Režisierius šį veikėją rašė iškart galvodamas apie Wagnerį Mourą, kurio talentą stebėjo nuo jo vaidmens filme „Elitinis būrys“ („Elite Squad“, 2007). Lietuvoje šis aktorius gerai pažįstamas iš serialo „Narcos. Narkotikų prekeiviai“, kuriame suvaidino Pablo Escobarą. Holivudas atvėrė savo duris šiam aktoriui, bet jis turi aiškius vaidmenų pasirinkimo kriterijus ir atsakingai žiūri į Lotynų amerikiečių vaizdavimą amerikiečių filmuose.
Filmas „Slaptasis agentas“ pasakoja apie 1977-ųjų metų Braziliją, valdomą karinės diktatūros. Šiame neįprastame trileryje Wagneris Moura įkūnija už savo vertybes stovintį žmogų, kuris tenori gyventi ramiai ir auginti savo sūnų, tačiau yra kažkam, kas turi daug galios, nepatogus.
Apskritojo stalo pokalbis, kuriame dalyvavo kritikai iš skirtingų šalių, labiau sukosi apie politinę situaciją nei apie filmą, bet tai tik parodo, koks šis filmas savalaikis ir kaip svarbu nepamiršti praeities.
Pagal apskrito stalo diskusiją parengė Mantė Valiūnaitė
– Jūs esate ir aktorius, ir režisierius, kaip jums sekėsi dirbti su buvusiu kino kritiku?
– Buvo tikrai puiku! Žinote, režisierių Kleberį Mendonça Filho sutikau čia, Kanuose. Tai buvo prieš dvidešimt metų, kai jis buvo kino kritikas ir ėmė iš manęs interviu po filmo „Elitinis būrys“ („Elite Squad“, 2007) premjeros. Man jis labai patiko, nes buvo toks protingas ir kilęs iš to paties regiono Brazilijoje kaip ir aš, iš Šiaurės Rytų, iš Resifės miesto.
Iškart pajutau ryšį su juo ir mano žmona padarė mudviejų nuotrauką. Kai pamačiau jo debiutinį filmą „Garsai kaimynystėje“ – sakiau, kad tai geriausias visų laikų Brazilijos filmas. Iškart supratau, kad norėčiau su juo dirbti.
Mus su Kleberiu išties sujungė politika. Prieš dabartinę valdžią buvusi fašistinė valdžia žiauriais būdais atakavo žurnalistiką, mokslą, menus. Galima sakyti, tai buvo vadovėlinis autokratų valdymas. Dėl to labai kentėjau, nes visi, kas prieš tai garsiai pasisakė, kentėjo. Sukūriau filmą „Marighellą“ ir nors filmas buvo parodytas 2020 m. Berlyno kino festivalyje, Brazilijoje galėjau jį išleisti tik 2021 m., nes jis buvo cenzūruotas. Tai buvo karštas karas, žmonės sulaukdavo grasinimų mirtimi. Mes su Kleberiu tuomet palaikėme ryšį ir nuolat kalbėjomės, kaip galime kovoti prieš tai, ką turėtume daryti, kad išgyventume, juk mes tiesiog norime kurti kiną. Jis taip pat daug prisikentėjo.
Taigi šis filmas ateina iš to laiko, kai mes stengėmės palaikyti vienas kitą. Ne tik mes, bet ir daugelis žurnalistų ir kūrėjų buvo didžiuliame pavojuje. Šis filmas ateina būtent iš šio susitikimo su Kleberiu, tapau ko-prodiuseriu ir mums filmo kūrimas užtruko 4–5 metus.
„Taip toliau“ nuotr. /Kleberis Mendonça Filho, Wagneris Moura
– Kokia dabar situacija Brazilijoje?
– Brazilija vėl yra demokratinė šalis, bet visi šiuo metu gyvename labai poliarizuotame etape. Turbūt tai būdinga visoms šalims, ne tik Brazilijai. Manau, tai didžiausia grėsmė demokratijai – nėra susitikimų, nėra pokalbių. Mane gąsdina dabartinė situacija.
Po to, kai nusifilmavau filme „Pilietinis karas“ („Civil War“, rež. Alex Farland), pradėjau daugiau apie tai galvoti – kaip priimti skirtingų politinių pažiūrų žmones. Būdavau žymiai kategoriškesnis kitų nuomonei, bet dabar, jei tu nesi nacis, noriu tavęs klausytis.
– Ar kurdami šį filmą apie 1970-uosius, apie karinę diktatūrą, norėjote parodyti Jairui Bolsonaro ir jo palaikytojams veidrodį?
– Ne, negalvoju apie Bolsonaro. Nemanau ir kad jo palaikytojai eis žiūrėti filmo. Žinote, Walterio Salleso filmą „Aš vis dar čia“ („I‘m still here“, 2024)? Kaip galima į jį neįsitraukti? Man tikrai smalsu, ką radikalioji dešinė galvotų apie šį filmą, ką jie sakytų. Kad Rubensas Paiva nebuvo kankintas ir nužudytas? Ar kad filmas blogas? Gal kad blogai suvaidinta? Man išties smalsu būtų sužinoti, ką jie galvoja apie jį.
Mums svarbiausia buvo parodyti, kaip jaučiamės, kas vyksta mūsų gyvenimuose ir tikėjomės, kad tai turės prasmę kitiems žmonėms.
– Ar jūsų veikėjas Marcelas visiškai išgalvotas personažas, ar jis buvo sukurtas, remiantis tikru žmogumi?
– Nėra nuorodų į konkretų žmogų, bet turbūt jame telpa daugybė panašių istorijų. Kad ir „Marighella“, atleiskite, kad vėl apie savo filmą kalbu, bet tai įdomus palyginimas. Margihella buvo tikras veikėjas, revoliucionierius ir lyderis, nužudytas už savo veiklą. Kuriant tą filmą, mano tikslas buvo kalbėti apie daugybę žmonių, kurie buvo palaidoti, bet niekas apie tai nežino.
