Atsispirdamas nuo tikros istorijos – 1991 m. rusams užgrobus Lietuvos radijo ir televizijos pastatą, prasidėjo 170 parų trukusi darbuotojų bado akcija, – K.Kaupinis kuria savą pasakojimą, pabrėždamas, kad šis filmas greičiau poezija, o ne istorinių įvykių rekonstrukcija. Su šiek tiek absurdo ir daug žmogiško ryšio ilgesio.
„Badautojų namelis“, pristatytas Varšuvos ir Talino kino festivaliuose, Lietuvos kino teatruose pradedamas rodyti nuo sausio 30 d.
– Kai paskutinįkart turėjome interviu, o tai buvo dar prieš „Nova Lituanios“ premjerą, jau dirbai prie naujo filmo idėjos. Tuomet sakei, kad kiekvienąkart perrašydamas juodraštį, parašai visai naują filmą. Papasakok apie savo rašymo procesą – nuo ko jis prasideda ir kaip nutinka, kad pakeliui randasi ne tiek skirtingos versijos, kiek skirtingi filmai?
– Sunku pasakyti, kodėl. Tiesiog pajauti, kad rašomas filmas nebetinka tavo vidinei būsenai. O gal ir aplinkai, situacijai. Nes kurdamas filmus noriu atliepti ir kažkokią visuomenės būklę.
Su „Badautojais“ iš pradžių užsikabinau už televizijos užėmimo. Buvo toks žmogus, Virgaudas Jakucevičius, kuris dirbo „Kaspervizijos“ viduje kaip šnipas. Tuo metu atrodė, kad tai labai aktualu. Turbūt ir liko aktualu. Filmas būtų buvęs apie tai, kaip konstruojamas propagandinis kanalas, desperatiškai dengiant žlungančią imperiją.
Santykyje su blogio mastu ta pastanga atrodė truputį bergždžia – ką padės ta tavo prikrauta konservų dėžė? Bet, sako, padeda, reikia. Tai neši ir darai.
Bet artėjant karui Ukrainoje, man tapo labai nemalonu murkdytis toje pusėje. Paprasčiausiai norėjosi šviesos. Tada pažvelgiau anapus televizijos pastato, į badautojų vagonėlį ir viską perrašiau.
Man pačiam vienu metu atrodė, kad gal šįkart nereikėjo istorinio laiko. Gal dabartyje veiksmas galėjo vykti? Bet tada viskas vėl apsisuko, mes atėjome prie tos situacijos, kurioje esame šiandien, ir taip nebegalvoju. Kaip ir su „Nova“ – keičiasi aplinkybės, filmas subręsta, aktualizuojasi, viskas tampa labai aišku. Vienaip jis atrodė 2019 m., kai pasirodė, ir visai kitaip – šiandien.
– Bet tuo metu, kai pradėjai rašyti „Badautojų namelį“, aplinkybės Lietuvoje dar buvo kitokios. Ką tuo metu jau jautei, kokią visuomenės būklę norėjai atliepti?
– Tuo metu Ukrainoje jau vyko karas, prasidėjo žvėriškumas, niokojimas. Buvo ir kita pusė, toliau nuo Ukrainos. Tuo metu su Simu [Glinskiu] nuvažiavom į kažkokį workshopą Prahoj, vaikščiojom po miestą su savo koprodiuseriu. Mes kažką apie Šaulių sąjungą kalbam, ginklavimąsi. O jis viso to paprasčiausiai nesupranta. Prahoje buvo gražu, ramu.
Atrodė, kad yra viena pusė, kita pusė. O per vidurį – mes. Prasidėjus karui, Lietuvoje buvo daug sujudimo. Visi kažką daro, neša, tempia, deda. Santykyje su blogio mastu ta pastanga atrodė truputį bergždžia – ką padės ta tavo prikrauta konservų dėžė? Bet, sako, padeda, reikia. Tai neši ir darai.
