Naujienų portalo tv3.lt skaitytojams Karolis papasakojo savo istoriją. Pozityvo nestokojantis vyras buvo atviras – net ir nutikus nelaimei jis atgal nesigręžiojo, o priekyje matė tik naujus tikslus.
Ukmergiškis Karolis avarijos su motociklu metu neteko kojos: „Viską aš pats mačiau“ (7 nuotr.) 
Karolis Švelnikas po kojos netekties (nuotr. asm. archyvo)
Karolis Švelnikas po kojos netekties (nuotr. asm. archyvo)
Karolis Švelnikas prieš kojos netektį (nuotr. asm. archyvo)
Karolis Švelnikas prieš kojos netekt (nuotr. asm. archyvo)
Karolis Švelnikas (nuotr. asm. archyvo)
Karolis Švelnikas prieš kojos netekt (nuotr. asm. archyvo)
Karolis Švelnikas (nuotr. asm. archyvo)
Nutikus įvykiui buvo sąmoningas
Versdamas lemtingos 2020-ųjų dienos puslapius, Karolis pasakojo, kad viskas buvo įprasta – dienos metu jis tarnavo kariuomenėje, o ten sulaukė pasiūlymo iš draugo pasivažinėti motociklu.
Sulaukęs saulėto ir šilto vakaro pašnekovas jau nebedvejojo – po darbų jis pasiims motociklą ir keliaus pravėdinti galvos.
„Mes išvažiavome į tokį kelią, kuriuo man nedažnai tekdavo važinėti. Tada pradėjome šiek tiek greičiau važiuoti. Kelias ten vingiuotas, su kalniukais, buvo paliję.
Aš kažkiek dar spustelėjau ir tada pamačiau, kad iškart užkilus ant kalniuko yra posūkis. Nebesuvaldžiau motociklo ir skriejau tiesiai į kilometražo stulpą.
Buvo stiprus smūgis, iškart nesupratau, ar dar skrendu, ar jau esu nukritęs. Motociklas skriejo į vieną pusę, aš toliau“, – prisiminimais dalijosi jis.
Nors dažnai tokiais atvejais yra prarandama sąmonė, vis tik Karolis išliko sąmoningas. Jis pasakojo, kad po kritimo jautėsi keistai – skaudėjo tai ranką, tai koją.
Pašnekovas aiškino, kad gulėdamas ant žemės dar nelabai suvokė, kas nutiko. Pro šalį važiavo automobiliai, o jis suprato, kad pats nebeatsistos, tad ėmė jiems mojuoti ranka.
„Mane pamatė į priekį nuvažiavęs motociklininkas, jis apsisuko, grįžo, iškvietė greitąją, priėjo prie manęs. Aš tada dar pats nusiėmiau šalmą.
Tas draugas motociklininkas jau net perbalęs buvo. Aš dar nepilnai suvokiau situaciją, nesupratau, kad mano dešinė koja yra likusi prie stulpo“, – tęsė pasakojimą Karolis.
Pasak jo, tuo metu automobiliai aplink jį sustojo, o iš jų išlipę žmonės stovėjo išsigandę – ne kasdien pamatysi tokį vaizdą.
„Mano viena koja buvo sužalota – persilenkusi, kaulai išlindę, aš juos mačiau. O tada pažiūrėjau į kitą koją – skausmas. Kaip ir žiūrėjau į ją, bet pasąmonėje toks keistas dalykas buvo, atrodė, kad smegenys nesupranta, kad kojos nebėra.
Tada paklausiau draugo – kur mano koja? Kokius tris kartus perklausiau ir tik jam atsakius jau atėjo sąmoningumas, kad mano koja nutraukta“, – kraupiais prisiminimais dalijosi pašnekovas.
Prisiūti koją šansų nebebuvo
Visai netrukus į įvykio vietą prisistatė policija. Karolis pasakojo, kad jis ne tik paaiškino pareigūnams situaciją, tačiau taip pat ir gavo prasipūsti į alkotesterį.
