Darbe stresas dažnai atrodo labai kasdieniškas. Be dramų, be didelių žodžių. Jis telpa trumpuose susirašinėjimuose, „dar penkiose minutėse“, nuolatiniame perjungime tarp užduočių ir vidiniame spaudime suspėti greičiau, nei leidžia diena. Tik vėliau, kai tempas sulėtėja, ateina pojūtis, kad galvoje per daug triukšmo, o kūnas išsekęs.
Kai stresas kalba mūsų pačių balsu
Terapinio koučingo specialistė Kamila Golod pastebi, kad daugiausia įtampos darbe sukelia ne pačios situacijos, o tai, kaip mes jas interpretuojame. Dažnai net nepastebime, kad gyvename nuolatiniame vidiniame dialoge, kuris retai būna mums palankus.
Pavyzdžiui, po susitikimo, kuriame reakcijos buvo santūrios ar be grįžtamojo ryšio, galvoje gali atsirasti mintis: „Aš turbūt pasakiau kažką ne taip.“
Nors faktų tam nėra, kūnas jau reaguoja – atsiranda nerimas, įtampa, noras pasitaisyti ar įrodyti savo vertę.
Asmeninio arch. nuotr./Kamila Golod
„Mūsų protas nemėgsta nežinomybės. Todėl jis dažnai pasirenka pažįstamą paaiškinimą net jei jis mus skaudina“, – sako Kamila Golod.
Ypač daug įtampos kelia ir vidinis reikalavimas neklysti. Po atsakomybe ar perfekcionizmu slypi nuolatinis budrumas, tarsi kiekviena klaida galėtų kainuoti labai daug.
Dar viena dažna patirtis – lyginimasis „Kiti spėja daugiau.“ „Atrodo, kad jiems lengviau.“ Nors nematome viso kito žmogaus paveikslo, protas greitai padaro išvadą apie save, dažniausiai nepalankią.
„Automatinės mintys dažnai skamba kaip faktai, bet iš tiesų tai tik bandymas nuspėti ateitį remiantis praeitimi“, – pabrėžia Kamila Golod.
Pasak jos, pirmas žingsnis mažinant šių iracionalių minčių poveikį ne bandyti jas pakeisti, o jas pastebėti. Kai tarp mūsų ir minties atsiranda pauzė, atsiranda ir pasirinkimas – ar ja tikėti, ar remtis dabarties faktu ir savo racionalia mintimi.
Kai kūnas sureaguoja greičiau nei spėjame suprasti
Tai, kas vyksta galvoje, labai greitai persikelia ir į kūną. Dažnai dar anksčiau, nei žmogus spėja sau pasakyti, kad jam sunku.
Šeimos gydytoja ir jogos trenerė Žaneta Genutienė pastebi, kad žmonės dažnai sako: „Aš net nesupratau, kodėl taip sureagavau.“ Tačiau kūnas jau būna sureagavęs – įsitempęs, sulaikęs kvėpavimą, pasiruošęs „susitvarkyti“ ar „ištverti“.
„Kai vidinis dialogas nuolat palaiko spaudimą, nervų sistema gyvena budrumo režime net jei realaus pavojaus nėra“, – sako Ž. Genutienė.
Asmeninio arch. nuotr./Žaneta Genutienė
Todėl vien suprasti, kas vyksta, dažnai nepakanka. Kūnui reikia patyrimo, kuris parodytų, kad galima sustoti.
Viena paprasčiausių praktikų, grįžimas į atramą. Sėdint prie darbo stalo kelias akimirkas sąmoningai pajusti pėdas ant grindų ar nugarą, kuri atsiremia į kėdę. Tai padeda kūnui „persijungti“ iš nuolatinio budrumo režimo.
Kita – kvėpavimo sulėtinimas, ypač pailginant iškvėpimą. Net kelios tokios minutės siunčia nervų sistemai signalą, kad šiuo metu saugu.
„Kūnui nereikia sudėtingų instrukcijų. Jam svarbu patirti, kad „aš esu saugus“, „aš esu pakankamas“, „aš galiu pasirinkti“ – pabrėžia Ž. Genutienė.
Mažos pauzės, kurios keičia dienos kryptį
Pasak Kamilos Golod, vienas paprasčiausių būdų sumažinti vidinį spaudimą – įvardyti mintį. Kai ji tampa pastebima, tarp mūsų ir jos atsiranda erdvė, kurioje nebereikia skubėti tikėti tuo, ką ji sako. Toje erdvėje galime trumpam sustoti, atsikvėpti ir pasirinkti – reaguoti iš įpročio ar iš sąmoningumo. Pavyzdžiui, ne kiekviena užduotis, kuri atrodo neatidėliotina, iš tiesų yra tokia, kartais ji kyla iš vidinio skubėjimo, o ne realaus poreikio. O kai pagauname save spėliojant, ką apie mus galvoja kiti, galime rinktis ne kurti istorijas, o pasitikrinti su realybe – paklausti, išgirsti, būti ryšyje.
Tuo metu Žaneta Genutienė siūlo šią vidinę pauzę sustiprinti kūniškai – keliomis sąmoningo kvėpavimo minutėmis, trumpu judesiu. Tokios mikro-pauzės padeda paprastai grįžti į kontaktą su savimi ir išgirsti savo poreikį.
„Ramybės pauzė“ kortelėse šis principas atsispindi labai paprastai – jos kviečia trumpam sustoti ir užduoti sau klausimą, kuris padeda atpažinti kas kelia stresą ir pasirinkti veiksmingą ir lengvai atliekamą pratimą tam stresui sumažinti.
Ramybės pauzė – ne prabanga, o kasdienis pasirinkimas. Ramybė darbe nereiškia, kad viskas turi sulėtėti ar išsispręsti. Kartais pakanka kelių sąmoningų minučių, kad iš automatinio veikimo režimo grįžtume į ryšį su savimi. Ir dažnai būtent nuo tokios pauzės prasideda tvaresnis santykis su darbu ir su savimi.
Autorės: Kamila Golod, Žaneta Genutienė