A.Silkinio nuotr./Karolis Kaupinis
Supratau, kad yra tos trys plotmės, o namukas yra mini visuomenės modelis. Tuo laiku, tas dėžes bekraunant, Šauliuose bebudint, būdavo daug laiko, kai nėra ką veikti. Kai reikėdavo išlaukti, išbūti. Nuolat vykstant pokalbiui su tuo, su kuriuo čia atsidūrei.
Norėjau, kad mano filmas toks ir būtų. Ir dar, atsimenu, viena literatūros kritikė po feisbuko įrašu apie „Novą“ buvo parašiusi, kad filme žmonės nieko neveikia, tik šneka ir valgo. Pagalvojau: va, dabar aš padarysiu, kad išvis jie nieko neveiks – tik kalbės ir nevalgys, nors viskas bus apie maistą. Tiesą sakant, labai nemažai rašiau ant šitos įsiūčio ambicijos.
– Neabejoju, kad ruošiantis šiam filmui turėjai atlikti tyrimą.
– Tyrimas buvo ilgametis. Daugiausia – darant kitus darbus, ir vis randant kokią kruopą, kurią parsineši namo ir apsirašai. Dirbau LRT, girdėjau daug istorijų, kūriau audiopasakojimą „Svetimi garsai eteryje“ apie radijo žvalgybą, sutikau žmonių, kurie šiuose procesuose dalyvavo.
Dirbau su Virginija Motiejūniene. Ji kartu su kolega Virgiu Kubiliumi ir jo dėde, Rimvydu Kubiliumi, kūrė publicistinę laidą „Akistata“. Trise jie ir buvo bado akcijos iniciatoriai. Jie nebuvo įvykių centre – juos tiesiog išmetė iš darbo, Kauno studijoje jie nedirbo ir turėjo susirasti sau veiklą. Vėliau prie akcijos prisijungė gal 200 žmonių.
Kai pradėjau kalbinti liudininkus, Rimvydas Kubilius jau buvo amžinatilsį. O iš kitų pasakojimų man vėrėsi tuometinis televizijos pasaulis – ypač dabar, praėjus laiko, kai žmonės jau gali kalbėti ką nori. Iš tų pokalbių ir pradėjo konstruotis personažai.
Filmo platintojų nuotr. /Kadras iš filmo „Badautojų namelis“ (rež. K.Kaupinis)
– Personažai, kurie nebuvo tikri šios istorijos dalyviai?
– Taip, daugiau dominuojantys archetipai. Prisitaikėlis komunistas. Užkietėjėlis disidentas. Intelektualas, kuris neinicijuoja, bet prisideda.
Šalia visad yra rusas – nei savas, nei ne savas, nesuprasi. Ir tai, kaip vertiname rusus, yra specifiška – jei geras rusas, jis turi būti ekstra geras. Beje, man dirbant LRT vieni žmogiškiausių, daugiausia man davusių kolegų buvo iš rusų redakcijos – Ala Asovskaja, amžinatislį, ir Olegas Kurdiukovas. Abu jie Sausio 13-os naktį dirbo rusų redakcijoje ir jų apsisprendimas likti lietuviškoje televizijoje reikalavo dar tvirtesnio stuburo.
Tada yra Sigio personažas, kuris man pačiam buvo labai pažįstamas. Buvo ką tik gimęs vaikas – bandai rašyti, laiko nėra, niekas normaliai nepavyksta, buitekas užsivėlęs. Žinojau, kad [aktorius] Paulius Pinigis irgi tame gyvena.
Atsimenu, kai klausiau žmonių, kodėl jie ėmėsi šitos akcijos, iš pradžių visi kalbėjo apie Lietuvą. Bet pašnekėjus ilgiau, pradedi suprasti, kad atsiranda ir labai asmeniškų priežasčių. Šitas komponentas filme man buvo svarbus.