Pareigūnams pašnekovas pasakojo, kad važiuojant buvo greičio, asfalto danga buvo šlapia, tad jis nesuvaldė motociklo ir slydo nuo kelio.
„Man atrodė, kad viskas vyko labai ilgai, nors realiai greitoji pagalba vietoje buvo po 7-10 minučių nuo iškvietimo. Tada mane pasiėmė Ukmergės greitoji, pastatė lašelines, bet jie iškart nusprendė, kad veža mane į Vilnių, nes situacija per sunki.
Tad tuo metu buvo sutarta, kad mane pusiaukelėje perduos Vilniaus medikams, Ukmergės paramedikai manęs nejudins“, – pasakojo pašnekovas.
Vos atvykus į Vilnių, prie Karolio pribėgo visa grupė gydytojų – jie norėjo išsiaiškinti, kas nutiko.
Kaip jis pasakojo, Ukmergės paramedikai jam buvo suleidę vaistų nuo skausmo, tad jis jautėsi šiek tiek apsvaigęs, tačiau skausmas buvo toks stiprus, kad Karolis tenorėjo narkozės ir pagalbos.
„Tada pas mane atėjo chirurgas, jis atsinešė mano bylą. Aš greitojoje klausiau, ar man pavyks prisiūti koją, bet man niekas neatsakė, o paklausus Vilniaus daktarų, jie iškart pasakė, kad kojos prisiūti nebepavyks“, – sakė jis.
Tuo metu medikai ėmėsi kitų darbų – iš paskutiniųjų stengėsi išgelbėti kitą Karolio koją, o taip pat aptvarkyti nutrauktai kojai padarytą žalą. Visai netrukus jis gavo narkozę, buvo išvežtas į operacinę, o pabudo jau reanimacijoje.
Pašnekovas pasakojo, kad tuo metu širdyje dar turėjo šiokią tokią viltį, kad galbūt nutiks stebuklas, medikams pavyks pritvirtinti koją, deja, taip nenutiko. Visas Karolio kelio sąnarys buvo sutraiškytas, tad toje situacijoje buvo tik vienas laimėjimas – pavyko išgelbėti kairiąją koją.
Kiekviena diena – pastangos geresnio judėjimo link
Karolis neslėpė, kad niekada nebūtų pagalvojęs, kad atsidurs tokioje padėtyje. Nepaisant to, jam buvo lengviau vien dėl to, kad jis aiškiai žinojo situacija, kaip ir kodėl tai nutiko.
„Aš esu bendravęs su žmogumi, patekusiu į panašią situaciją. Jis sirgo gripu, paniro į komą ir tam, kad medikai jį išgelbėtų, kad širdis liktų sveika, nupjovė koją.
Tad čia jau buvo šokas, o aš pats žinojau, kad važiavau motociklu, kad nutiko avarija. Viską aš pats mačiau“, – paaiškino jis.
Turbūt dėl to vos prabudęs reanimacijoje Karolis pradėjo dėliotis savo ateities planą – kaip gyventi ir kokie žingsniai turės sekti po ligoninės.
„Pirmas dalykas buvo tas, kad aš nieko nežinojau apie protezus, nežinojau, kaip čia bus, net žmonių matęs su jais nebuvau. Reanimacijoje negalėjau naudotis telefonu, tad man teliko galvoti.
Vėliau, jau perkeltas į palatą, ėmiau domėtis, kaip aš čia vaikščiosiu. Gulėdamas ligoninėje galvojau, kad jau man net pagalį kokį pritaisykit, aš eisiu, judėsiu į priekį“, – ryžtingas tuometines mintis atskleidė Karolis.
Ligoninėje Karolis praleido nemažai laiko, tačiau kiekvieną dieną tenorėjo sugrįžti namo. Kaip aiškino Karolis, jis medicinos slaugių prašydavo vaikštynės, kad pats galėtų nukeliauti iki tualeto, mažiau jas trukdytų, taptų savarankiškesniu.
