Vytautė apie gyvenimą Londone ėmė svajoti dar būdama 10-oje klasėje. Mama vos įkalbėjo Lietuvoje pabaigti 11-tą klasę.
„Anksčiau apsigyventi Londone buvo gerokai paprasčiau – nereikėjo jokių dokumentų, nieko. Paprastuoju būdu galėdavai atsidaryti sąskaitą banke, nebūdavo tokio painaus proceso, koks yra dabar. Tad būdama 17-os pradėjau savarankišką gyvenimą, ten baigiau ir mokyklą. Tiesa, Anglijoje yra 13 klasių, tad man mokytis teko ne metus, o dvejus“, – pasakoja lietuvė.
Ji prisipažįsta, kad dirbti ėmė dar besimokydama mokykloje – išvažiuojant tėvai davė pinigų tiek, kiek tuo metu galėjo. O ir šiaip žinojo, kad jei nori gyventi svečioje šalyje – pragyvenimui teks užsidirbti pačiai.
„Kartais turėdavau atostogas, bet išeiginių – nelabai. Kalbant apie mokyklą – jaučiausi tikrai kitaip, nei Lietuvoje. Buvo kultūrinis miksas, pajutau stiprų šoką. Nuėjusi į pirmas pamokas galvojau, kad pratempsiu kokį mėnesį ir grįšiu į Lietuvą. Juk kai atvažiuoji į svečią šalį, turi kažkokius nusistatymus ar įsivaizdavimus apie kultūras ir visą kitą. Bet kai ėmiau pažinti tuos žmones ir suprasti jų gyvenimą – viskas pasikeitė kardinaliai“, – pasakoja Delfi pašnekovė.
Moteris neslepia, kad iš pradžių gąsdindavo tie, kurie buvo kitokie nei ji – prie klasės draugės musulmonės, dengiančios veidą, teko taip pat priprasti. Teko įveikti barjerą ir panaikinti stereotipišką mąstymą, kilusį iš aplinkinių patirties.
„Juk dažniausiai girdime tik negatyvą, pozityvo – mažiau. Žmonės mėgsta intrigas. Žinojau, kad reikės stengtis. Daug kas įsivaizduoja, kad atvažiuoji į Angliją ir pinigai iš dangaus krenta – tai ne, taip nėra. Mano pradžia buvo sunki – pirmus kelis mėnesius miegojau ant žemės pas draugę. Į darbą važiuodavau po valandą–dvi, keldavausi trečią nakties, – prisimena Vytautė. – Darbo rinka čia irgi milžiniška – Londone tu konkuruoji su 9 milijonais žmonių. Gal dėl to daug lietuvių grįžta – jie neišlipa iš savo komforto zonos, bendrauja su lietuviais, dirba su lietuviais, neplečia akiračio, nebegali pasiūlyti kažko daugiau darbo rinkai. Tiesa, tai būdinga ne tik lietuviams, bet ir kitiems emigrantams.“
Pati pašnekovė tikina daugiau bendraujanti su britais – taip susiklostė nuo pat atvykimo į Londoną.
Vyrą sutiko darbe
Kai baigė mokyklą, metus Vytautė nesimokė niekur – nežinojo, ką nori daryti toliau. Vėliau, nors iš pradžių svarstė tapti slauge, ji pasirinko pedagogikos studijas.
„Tame tarpe tarp mokyklos ir studijų dirbau labai prabangioje parduotuvėje – būtent ten susipažinau su dabartiniu savo vyru. Jis tuo metu buvo vienas iš mano vadovų, natūraliai ėmėme bendrauti. Iš tiesų, mano tuometiniame darbe nebuvo galima užmegzti romantinių santykių su kolega – daugiau nei metus šį faktą slėpėme nuo kitų, – šypsosi moteris. – Pasakėm kitiems tik tada, kai išėjau iš darbo. Draugavome šešerius metus, būdama 24-erių aš už jo ištekėjau. Vestuves šventėme Lietuvoje – mano vyras labai myli mano šalį, gerbia kultūra, vaiką skatina kalbėti lietuviškai. O ir man tai buvo svarbu.“
2018 metais Vytautė su vyru grįžo gyventi į Lietuvą. Ji prisipažįsta – įvyko egzistencinė krizė, juk gyventi svetur ji išvyko net nebaigusi vidurinės mokyklos. Moteris sako pati iki galo nesupratusi, ar ji jau anglė, ar dar lietuvė, tad norėjo tai išsiaiškinti per patirtį.