Man apskritai atrodo, kad žmogus yra vienas. Jis visais įmanomais būdais bando iškęsti vienatvę ir siekti laimės – ir nei nuo vieno neįmanoma pabėgti.
O dirbdamas LRT matydavau daug diktorių, senstančių gražuolių, kurios brendžiuką LRT kavinėj liūdnai gurkšnodavo. Daivos tipažo konstravimas nuo to ir atsispyrė. [Ineta] Stasiulytė buvo po „Novos“ premjeros prie manęs priėjusi, sakydama, kad nori vaidinti kitam filme. Aš aktorių, šiaip jau, taip neimu, bet ji nuveikė savo darbą, liko mano galvoj. Galvojau, ji juk gera aktorė, tik vis vaidina tą patį amplua. Norėjau iš to amplua ją ištraukti.
Per atranką apie tai ir kalbėjom. Aš Inetai tiesiai pasakiau: man atrodo, tu ir esi šitas personažas, išgyveni tą lūžį, kur tuoj dėl grožio nebebūsi kviečiama.
A.Solomino nuotr./Karolis Kaupinis su Pauliumi Pinigiu ir Ineta Stasiulyte
– Gruboka.
– Gruboka. Bet man šitą sakinį pradėjus, ji jį pratęsė. Ineta yra va tokio atvirumo, kai teškia viską ant stalo, ir man tai labai patinka. Paskui, kai žinojau, kad vaidins ir ji, ir Paulius, personažus apdirbau pagal jų specifiką.
– Visi „Badautojų namelio“ personažai yra gniuždančiai vieniši. Atrodo, jų asmeninio gyvenimo aplinkybės nemaža dalimi ir tampa varikliu imtis pilietinių, politinių veiksmų – panašiai kaip jos veikė Pakštą filme „Nova Lituania“. Ar matai punktyrinę jungtį tarp savo ilgametražių filmų personažų vidinių mechanizmų?
– Pakšto veiksmas buvo didesnis, rimtas, o čia jis truputį apgailėtinas. Bet taip, turbūt yra jungtis. Pats apie tai nepagalvojau – šitam pastebėjimui reikia išorinės akies.
Bet man apskritai atrodo, kad žmogus yra vienas. Jis visais įmanomais būdais bando iškęsti vienatvę ir siekti laimės – ir nei nuo vieno neįmanoma pabėgti.
Būna, išvažiuoji į pratybas, penktą ryto guli kažkokiam griovy ir galvoji: jei čia būtų reali karo situacija, mane nušautų ir mirčiau vienas. Tuomet labai norėtum, kad bent kažkas šalia būtų. Ir visai kitaip žiūri į tą kitą šalia savęs. Ekstremaliose situacijose šitas žmogus tampa ne šiaip prašalaičiu. Ir gal tiek Pakštui, tiek „Badautojų“ personažams kiekvienas jų partneris yra tas atsitiktinis geriausias draugas.
A.Aleksandravičiaus nuotr./„Badautojų namelis“. Iš filmavimo aikštelės Kaune. A. Aleksandravičiaus nuotr.
Kai susiduri su žmonėmis, su kuriais šiaip jau nieko bendra neturi, dažniausiai tokiose situacijose pokalbiai nueina prie esminių, bazinių patyrimų. Man atrodo, tokios situacijos gyvenime labai svarbios, per jas pajunti žmogiškumą. Bet kad tai nutiktų, reikia laiko ir vienatvės.
Nes šiaip mes visi bėgame į kažką, kas mums malonu. Vakar žiūrėjau reelsą, kur chebra švenčia Kalėdas. Gal dvidešimt žmonių dainuoja Mikutavičiaus dainą. Visi vienas kitam gražūs ir sau gražūs. Bet aš tame matau didelę giluminės vienatvės priedangą. Žiūriu tą reelsą ir galvoju: „O po to?“ (juokiasi).
