigyventi mūsų namuose, šeimoje. Žymėjimas kreida durų išorėje liudija, kad už šių durų gyvena Kristų kaip savo Viešpatį priėmę žmones.
Įprastai Lietuvoje rašomos raidės K, M, B, tačiau vietoj K turėtų būti raidė C, nes tai yra lotyniško palaiminimo Christus mansionem benedicat (liet. „Kristus namus tepalaimina“) pirmosios raidės. Šis užrašymas kreida ant durų kartu yra palaiminimo prašymas ir kvietimas, kad šie namai būtų palaiminti Viešpaties. Mes, lietuviai, aišku, painiojame C su K – kaip ir kartais vietoj „Carito“ rašome „Karitas“ – tad liaudis, kad galėtų suprasti, sugalvojo, jog raidės yra pirmosios išminčių vardų raidės – Kasparo, Merkelio, Baltazaro.
Naujas palaiminimo apeigynas leidžia duris žymėti ir kitomis raidėmis. Pavyzdžiui, J, M, J – pirmosiomis Jėzaus, Marijos ir Juozapo vardo raidėmis. Tai irgi Šventosios Šeimos kvietimas, kad ji būtų tų namų dalis. Bet Lietuvoje nesu niekur matęs, kad kas nors būtų rašęs J, M, J. Kol šis apeigynas nebuvo išverstas į lietuvių kalbą, ir pats nežinojau, kad tokios raidės gali būti rašomos.
Ant durų su kreida tarp užrašytų raidžių turėtų būti kryželiai, o prieš juos ar perskeliant rašomi metai. Šiuo atveju 2026-aisiais turi būti rašoma taip: 2026 + C + M + B arba 20 + C + M + B + 26.
Ant durų su kreida tarp užrašytų raidžių turėtų būti kryželiai, o prieš juos ar perskeliant rašomi metai. Šiuo atveju 2026-aisiais turi būti rašoma taip: 2026 + C + M + B arba 20 + C + M + B + 26. Tai parodo, kad tikėjimas ir pasitikėjimas Viešpaties atėjimu yra atnaujinamas kasmet ir kad Jis su mumis būtų ne kaip atsiminimas, o prisiminimas, kaip gyvasis prisikėlęs Kristus, gyvenantis su mumis ir tarp mūsų.
O kreida, kuria rašome ant durų, turi būti kiekvienais metais šventinama naujai ar galime naudoti ir likusią nuo praeitų metų?
Popiežius Pranciškus primena, kad turėtume būti tvarūs. Šventinta kreida yra sakramentalija, tai jeigu jos nesunaudojame per metus, galime ją naudoti ir kitąmet.
Yra dar vienas dalykas. Kartais uolieji katalikai pradeda rašyti ant visų kaimynų durų laiptinėje. Negalima taip daryti neatsiklausus žmonių, kurie už tų durų gyvena, nes tai yra viešas tikėjimo liudijimas, ir mes negalime kitiems primesti savo tikėjimą rodyti viešai. Mūsų laikais tai jau yra tikrai stiprus tikėjimo liudijimas, ir ne visi gali norėti savo krikščionišką poziciją deklaruoti viešai. Gaila, kad toks pasirinkimas galimas, bet jis išlieka.
Pexels.com nuotrauka
Kunige, kokią žinią Viešpaties Apsireiškimo iškilmė siunčia šiandien, kai visuomenė, pasaulis yra ypač susiskaldę?
Siunčia žinią, kad pasaulyje nei su viena vyriausybe, nei su viena partija, nei su viena korporacija ar sandrauga negalima sieti tikrosios šio pasaulio ir žmonijos taikos, šviesos ir tiesos. Šie dalykai mus pasiekia iš Dievo, nes tai yra dieviškumo dalis, ir mes visi turime dėti pastangas judėti tos tiesos, šviesos ir taikos link. Turime patys judėti to link asmeniniu įsipareigojimu, ieškojimu, nesistengdami kokiu nors būdu vieni kitiems primesti savo susikurtas tiesas, kurios dažniausiai mumyse ir pasibaigia – mes negalime būti tikrosios tiesos, šviesos ar vilties šaltiniai. Mes turime būti tie, kurie šiuos dalykus priimame.
Popiežius Pranciškus gražiai pasakė, o Leonas XIV pakartojo, kad esame kaip Mėnulio šviesa – jis pats nešviečia, o tik atspindi Saulės šviesą. Jeigu mes, žmonija, norime labiau gyventi taikoje, gėryje, meilėje – turime įsileisti ir atspindėti tą Dievo šviesą, meilę, kuri atėjo per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų ir pasiliko Jo Bažnyčioje, žodyje, sakramentuose, Šventosios Dvasios veikime.
Gražus dar vienas dalykas – per Tris Karalius šventinama ne tik kreida, bet ir smilkalai. Smilkalai reiškia, kad nesvarbu, kur jie smilkomi, jie yra mūsų maldų, tikėjimo išraiška ir mūsų visų darbų noras padaryti juos Dievo garbės dalimi, kad ten, kur smilkalų dūmai kyla, mūsų gyvenimo darbai ir pastangos teiktų Dievui garbę ir šlovę. Kaip jėzuitai sako: Ad maiorem Dei gloriam (liet. „Didesnei Dievo garbei“).
Taigi smilkalų šventinimas per Trijų Karalių iškilmę reiškia, kad už tų durų gyvena krikščionys ir kad tie žmonės stengiasi savo gyvenimu, žodžiais, darbais ir tiesos paieškomis teikti Dievui garbę bei šlovę ir kartu savo aplinkoje skleisti meilę, gerumą ir Jo tiesą – ne savo.
Atsidėkokite už mūsų dirbamą darbą Jums paremdami Bernardinai.lt!
Perskaitėte šį straipsnį iki pabaigos? Sveikiname! Nes galėjote pasimėgauti prabanga, kurios kiti šaltiniai internete Jums nenori suteikti ir reikalauja susimokėti perskaičius vos pirmąsias eilutes. Tačiau parengti ir publikuoti tai, ką perskaitėte, kainuoja. Todėl kviečiame Jus savanoriškai prisidėti prie mūsų darbo ir prie savo skaitymo malonumo. Skirkite kad ir nedidelę sumą šiam darbui tęsti paremdami. Iš anksto dėkojame!
Norite nepraleisti svarbiausių naujienų? Prenumeruokite naujienlaiškį:
Kiti šios Rubrikos straipsniai: