Kaip interviu „Delfi“ sakė socialdemokratas Ruslanas Baranovas, akivaizdu, kad jo atstovaujama partija nebegali toliau konstruktyviai dirbti be esminių ir greitų pokyčių koalicijoje.
„Šioje vietoje ir dabartinėje sąrangoje kelio į priekį aš nematau“, – teigė politikas, pripažindamas, kad R. Žemaitaitis ir jo vedama politinė jėga pridarė žalos tiek socialdemokratų reputacijai, tiek visuomenei.
„Kenkia ir socialdemokratų reputacijai, ir visuomenei. Aš nemanau, kad galima vystytis valstybei tokiu keliu, kad kažkas prieš kažką turi laimėti. Kad ir kaip dalinsime tą visuomenę, kelias negali būti tai, kad vienas burbulas turi laimėti prieš kitą. Negali būti, kad vienas burbulas, liaudiškai tariant, bus uždūchintas kito. Taip negali būti“, – atviravo R. Baranovas.
Jo teigimu, kritikos nebeatlaiko ir socialdemokratų dažnai kartojamas pasiteisinimas dėl sudarytos koalicijos su R. Žemaitaičiu – esą „aušriečiai“ drausmingai balsuoja ir leido priimti biudžetą. R. Baranovo teigimu, valdančiojoje daugumoje dominuojanti partija privalo į politiką žiūrėti kur kas plačiau.
„Yra klausimas ir visuomenės bei dvasinės sveikatos. Negali į tai nekreipti dėmesio ir sakyti: priėmėme biudžetą, o tai, kad vieni į kitus pradės šaudyti iš apkasų – nesvarbu. Negalima taip sakyti“, – tvirtino politikas.
Ir nors parlamentaras viešai ragina svarstyti galimybę atsisveikinti su „Nemuno aušra“, socialdemokratas dar neskuba pripažinti, kad pats sprendimas pradėti darbą su R. Žemaitaičiu buvo klaida. Pasak R. Baranovo, šiuo metu susiklostė tokios aplinkybės, kad suvaldyti „aušriečius“ frakcijoje ir tuo pačiu metu nudirbti darbus Lietuvai bei partijai – nebeįmanoma.
„Manau, kad reikia pripažinti, kad pasikeitė ne tiek pati „Nemuno aušra“, kiek pasikeitė aplinkybės. Jei pradžioje tas moderavimas mums sekėsi tikrai neblogai, tai antroje metų pusėje moderavimas atrodė daug prasčiau“, – pripažino jis.
„Yra bažnytinis posakis: svarbu nelikti toje klaidoje, jei tu matai, kad tai neveikia. Gal neveiks ir kitas būdas, gal prieisime ir prie išankstinių rinkimų, bet negali likti įsikibęs į savo kėdę, kai matai, kad tai neveikia“, – sakė R. Baranovas, pažymėdamas, kad partijoje esama nemažai žmonių, kurie reikalaus aiškaus plano, kaip dirbti toliau.
Pats R. Baranovas leidžia suprasti, kad matytų prasmę atsisveikinti su R. Žemaitaičiu ir nesibaimintų dirbti mažumos Vyriausybėje. Tačiau, jo teigimu, prasidėsiančių diskusijų metu gali gimti ir kitokių pasiūlymų. Svarbiausia, kad būtų lipama iš duobės, kurioje atsidūrė socialdemokratai, tikina R. Baranovas. O jei, visgi, į tokius raginimus nebus įsiklausyta – pasekmes veikiausiai pirmoji gali pajausti socialdemokratų frakcija Seime.
„Trupėjimas turbūt… Prieš tai galėtų atsirasti apatija. Tai nėra geras dalykas politinei organizacijai“, – teigė R. Baranovas.
– Pone Baranovai, apibūdinkite situaciją, kurioje dabar yra socialdemokratų partija ir valdančioji koalicija.
– Aš manau, kad pastarieji metai buvo tokie, kokių seniai nematė Lietuva. O ir pats kontekstas – pradedant kovidu ir baigiant migrantų krizėmis bei karu Ukrainoje – viso to nuo nepriklausomybės pradžios nebuvome matę. Visame šiame kontekste įvyko labai daug dalykų. Manau, kad dabar reikia atsisėsti ir permąstyti.
– O dar vadinamosios LRT pataisos, kurios įsuko didžiules diskusijas, susipriešinimą, protestus, o kartu ir kultūros bendruomenės protestai. 
– Ir bent jau pastarųjų įvykių epicentre – valdančioji socialdemokratų partija.