– Aš galvoju apie tą žmogų, kuris po to vienas montuoja reelsą vidurnaktį.
– Va, šitos situacijos man ir atrodo kertinės. Per mamos laidotuves visi atėjo, paplekšnojo per petį, o po gedulingų supranti – dabar jis ar ji liks vienumoj. Ir dabar reiktų, kad kažkas pasiliktų. Gal norėtum, kad tai būtų tavo geriausias draugas, bet pasilieka teta Aldona. Ir ačiū jai.
Mane atpalaiduoja, kad žmonės, kurie tikrai nuveikė didžiulius darbus, sudėtingose sąlygose dažnai gelbėjosi absurdu.
Yra ta Borgeso frazė, kad pasaulis prasideda, kai du žmonės pradeda kalbėtis. Susikalbėti su tau tolimu žmogumi dažnai ir įmanoma tik tokiose sąlygose. Tam padeda vienatvės potyris, nes tuomet mes gelbstimės nuo nepatogumo ir kabinamės vienas į kitą. Tai kažkas, kas gyvenime nuolat kartojasi, ir turbūt tiek „Novoj“, tiek „Badautojų namelyje“ atsiranda – tik pastarajame gal tiesmukiau.
– „Badautojų namelyje“ atsiranda ir absurdo. Šiuo aspektu jis man labiausiai priminė „Triukšmadarį“, tavo trumpametražį režisūrinį debiutą. „Triukšmadarys“, pasakojantis apie mažo miestelio mokyklos direktorių, bandantį nuslėpti moksleivių trūkumą, kažkam irgi gali pasirodyti kiek kontroversiška tema. Ir vis tik apie ją juokauti atrodo nepalyginamai saugiau, nei kuriant „Badautojų namelį“. Ar jautei, kad šįkart turi sau nusibrėžti daugiau raudonų linijų?
– Mane atpalaiduoja, kad žmonės, kurie tikrai nuveikė didžiulius darbus, sudėtingose sąlygose dažnai gelbėjosi absurdu. Nemanau, kad įvedus tokį toną kažkaip pajuoki pačią situaciją – dažnai tiesiog parodai tikrąją būseną. Tik suprantu, kad absurdas, ironija ne visiems priimtina. Yra dalis visuomenės, kuri tiesiog niekada neironizuoja: ji priima arba atvirą juoką, arba rimtą toną. Šitai auditorijos daliai absurdas filme klius, nepatiks, ji jo nesupras.
A.Aleksandravičiaus nuotr. /Karolis Kaupinis
– Nors visai kitu būdu nei filme „Nova Lituania“, „Badautojų namelyje“ irgi šiek tiek demitologizuoji istoriją.
– Neturiu noro specialiai jos demitologizuoti. Nieko blogo nematau istorijoje kaip mite, jei sąmoningai atskiri, kad čia mitai, skirti mus įkvėpti, o po jais slypi kitokia realybė – ir kuo daugiau jos krapštai, tuo viskas žmogiškėja. Ypač Sausio 13-osios temoje. Esu tikrai daug laiko praleidęs analizuodamas visas mažas detales. Įkvepiantį grožį randu ne didžiajame pasakojime, o konkrečiame mažo žmogaus poelgyje.
Mano tėvas atsimena, kaip naktį su plyta budėjo prie lango Seime. Visi nervinosi, o nervindamiesi rūkė. Aplinkui vaikščiojo japonas žurnalistas ir prašė nerūkyti, nes yra paruoštos baleikos su benzinu, kad, jeigu ką, būtų galima viską padegti. O Operos ir baleto teatras šeštą valandą kaip tik rodė „Pilėnus“. Ir, galvoja jis, čia tyčia ar netyčia? (juokiasi).
