Pirmadienio rytą futbolo pasaulį sukrėtė netikėta žinia – „Manchester United“ atleido vyriausiąjį trenerį Rubeną Amorimą. Visgi, tai nebuvo tiesiog dar vienas sprendimas, nulemtas prastų rezultatų lentelėje. Tai buvo kulminacija vidinių konfliktų, nesutarimų ir įtampos, kuri klubo koridoriuose virė jau kelias savaites ir galiausiai išsiveržė su milžiniška jėga.

Paskutinės portugalo akimirkos „Carrington“ treniruočių bazėje puikiai iliustruoja chaotišką istorijos pabaigą. Po trumpo, bet lemiamo susitikimo su generaliniu direktoriumi Omaru Berrada ir futbolo direktoriumi Jasonu Wilcoxu, R. Amorimas skubiai susikrovė asmeninius daiktus į dėžę ir, atsisveikinęs su personalu, išvyko.

Statistika negailestinga ir aiškiai apibrėžia šio laikotarpio nesėkmę. Per 14 mėnesių R. Amorimo vadovaujama komanda pasiekė vos 38,1 % pergalių rodiklį – tai blogiausias rezultatas per visą „United“ „Premier“ lygos istoriją.

Tačiau skaičiai pasako tik dalį istorijos. R. Amorimo era Mančesteryje buvo paženklinta fundamentaliu prieštaravimu: treneris, pasamdytas įgyvendinti ilgalaikę viziją, pats tapo didžiausia kliūtimi klubo evoliucijai. Šio atleidimo esmė – konfliktas, kilęs dėl taktikos, perėjimų politikos ir galiausiai visiškai nutrūkusio ryšio su vadovybe bei pačiais žaidėjais.

Tai istorija apie trenerį, kuris, klubo vadovų akimis, tapo emociniu ugnikalniu, pasirengusiu bet kurią akimirką išsiveržti. Šio ugnikalnio epicentru tapo vienas lemtingas susitikimas penktadienio rytą.

Penktadienio susitikimas: lūžio taškas, po kurio kelio atgal nebebuvo

Didelių futbolo klubų valdyme vidiniai susitikimai dažnai tampa esminiais lūžio taškais, kuriuose tyliai bręstanti įtampa prasiveržia ir nulemia neišvengiamą pabaigą. Praėjusio penktadienio rytą vykęs R. Amorimo ir J. Wilcoxo pokalbis tapo būtent tokiu. Nors susitikimas buvo planuotas kaip konstruktyvi diskusija apie komandos evoliuciją, jis virto audringu konfliktu galutinai palaidojusiu trenerio ateitį klube.

Kaip teigia šaltiniai, viskas prasidėjo, kai J. Wilcoxas iškėlė susirūpinimą dėl komandos progreso ir R. Amorimo pamėgtos 3-4-2-1 taktinės sistemos. Treneriui ši kritika buvo paskutinis lašas. Pranešama, kad portugalas tiesiog sprogo, o jo reakcija buvo nepasitenkinimo ir pykčio mišinys.

Užuot gynęs savo metodus ar ieškojęs kompromiso, R. Amorimas pasirinko konfrontacijos kelią. Jis pareiškė, kad nori palikti klubą ir nedelsdamas skambins savo agentui. Visai klubo vadovybei, nuo O. Berrados iki sero Jimo Ratcliffe’o, tai buvo aiškus signalas, kad santykiai tapo netvarūs. Nors formalus valdybos posėdis neįvyko, sprendimas buvo priimtas – R. Amorimas privalėjo išvykti.

Po šio susitikimo R. Amorimo elgesys tapo dar labiau nepastovus. Spaudos konferencijoje jis atrodė prislėgtas, atsakinėjo trumpai, o jo balse dingo įprastas gyvybingumas. Užuominomis jis bandė piešti vaizdą apie galios kovas su C. Wilcoxu, tačiau klubo atstovai šias kalbas vėliau pavadino visiška nesąmone, tvirtindami, kad futbolo direktorius buvo vienas didžiausių trenerio rėmėjų. Tą penktadienį R. Amorimas jau buvo pasmerktas, o jo likimas – nulemtas.

Bandymas laikytis pasmerktos sistemos ir taktinis nelankstumas

Šiuolaikiniame futbole taktinė schema yra daugiau nei žaidėjų išdėstymas – tai klubo filosofijos manifestas. R. Amorimo atveju jo atkaklus prisirišimas prie 3-4-2-1 sistemos tapo ne taktikos, o galios ir kontrolės mūšio lauku su naująja „United“ vadovybe. Pagrindinė taktinė įtampa kilo dėl dviejų skirtingų požiūrių: R. Amorimo nelankstaus atsidavimo 3-4-2-1 formacijai ir vadovybės noro pereiti prie lankstesnės gynybos keturiais žaidėjais sistemos, kuris buvo ypač reiškiamas sero J. Ratcliffe’o.

