Jis pripažino, jog galiojanti tvarka neatitinka Švietimo įstatymo nuostatos, kad tautinių mažumų mokyklose „lietuvių kalbos dalykas yra sudėtinė ugdymo programos dalis ir jos mokymui skiriama ne mažiau laiko kaip gimtosios kalbos mokymui“.
Išplėstinė penkių teisėjų kolegija konstatavo, kad minėtas įstatymas numato galimybę lietuvių kalbos mokymo elementus integruoti į kitų dalykų ugdymą, tačiau ši aplinkybė nesudaro pagrindo daryti išvadą, jog tokiu būdu lietuvių kalba būtų mokoma kiekybiškai didesne apimtimi nei tautinės mažumos gimtąja kalba.