Visi supranta, kokia situacija. Stovi tu su ta plyta – jeigu lips alfa per langą, vieną iškirsi, o antras tave tiesiog nušaus. Ir dar ta baleika, kur tuoj viskas supleškės… Ir tada, tėvas sako, tas japonas tampa pagrindiniu įsidrąsinimu. Kad net jei viskas degs, jis išneš šitai į pasaulį. Viskas neliks bergždžia.
2016 m. man teko dirbti LRT ir naktį transliuoti Maidaną. Tai irgi nutiko atsitiktinai. Aš tiesiog atnešiau padarytas vakaro naujienas, o [tuometinis LRT vadovas Audrius] Siaurusevičius man liepė sėsti į gyvą eterį, nes „Berkutas“ pradėjo supti Maidaną.
Naujausias žinias man spausdindavo ir už kadro paduodavo [Eglė] Bučelytė. Mano seniausias prisiminimas – ji per Sausio 13-ąją. Suprantu, kad sėdžiu jos kėdėj, ir vėl vyksta tas pats, tik dabar jau mes rodom.
[Žmonės] negalvoja, kad išgyvena lemiamą istorijos momentą, net jei kažkuris juo tokiu tampa.
Kažkuriuo metu pasijungiam į aikštę, kur žmogus mums komentuoja, kas vyksta. Aš rusų kalbą mokėjau tiek, kiek išmokau trindamasis kieme – realiai tas okupantas mane rusų kalbos ir išmokė. Laužytai kalbuosi tiesioginiame eteryje. O tada išeiname į pauzę, tas žmogus užlipa ant scenos ir sako: žmonės, mes ne vieni, aš ką tik kalbėjausi su Lietuvos televizija. Jie mato, kas čia vyksta. Net jei viskas baigsis blogai, jie apie tai praneš.
A.Solomino nuotr./Karolis Kaupinis
Ir suprantu, kad dabar jau aš esu tas japonas. Atsitiktinai atsiradęs, nepasiruošęs, čia sėdintis tik todėl, kad aplinkybės taip sukrito. Kai esi tame sūkury, viskas labai jautru, bet šiek tiek atsitraukus supranti, kad tame labai daug absurdo. Jei bandai viską pateikti kažkaip sakraliai, man atrodo, esi ne iki galo susipažinęs su situacija. Žmonės tiesiog gyvena savo gyvenimus.
– Kalba ir valgo?
– Kalba ir valgo, ir kalba apie maistą (juokiasi). Negalvoja, kad išgyvena lemiamą istorijos momentą, net jei kažkuris juo tokiu tampa. Ir patys jame juk nepasikeičia. Todėl absurdo nesiekiu kažkaip specialiai konstruoti ar jo prikišti, bet jis man atrodo natūrali gyvenimo dalis.
– Nemažai absurdo randasi iš garso takelio, kuris kontrastuoja su tuo, ką matome ekrane. Kaip gimė ši idėja?
– Kažkada vėlai vakare atskridau į Barseloną ir viešbutyje gavau kambarį, per kurį ėjo pagrindinis pastato kanalizacijos vamzdis. Vasarį iš šaltos Lietuvos atskrendi į Barseloną, atsidarai langą, paukšteliai čiulba – viskas gražu, gali pasileisti kokį Brahmsą. Bet šalia nuolat kliokia ta kanalizacija. Visą naktį taip ir neužmigau. Ir pagalvojau, kad garso dizaino prasme tai ir yra tikrasis gyvenimas. Dėl to nemėgstu, kai kine muzika ar garso dizainas yra sviestinės situacijos pasviestinimas. Filme aš visą laiką ieškau kontrasto, nes iš jo atsiranda kažkas įdomaus, netikėto.
Šiuo atveju tai yra klišiškai romantiškas 6-ojo deš. džiazas ir ta buka, pilka posovietinė realybė. Atrodo, neturėtų viena prie kito klijuotis, bet pridedi tą Charlie Parkerio viražą prie ant suoliuko sėdinčių žmonių daugiabučio fone, ir staiga viskas žiūrisi jau kitaip. Toks garsinis Kulešovo efektas.