Šaltiniai klube teigia, kad R. Amorimas sulaužė pradinį savo pažadą. Atvykęs į klubą jis sutiko, kad 3-4-2-1 bus tik atspirties taškas, o komandos stilius laikui bėgant evoliucionuos. Vadovybę ypač padrąsino sėkmingi eksperimentai su 4-4-2 schema rungtynėse su „Bournemouth“ ir 4-2-3-1 prieš „Newcastle“. Tačiau pastarąjį mėnesį jo požiūris radikaliai pasikeitė.

Ryškiausiu jo užsispyrimo pavyzdžiu tapo rungtynės su „Wolves“. Prieš šį mačą komanda dvi treniruotes ruošėsi žaisti su keturiais gynėjais, tačiau rungtynių dieną R. Amorimas pribloškė žaidėjus, netikėtai grįždamas prie trijų gynėjų schemos. Šis sprendimas sukėlė sumaištį ne tik tarp žaidėjų, bet ir vadovybės.

Tačiau R. Amorimo taktiniai sprendimai buvo ne vienintelė problema. Jo nelankstumas persimetė ir į santykius su žaidėjais, kur pasitikėjimo pamatai trupėjo taip pat greitai, kaip ir komandos gynyba.

Skilusi rūbinė ir trintis su akademijos atstovais

Sėkmingo trenerio pamatas – ne tik taktiniai sprendimai, bet ir gebėjimas sukurti pasitikėjimu grįstą atmosferą rūbinėje. Tai apima tiek ryšį su patyrusiais komandos lyderiais, tiek pagarbą klubo ateičiai – jo akademijos auklėtiniams. Šiose srityse R. Amorimas patyrė visišką fiasko.

Buvo jaučiamas didėjantis atotrūkis tarp R. Amorimo ir vyresniųjų žaidėjų. Įtampą iliustruoja keli konkretūs pavyzdžiai.

• Gruodį Amorimas treniruotėje konfrontavo su gynėju Lisandro Martinezu. Nors šis intensyvus pokalbis parodė tvyrančią įtampą, jis atskleidė ir paradoksalų trenerio valdymo stilių – netrukus po to L. Martinezas buvo paskirtas komandos kapitonu.

• Treneris aiškiai parodė, kad komandoje nebenori matyti Marcuso Rashfordo, Alejandro Garnacho, Jadono Sancho ir Antony bei sukūrė taip vadinamąjį „atskirtųjų būrį“. Šis sprendimas nuvertinti milijonus kainavusius žaidėjus sukėlė tokį nepasitenkinimą, kad buvęs generalinis direktorius Davidas Gillas futbolo valdybos posėdyje asmeniškai iškėlė klausimą R. Amorimui dėl šios, finansiškai pražūtingos, strategijos.

• R. Amorimas nevengė viešos kritikos ir aštrių pasisakymų apie savo žaidėjus, viešai kritikuodamas Benjaminą Šeško, Manuelį Ugarte, Diogo Dalotą ir Patricką Dorgu.

Ne mažiau problematiškas buvo jo santykis su garsiąja „Manchester United“ akademija. Nors jo kritika dėl privilegijų kultūros galėjo būti suprantama, jis peržengė ribą, viešai išskirdamas jaunus žaidėjus, tokius kaip Harry Amassas, Chido Obi ir Toby Collyeris. Be to, šaltiniai teigia, kad per visą savo 14 mėnesių laikotarpį jis nė karto nedalyvavo akademijos rungtynėse. Tai buvo palaikyta didžiulės nepagarbos ženklu klubui, kurio DNR neatsiejama nuo jaunų talentų ugdymo.

Galiausiai R. Amorimas prarado ne tik vadovų, bet ir žaidėjų bei visos klubo bendruomenės pasitikėjimą, tapdamas izoliuota figūra savo paties sukurtoje audroje.

Įtampa dėl perėjimų: vizijų nesuderinamumas

Perėjimų politika yra vienas iš svarbiausių bet kurio klubo strateginių laukų, kuriame trenerio ir sporto direktoriaus bendradarbiavimas yra gyvybiškai svarbus. R. Amorimo atveju, konfliktai dėl naujų žaidėjų įsigijimo tapo dar vienu simptomu, rodančiu jo augančią izoliaciją ir fundamentalius prieštaravimus.