„Kita vertus, man visada Lietuva buvo labai svarbi, labai svarbios šaknys – myliu savo gimtinę, tėvus. Nebuvau suaugusio žmogaus gyvenimo patyrusi Lietuvoje, tad man knietėjo sužinoti, koks jis. Aišku, šis sprendimas nebuvo lengvas – vis dėlto visas vyro gyvenimas, darbas, šeima buvo čia. Bet juokais jis man pasakė, kad jeigu gausiu darbą, kraustysimės. Ėmiau siuntinėti gyvenimo aprašymus – galėjau mokyti anglų kalbą, tad netrukus man pasiūlė poziciją. Nusprendėm pabandyti“, – sako lietuvė.
Nors Didžioji Britanija nepasižymi itin saulėtais orais, vyras buvo šokiruotas sniego kiekiu – mat grįžo jiedu 2018-ųjų žiemą.
„Teko ne tik mokytis vairuoti kita kelio puse, bet ir išsikasti mašiną. Nors aš esu iš Kauno, apsigyvenome Vilniuje – didelio kultūrinio pokyčio jis nepajuto. Vyras įsidarbino tarptautinėje kompanijoje, turėjo kolegų iš kitų šalių, vėliau darbą pakeitė – kolegomis tapo tik lietuviai. Tada jis ėmė pastebėti tam tikrus dalykus. Nustebo, kai grįžusio po atostogų niekas nepaklausė, ką jis veikė, kaip sekėsi, ar pailsėjo – Anglijoje tokie klausimai natūralūs, tiesiog įdomu pasidomėti, – teigia Vytautė. – Mano vyras – intravertas, todėl jam iš pradžių buvo smagu, kad niekas nelenda į veidą. Bet mūsų patirtį Lietuvoje sugadino kovidas.“
Atėjus pandemijai pora, kaip ir daugelis kitų, užsidarė namuose – kone dvejiems metams. Negana to, šeima persikraustė į Vytautės gimtąjį Kauną – o tada, sako pašnekovė, sutuoktinis ėmė pastebėti daugiau skirtumų.
„Lietuviai nėra paslaugūs žmonės, jie šalti, net jei ir reikia kažką padėti. Vyrui labai užkliuvo darbo etika, priedų išmokėjimas – gaudavo net ne į vokelį, o realiai į rankas, grynaisiais. Tiesą pasakius, grįždama dirbti į Lietuvos rinką pati bijojau tokių dalykų, tik netikėjau, kad tai dar egzistuoja, – pasakoja emigrantė. – Kita bėda – valstybinės įstaigos. Prireikus susikalbėti, užsieniečiui tai padaryti labai sunku. Telefonu bendrauti buvo neįmanoma, o kalbėti už vyrą, tarpininkauti neleisdavo. Jis stengėsi suprasti ir mokytis lietuvių kalbą, vis tik jam egzistuoti kaip vienam žmogui Lietuvoje buvo sudėtinga, nepatogu.“
Vis dėlto lietuviai britams dažniausiai palieka gerą įspūdį, sako Vytautė. Pirmas apibūdinimas, kurį pamini pašnekovės vyras – lietuviai yra darbštūs, gali dirbti daug ir sunkiai. Tačiau daugelį šokiruoja mūsų šalies istorija.
„Kai vyro tėvai atvažiavo į Lietuvą, nusivedžiau juos į muziejų. Jie buvo apakę, kad mūsų istorija tokia baisi. Jie pasakojo, kad vaikščiodavo Londono gatvėmis būdami jauni ir net nežinojo, kad visai netoliese tokie dalykai vyksta. Paskui net valgyti nebenorėjo, muziejus buvo kaip šaltas dušas“, – šypsosi moteris.
Į Londoną grįžo susilaukę vaiko
Lietuvoje Vytautei ir jos vyrui gimė vaikas – šeimą moteris norėjo pradėti būtent čia. Sąlygos Didžiojoje Britanijoje tam yra nepalankios, sako pašnekovė. Sveikatos sistema ten yra sudėtinga, priežiūra gana atmestina, niekada nežinai, ko tikėtis.
„Kai gimė sūnus, man buvo 26 metai. Buvome vaikui suradę čia darželį, bet ėmėme mąstyti – kur palankiau mokytis? Vienareikšmiškai laimėjo Anglija – bent kalbant apie valstybines ugdymo įstaigas. Lietuvoje sūnų būtume leidę tik į privačią mokyklą, – teigia Vytautė. – Čia mokytojas – klasės centras, visi turi į jį žiūrėti, jo klausyti, jis mato klaidas, viskas turi būti padaryta teisingai. Taip pat skatinama iškalti informaciją. Aš pati matematiką ėmiau suprasti tik atvykusi į Angliją. Čia dėmesio centre – vaikas, jo poreikiai, mokymosi psichologija. Skatinamas darbas komandoje, kūrybiškumas. Be to, čia jaunesni mokytojai – smagiau patiems vaikams.“
Šeima į Londoną gyventi grįžo 2022-ųjų pavasarį – dėl vaiko lavinimo ir vyro karjeros galimybių. Vytautė juokiasi – finansiškai jiems labai neapsimokėjo vykti į Angliją, Lietuvoje jie sau būtų leidę kur kas daugiau.