Atradau tai dar rašydamas. Klausausi muzikos, kuri man padeda kurti atmosferą, nors montaže jos nenaudoju. O rašydamas „Badautojų namelį“ klausiausi super romantinės muzikos, visiško saldainio. Kai jau pradėjom montuoti, tą kontrastą ir pritaikėm.
Garso dizaine mums reikėjo daug okupanto triukšmo. Mes su Julium [Grigelioniu] augdami Vilniuje turėjom panašią patirtį, kai kieme per langą visą laiką girdi tą rusiškų keiksmų, marozno rėkimo ir žvengo foną. Nutarėm, kad to reikia ir filme – namuke žmonės jautriai šneka, o tik duris atidarai ir girdi visą tą šūdą. Iš kur tai gauti? Įrašyti tokius tikroviškus folius realybėj labai sudėtinga. Kadangi buvo karo pradžia, mes tiesiog sėdėjom Twittery, ir rinkom kareivių įrašus. Vienoj vietoj, pavyzdžiui, Prigožinas rėkia kalėjime, rinkdamas kalinius į frontą.
Filmo platintojų nuotr./ Kadras iš filmo „Badautojų namelis“ (rež. Karolis Kaupinis)
– Čia jau trečias filmas iš eilės, kuriame dirbat kartu operatoriumi Simonu Glinskiu, nors vizualine išraiška visi jie smarkiai skiriasi. Kaip drauge ieškojot „Badautojų namelio“ vizualinio kodo?
– Nutarėm, kad kadre dominuoja vienas tonas ir viena pagyvinanti spalva. Žiūrėjom, kada kokia turi būti atmosfera ir, vėlgi, kad ji šiek tiek kontrastuotų su tuo, kas vyksta. Jeigu personažai žiūri filmą apie meilę ir tarsi yra kažkokio flirto, aplinka turi būti šalta. Ir priešingai. Kai ateina naktis, viskas paradoksaliai nusispalvina, o dieną vėl grįžta į monochromą.
Nebuvo kaip „Nova Lituanioj“, kur kadras dažnai formalistinis, stilizuotas. Šįkart neturėjom ir kažkokių vizualinių atspirties taškų. Gal dėl to Simui iš manęs kažkiek trūko kelių raktinių žodžių. Bet sakiau, kad šįkart į formą nelįsiu, kad man svarbiausia žmogus, išdirbti aktorinį, pasiekti tą norimą santykio subtilumą, nes be to šiame filme daugiau nieko ir nėra.
– „Badautojų namelis“ yra savotiška laiko kapsulė, bet kad ji iš tiesų veiktų, reikia kelių lygmenų. Kurį jų įgyvendinti buvo sudėtingiau – atkurti laikmečio vaizdą, ar užčiuopti bendresnę dvasią, zeitgeistą?
– Man svarbesnis buvo antras komponentas. Kažkada su Mantu Pelakausku buvom pradėję pildyti tumblr accountą. Jame rinkom žmonių prisiminimus – 10 deš. aplinkybes, elgesio normas, kurios negrįžtamai dingo. Pvz., paskambinti 09 laidiniu telefonu, kad sužinotum tikslų laiką. Arba istorija, kai tėvas dirba fūristu, dukra Šiauliuose, Vilniuj atsidarė makdas ir jis, kad parvežtų burgerį šiltą, vežė jį ant variklio.
Galvojau, jei šitame filme tuo nepasinaudosiu, atskiro filmo apie tai jau nebepadarysiu.
O kartu man filme labai svarbus atrodė vilties klausimas, taip pat pritaikomas ir šiandienai
Pvz., už mus jaunesniems – aš jau nekalbu apie Vakarų žmogų, – turbūt visai nesuprantama, ką reiškia „viskas dėl to jugoslaviško staliuko“. Jei nepagauni konteksto, nelabai supranti, kas čia per dialogas. Bet man tokie laiko ženklai buvo ypač svarbūs.