Ryškiausias to pavyzdys – Antoine’o Semenyo saga. R. Amorimas asmeniškai susitiko su „Bournemouth“ puolėju Londone ir pristatė jam savo viziją. Tačiau labiausiai stulbinanti šios istorijos detalė yra ta, kad treneris žaidėjui pristatė planą, kaip šis rungtyniaus dinamiškoje 4-3-3 schemoje – sistemoje, kurią jis vėliau taip atkakliai atmetė klubo viduje. Tai buvo pribloškiantis nenuoseklumo pavyzdys, atskleidęs gilų atotrūkį tarp to, ką jis žadėjo ir to, ką darė. Galiausiai klubas atsitraukė nuo A. Semenyo dėl kainos, palikdamas R. Amorimą jaustis nepalaikomu.

Trenerio ir klubo prioritetai akivaizdžiai skyrėsi. R. Amorimas norėjo labiau patyrusių žaidėjų, tokių kaip Ollie Watkinsas ar vartininkas Emiliano Martinezas, kurio įsigijimą serui J. Ratcliffe’ui asmeniškai derino Lisandro Martinezas. Tuo tarpu klubo vadovybė pirmenybę teikė jaunesniems ir finansiškai patrauklesniems variantams, tokiems kaip B. Šeško ir Senne Lammensas.

Nors klubas oficialiai neigia, kad atleidimas buvo susijęs su perėjimų politika, šie nesutarimai aiškiai rodė didėjantį atotrūkį tarp trumpalaikių trenerio norų ir ilgalaikės klubo strategijos, kurią diegia naujoji vadovybė.

Klubo ateitis: atstatymas iš griuvėsių

Po audringo trenerio atleidimo „Manchester United“ atsiduria dar vienoje kryžkelėje. Klubui reikia ne tik trumpalaikių sprendimų stabilizuoti situaciją, bet ir aiškios ilgalaikės strategijos, kuri pagaliau sugrąžintų stabilumą ir sėkmę į „Old Trafford“ stadioną.

Tiesioginis sprendimas jau priimtas: buvęs klubo saugas Darrenas Fletcheris perima laikinojo trenerio pareigas ir vadovaus komandai dvejose artimiausiose rungtynėse. Tačiau tai tik laikinas pleistras ant gilios žaizdos. Naujojo nuolatinio trenerio paieškos jau prasidėjo, o svarstomi keli scenarijai.

Galimi laikini sprendimai iki sezono pabaigos:

• Klubo viduje svarstoma apie emocingą Ole Gunnaro Solskjaero sugrįžimą arba Michaelo Carricko kandidatūrą. Šie sprendimai leistų laimėti laiko iki vasaros.

Vasaros taikiniai:

• Labiausiai tikėtina, kad „United“ lauks sezono pabaigos ir tuomet bandys prisivilioti vieną iš šių specialistų: Oliverį Glasnerį („Crystal Palace“), Andoni Iraolą („Bournemouth“) ar Marco Silvą („Fulham“).

Vis dėlto, svarbiau už pavardes yra reikalavimai būsimam treneriui. Klubas aiškiai nubrėžė gaires: naujas specialistas turės gebėti integruotis į „bendradarbiaujančią, kolegišką ekosistemą“. Tai visiška priešingybė izoliuotam ir konfrontuojančiam R. Amorimo valdymo stiliui, kuris galiausiai ir lėmė jo žlugimą.

„Manchester United“ vėl atsidūrė neaiškumo būsenoje, ieškodama ne tik naujo trenerio, bet ir naujos krypties, kuri padėtų atstatyti klubą iš griuvėsių.

Keista ir neįgyvendintų lūkesčių era

R. Amorimo 14 mėnesių Mančesteryje bus prisimenama kaip didelių lūkesčių, skambių frazių ir skaudaus nusivylimo laikotarpis. Atvykęs kaip vienas perspektyviausių jaunųjų Europos trenerių, jis išvyksta palikdamas komandą su blogiausiu pergalių rodikliu klubo „Premier“ lygos istorijoje.

Analizuodamas šią erą, futbolo ekspertas Jamie Carragheris puikiai įvardijo pagrindinį R. Amorimo paradoksą: jis buvo tikras gaivaus oro gūsis bendraudamas su žiniasklaida, savo aistra ir tiesumu žavėdamas sirgalius, tačiau šios charizmos niekada nesugebėjo perkelti į aikštę. Jo komanda niekada neatspindėjo trenerio asmenybės – ji buvo blanki, nenuosekli ir be aiškaus identiteto.

Galutinis vertinimas yra negailestingas: R. Amorimas labiau bus prisimenamas dėl savo įspūdingų citatų, o ne dėl rezultatų. Jo pareiškimas, kad jis vadovauja „galbūt blogiausiai“ komandai per klubo istoriją, įsirėš į atmintį ryškiau nei bet kuri pergalė.

Jo keista ir neįgyvendintų lūkesčių era palieka „Manchester United“ klubą būtent ten, kur jis buvo prieš jam atvykstant – visiškoje nežinomybėje desperatiškai ieškant krypties, stabilumo ir lyderio, kuris pagaliau sugrąžintų šlovę.