Filmo „Slaptasis agentas“ veikėjas Marcelo – vyras, kuris nesistengė kovoti su režimu, nuversti karinę diktatūrą, jis tiesiog stengėsi laikytis savo vertybių ir būti tuo, kas yra. Siaubinga galvoti, kad tokiomis aplinkybėmis, kai valdo autokratija, vien faktas, kad esi tuo kas esi, gali tavo gyvybei kelti pavojų. Ta nedidelė grupė pabėgėlių, kuriuos jis filme sutinka – vienas vaikinas galbūt yra gėjus, kiti žmonės pabėgę iš Angolos – nei vienas iš jų nėra Che Guevaros tipo veikėjas. Net jeigu nesi herojaus tipo, bet tavo tėvai tave išmokė, kas yra gera ir bloga, ir tu atpažįsti, kad tai nėra teisinga ir neseki tuo, tai gali pastatyti tavo gyvybę ant plauko. Kas man patinka „Slaptajame agente“, kad tai nėra filmas apie diktatūrą, bet apie tai, ką reiškia gyventi tokioje vietoje, kurią valdo diktatūra. Gyvename tokiame pasaulyje, kur vėl reikia įrodinėti, kad pasaulis nėra plokščias.
– Filmas prasideda nuo veikėjo troškimo tiesiog gyventi savo gyvenimą ir pagaliau būti su savo vaiku, bet šalis tarsi stumia jį tolyn?
– Taip, būtent. Man atrodo svarbu, kad žmonės gali šiandien pamatyti, ką reiškia gyventi autokratinėje šalyje. Kai Amerikoje Trumpas pralošė rinkimus ir buvo šturmuotas Kapitolijus, jis nebuvo teisiamas. Kai Brazilijoje buvo užpultos institucijos, jaunoje demokratijoje, kur yra daugybė problemų, bet tie žmonės buvo suimti ir pasodinti į kalėjimą. Trumpas ir vėl valdo Ameriką.
Tiesa, taip kaip mes ją suprantame, tuoj pasibaigs
Bolsonaro nebegalėjo laimėti rinkimų. Kodėl Brazilija tai padarė? Nes Brazilija geresnė demokratija? Mano asmeninis paaiškinimas – brazilai žinojo, ką reiškia gyventi diktatūriniame režime, o amerikiečiai priima demokratiją savaime suprantama. Niekas to nesitikėjo, bet tai įvyko, ir tai labai gąsdina.
V.Juca/„Taip toliau“ nuotr. /Kadras iš filmo „Slaptasis agentas“ (rež. Kleberis Mendonça Filho)
– Ar Bolsonaro valdymo metu buvo daug reflektuojama apie diktatūrą?
– Brazilijoje sukurta daug filmų apie diktatūrą, tai labai šviežias mūsų šalies randas ir daugelis šalies vietų dar nėra pagijusios. Brazilijoje mes turime tokį dalyką kaip amnestija, kuri buvo suteikta visiems kankintojams, žudikams. To nebuvo Argentinoje, kur režimo nusikaltėliai buvo patupdyti į kalėjimą. Mano galva, Bolsonaro galėjo tapti Brazilijos prezidentu tik dėlto, kad mes turime šį įstatymą. Vėlgi, kaip svarbu turėti kolektyvinę atmintį, nepamirškime. Istorikai, akademikai dirba šiame lauke, bet menas, kinas vaidina labai svarbią rolę šiame procese.
Beveik viskas yra politiška
– Kalbant apie kolektyvinę brazilų atmintį, kaip manote, ar ji nėra trapi?
– Žinote, jums pasakysiu labai svarbų dalyką, kuris susijęs su tuo, ką jūs darote, ir kas mane labai gąsdina – tai, kad tiesa, taip kaip mes ją suprantame, tuoj pasibaigs.
Tai susiję su žurnalistikos irimu, kaip svarbia demokratijos atrama. Tad nėra nuostabu, kad visi dabartiniai autokratai pirmiausia puola žurnalistiką. Žinoma, galima kritikuoti kapitalą žurnalistikoje, kuris lemia didžiosios žurnalistikos galios žaidimus, didžiųjų korporacijų įtaką. Bet aš studijavau žurnalistiką ir mus universitete mokė: faktų tikrinimo, skirtingų pusių išklausymo. Šiandien visi naujienas gauna per socialinius tinklus. Jei turi tam tikras politines pažiūras, tavo sraute bus tik tavo pažiūras atitinkantys dalykai. Tai ir kuria poliarizaciją, nebevyksta pokalbiai. Tiesiog imi galvoti, kad visi galvoja taip pat. Ir dar kas mane labai gąsdina, tai dirbtinio intelekto atveriamos galimybės apgaulei. Galiu gauti video, kur matysiu žmogų su jūsų veidu ir kalbantį jūsų balsu, bet tai būsite ne jūs. Ką su visu tuo daryti? Vardan technologinės pažangos yra sukuriami įrankiai neįtikėtinai manipuliacijai ir apgaulei.
– Jūs vaidinate daugelyje filmų, kurie yra politiški. Taip pat neseniai filmavotės ir Holivude. Kuo jums svarbu, kad filmai turėtų politinę žinutę?
– Man patinka politika. Beveik viskas yra politiška. Aš lengvai randu politiką komedijose. Kalbant apie darbą JAV, man labai svarbi politinė pozicija – neprisidėti prie stereotipiško Lotynų amerikiečio įvaizdžio kūrimo. Noriu vaidinti tokius pat veikėjus kokius vaidina balti amerikiečiai vyrai.