Grynasis vaizdas buvo mažiau svarbus. Vienintelis dalykas, kurio nesinorėjo, tai prikišamo laikiškumo. Bet padaryti vaizdą realistišką buvo labai sunku. Galvojau, kursim filmą apie 1991 m., bus žymiai lengviau nei apie 1938 m. – nė velnio. Gal būčiau kitaip kadravęs, ėjęs į simetriją, centriškas kompozicijas, kaip Wesas Andersonas, bet šiek tiek pasibandžius su Simu buvo aišku, kad realybė tokios formos neleis. Biudžetas, palyginus su „Nova Lituania“, dvigubai didesnis, bet viskas per tą laiką labai išbrango, ir filmą vėl filmavom už 300 000 eurų. Kiekvieną langą iki trečio aukšto apklijavom dažytojo juosta, kad tik nešviestų plastikas, nes taip buvo pigiau, nei naudoti CGI.
Filmo platintojų nuotr. /Kadras iš filmo „Badautojų namelis“ (rež. Karolis Kaupinis)
– Pagrindiniai „Badautojų namelio“ personažai atstovauja skirtingoms kartoms ir nors visi imasi to paties, jų santykis su pačiu pasipriešinimo veiksmu ir tikėjimu realaus pokyčio galimybe, labai skiriasi. Kiek šita visuomenės miniatiūra „Badautojų namelyje“ tau atrodo pritaikoma šiandienai?
– Reikia neapsiriboti jais trim – paėmus visus personažus, mes jau turim beveik visą visuomenės amplitudę.
Kuriant filmą man buvo svarbus dar vienas pjūvis – per Jungo troškimų skalę, Maslow piramidę. Žmogus, kuris turi materiją, nori dvasios. Tas, kuris turi dvasią, nori egzistencinio klausimo. O tas, kuris labiausiai priartėjęs prie prasmės, labiausiai trokšta materijos – jis labiausiai išalkęs. Visiems veikėjams kažko trūksta, ir tik tą kažką gavus – jau reikia kažko kito. Taip jie visi suka vieno personažo, keliaujančio šiais laiptais, laimės klausimą.
Jeigu kažką darysi pakankamai ilgai ir ryžtingai, gali būti, kad ne iš šio ne iš to nusišypsos deus ex machina.
O kartu man filme labai svarbus atrodė vilties klausimas, taip pat pritaikomas ir šiandienai. Kai jau atrodo, kad jau pabaiga, ima ir užlyja lietus, netikėtai išsprendžiantis situaciją. Jeigu kažką darysi pakankamai ilgai ir ryžtingai, gali būti, kad ne iš šio ne iš to nusišypsos deus ex machina.
Jei pasižiūrėsime į tikrą istoriją, iš tiesų viskas jau atrodė desperatiška, ypač po Medininkų. Žmonės bijojo, kad Medininkai bus ir prie televizijos. Bet vieną dieną kareiviai tiesiog susipakavo ir išvažiavo. Paskutinė scena, kur Sigis su Daiva šnekasi, yra verbatimu atkurta dokumentinė medžiaga. Niekas nesitikėjo, kad finalas bus toks. Turėjo būti arba triumfališkai, arba labai tragiškai. O nutiko kažkaip niekaip.
Kaip sieki laimės, taip nori ir galutinio išrišimo. O jo niekad nėra. Visos kulminacijos yra pusinės.
Kinas dažnai apgaudinėja žmones. Norėjau, kad mano filmas labiau atitiktų tikrąją gyvenimo situaciją, o ne kurtų iliuziją. Bet aš suprantu – aš ir pats noriu nueiti į filmą, kuriame įvyksta didysis lūžis, ir personažai neatsitikinai tokį filmą žiūri. Visi svajoja, kad gyvenimas būtų kaip kine, o jis yra kaip telike.