„Išėjęs dar iš pradžių negavau protezo, sėdėjau vežimėlyje, tad pirminis protezas buvo pritaikytas tik po pusės metų, kai apgyja randas, atsistato kraujotaka. Po pusės metų gavau ir reabilitaciją, o ten pradėjau mokytis vaikščioti iš naujo, stačiau pirmuosius žingsnius.
Neslėpsiu, aš norėjau anksčiau išvykti iš reabilitacijos, bet kineziterapeutai dar manė laikė. Žinote, ne viskas ten greitai vyksta, aš jau norėjau kuo greičiau ir daugiau vaikščioti su ramentais, o jie liepdavo man pailsėti, nepervargti“, – medikų rūpesčiu dalijosi jis.
Karolis pridėjo, kad praėjus dar pusei metų po reabilitacijos, gerų žmonių dėka ir lėšomis jam pavyko įsigyti jau kasdienybei pritaikytą, elektrinį kojos protezą. Kiekvienam iš jų jis perdavė širdingą padėką: „Be jų nebūčiau galėjęs judėti pirmyn“.
„Dabar kuo puikiausiai vaikštau“
Sugrįžęs namo tuo metu Karolis jautėsi pakankamai gerai, mėgino prisitaikyti prie naujos tikrovės. Vis tik iššūkių kasdieniniame gyvenime jis neišvengė.
„Dabar kuo puikiausiai vaikštau, bet tada gyvenau penktame aukšte, tad reikdavo apsipirkti, parsinešti viską namo. Visgi, kai buvau įpratęs anksčiau viską greitai daryti, tai po to ėmiau lipti lėčiau, bet po truputį vis geriau man išeidavo.
Žinoma, iš kariuomenės buvau komisuotas, tad teko galvoti, ką čia daryti su gyvenimu toliau. Civiliniame pasaulyje, paprastame, buvau visiškai žalias“, – dalijosi Karolis.
Visgi, net ir šioje situacijoje pašnekovas nesustojo. Jis pasakojo, kad tuo metu kreipėsi į Užimtumo tarnybą, pradėjo domėtis, kokios specialybės šiuo metu yra paklausiausios.
Taip jis baigė suvirintojo kursus, o šiuo metu tuoj sėkmingai pasibaigs elektriko specialybės mokslus. Jau po mėnesio laiko Karolis pradės vartyti darbo skelbimus.
„Neslėpsiu, buvo nelengvų akimirkų, bet supranti, kad tos akimirkos yra tavo dalykas, tai, su kuo tu turi pats susitvarkyti. Niekas kitas už tave to nepadarys, turi pats.
Aišku, buvo psichologinių iššūkių, buvo atėjusi psichologė, bet po pirmo pokalbio suprato, kad viskas man gerai. Kai kurie palūžta, bet manau, kad tai nutinka tiems, kurie vis galvoja, kad galėjo būti kitaip, kad galėjo tą dieną nesėsti vairuoti ir panašiai“, – kalbėjo pašnekovas.
Jis pasakojo, kad visos šios kelionės metu jis stengėsi susikoncentruoti į tuo metu vykstančius dalykus – iš pradžių išgyventi operacijas, tada domėtis kojos protezu, vėliau atiduoti savo jėgas reabilitacijai, o dar vėliau jau mokytis gyventi su protezu.
Anot jo, jau sustiprėjus natūraliai norėjosi save įveiklinti, nes vaikščiojimas jau nebebuvo iššūkis. Karolis aiškino, kad stengėsi nesidairyti atgal, neklausti, kodėl tai nutiko būtent jam, nes niekas nuo to nepasikeis.
„Visada galima galvoti apie tai, ką gali pakeisti, koks tavo ateities planas. Galbūt dėl to tai neleido palūžti, grimzti į depresiją. Štai ir dabar turiu planų, dėl kurių judu į priekį“, – šyptelėjo jis.