„Svarstėme ilgai, bet paskutinį tašką padėjome 2025 metų sausį. Grįžau su vaiku į Lietuvą trim savaitėm ir mąsčiau, į kokią mokyklą galėtume jį leisti – dar nebuvau galutinai apsisprendusi. Bet tų pačių metų pavasarį sau viduje pripažinau, kad mano namai dabar – Londone. Ilgą laiką jutau dėl to tarsi kažkokią gėdą – kaip galima kitą šalį vadinti namais? Vis tik Anglijoje labiau jaučiuosi savimi. Visada sakau, kad turiu dvi asmenybes – Vytautė Lietuvoje ir Vytautė Anglijoje, – šypteli pašnekovė. – Grįžusi į Lietuvą būnu santūresnė, tylesnė – prisitaikau. Kai susitaikiau su tuo ir be gėdos galėjau pasakyti, kad čia yra mano namai – viskas palengvėjo.“
Penkiametis sūnus puikiai supranta lietuvių kalbą, nors ugdymo įstaigą lanko anglų kalba. Vytautė sako, kad lietuviškai visai neblogai supranta ir jos vyras – namuose kartais bendrauja ir lietuvių kalba.
„Vaikas turi lietuvių kalbos pamokas internetu. Šventes namuose irgi švenčiame tradiciškai – pavyzdžiui, Kūčias, juk britai jų nemini. Sūnus, kai ateina vyro tėvai, labai didžiuojasi, kad čia viskas yra lietuviška, lietuviškas maistas – jam patinka, kad viskas yra truputį kitaip“, – pasakoja ji.
Įkūrė anglų kalbos mokyklą
Pedagogikos studijas baigusi Vytautė turėjo svajonę įkurti mokyklą, bet Londone viskas atrodė per daug sudėtinga. Grįžusi į Lietuvą ji kurį laiką dirbo mokykloje, bet čia užkliuvo nemažai dalykų – nuo vyraujančio mokymo stiliaus iki to, kad net kursus lankantys suaugusieji bijo mokytojo.
„Mes, lietuviai, esame išmokyti bijoti. Suklysti čia – blogai, todėl žmonėms užsirakina, pavyzdžiui, kalba. Norėjau padaryti taip, kad žmonės galėtų mokytis be baimės, jaustųsi komfortiškai. Manau, pavyko. Panaudojau tiek anglų kalbos, tiek pedagogikos žinias – prieš 6 metus įkūriau anglų kalbos mokyklą Vilniuje „Study Smart“. Per kovidą mums buvo itin palankus metas, nes viską perkėlėme į online, pradėjome samdyti komandą iš užsienio. Lietuvoje – labai didelė problema su anglų kalbos mokytojais, jie labai vadovėliniai, neturi platesnio supratimo, nebent yra daug keliavę ar gyvenę užsienyje. Mūsų komanda tarptautinė“, – tikina Vytautė.
Pati lietuvė šiuo metu veda kelias pamokas, vis dėlto daugiau užsiima administraciniais ir komunikacijos darbais. Pasiteiravus, kaip britai reaguoja į užsieniečius, kurie kalba netaisyklingai ar su akcentu, Vytautė sako – viskas priklauso nuo to, kur jie gyvena.
„Reikia suprasti, kad Londonas ne visada parodo, kokia yra visa Anglija. Jeigu nuvažiuoji toliau – ten yra visiškai kitaip, ten tie patys britai dirba paprastesnius darbus. O Londone tą pamatysi retai – pavyzdžiui, vietiniai tikrai nedirba greito maisto kavinėse. Bet tikrai yra piktų britų, kurie, pavyzdžiui, padeginėja lenkų namus – dažniausiai tokie balsavo už „Brexit“, – akcentuoja pašnekovė. – Tie, su kuriais aš bendrauju, kuriuos pažįstu – jų ausis pripratusi prie netaisyklingos anglų kalbos, iš pusės sakinio gali suprasti. Yra daugybė emigrantų, kurie kalba su akcentu ir yra pasiekę neįtikėtinos karjeros, tad tai nėra rodiklis. Pastebėjau, kad mes, lietuviai, esam perfekcionistai – norim atsikratyti akcento, identiteto. Kita vertus, anglai ir vieni kitus diskriminuoja – pavyzdžiui, Londone vartojama švari anglų kalba, Liverpulyje – nelabai. Net tyrimai rodo, kad darbdavys labiau samdys taisyklingai kalbantį anglą, negu tą iš Liverpulio.“