– Vienaip ar kitaip – taip. Kaip didžiausia politinė jėga, mes esame viso to centre. Kitas dalykas – pačioje pradžioje, užpernai, buvo sprendimas sudaryti koaliciją su „Nemuno aušra“. Buvo tam argumentų, aš pats mačiau tame logiką. Buvo diskusija apie taip vadinamą ugniasienę – kad mes neprileidžiame kažkokių politinių jėgų. Ir buvo kita nuomonė, kad gal geresnis sprendimas yra prileisti jas ir parodyti žmonėms, kurie balsuoja, kad jie ne šiaip balsuoja, bet kad jų balsas kažką reiškia. Dabar, man atrodo, jau reikia susiskaičiuoti viščiukus ir priimti sprendimus, kaip judame į priekį.
– O kažkokį įsivaizdavimą apie galimas skaičiavimo sumas jūs jau turite ar bent nujaučiate? Praėjo metai, buvo dvi valdančiosios koalicijos, jos savo sudėtimi skirtingos, išskyrus vieną aspektą – LSDP ir „Nemuno aušra“ buvo abiejose. Koks įspūdis po metų – ar manote, kad „Nemuno aušra“ vis dar tinkama?
– Aš apsukčiau klausimą šiek tiek kitaip. Ar aplinka yra tinkama „Nemuno aušrai“? Man atrodo, kad yra labai ryškus skirtumas tarp tų pirmų šešių koalicijos mėnesių ir paskutinių šešių mėnesių. Pirmosios Vyriausybės metu mes turėjome labai aiškią ir pilną darbotvarkę, kalbant ir apie mokesčius, antrąją pensijų pakopą, gynybos finansavimą, mažų mokyklėlių gelbėjimą ir taip toliau.
Buvo labai daug reformų bei turinio. Be to, tada koalicijoje buvo demokratai, kurie nuolatos keldavo klausimus, kritikuodavo. Galima sakyti, kad buvo savotiški du poliai ir tai leido lengviau moderuoti. Dabar „valstiečiai“ nėra labai aktyvūs kritikai įvairioms „Nemuno aušros“ idėjoms.
Trečias dalykas – Gintautas Paluckas dėl asmeninių savybių ar dėl ilgametės pažinties su tuo pačiu Remigijumi Žemaitaičiu ir Seime, ir kitur – jis geriau moderavo pokalbius. Manau, kad reikia pripažinti, kad pasikeitė ne tiek pati „Nemuno aušra“, kiek pasikeitė aplinkybės. Jei pradžioje tas moderavimas mums sekėsi tikrai neblogai, tai antroje metų pusėje moderavimas atrodė daug prasčiau.
– Kitaip tariant, „Nemuno aušros“ netinkamumas koalicijai ir toksiškumas buvo suvaldomas, o dabar – ne.
– Manau, kad skirtumas tikrai didelis ir akivaizdus. Tarp to, kas buvo tada ir kas yra dabar. Ir taip yra ne dėl to, kad „Nemuno aušra“ kažkaip pasikeitė ar Remigijus Žemaitaitis kažkaip pasikeitė – jie yra tai, kas jie yra, ir jie visada deklaruoja, kad yra nesisteminė politinė jėga. Visi suprantame, ką jie daro ir ko jie nori. Jie patys tai supranta ir jie labai aiškiai tai pasako. Klausimas yra tai, kaip tai atrodo bendrame paveiksle. Man atrodo, kad pirmoje metų pusėje tai atrodė daug geriau ir stabiliau, bet antrojoje metų pusėje, po Vyriausybės griūties bei Kultūros ministerijos epizodų, viskas pradėjo byrėti.
– Kalbantis su socialdemokratais Seimo koridoriuose ar politiniame užkulisyje, kur jie drąsesni nei prie mikrofono, išgirdau du vyraujančius požiūrius. Pirmasis: o kur čia tas blogumas su „Nemuno aušra“, juk biudžetas priimtas. Antras požiūris, kurio dažniau viešai vengiama išsakyti, kaip suprantu, yra arčiau jūsų dėliojamų tezių: „Nemuno aušra“ yra toksiška, o jos toksiškumas – ar dėl paties R. Žemaitaičio, ar, kaip jūs sakote, aplinkos. Aplinka kalta, kaip sakė kažkada klasikai. Tai kaip jūs matote perspektyvą? Kokie pokyčiai turėtų būti, jei dabartinėmis aplinkybėmis sunku ar neįmanoma dirbti su „nemuniečiais“?
– Pradėti reikia nuo to, kaip sakė vienas beveik jau literatūros klausikas – reikia pradėti nuo kodėl. Kodėl tu atėjai į Seimą, kodėl partija dalyvauja rinkimuose, ko ji nori? Jei apie tai galvoji, tada iškeli dar du klausimus: ką nori padaryti: kokios reformos, pokyčiai, kokia tavo Vyriausybės programa ir, galiausiai, kaip tu tai nori padaryti. Mano nuomone, pokyčių reikia. Kodėl jų reikia? Net jei mes ateisime į pavasario sesiją Seime su stipriu paketu, rodančiu, ką mes norime padaryti, lieka klausimas – kaip. Ta visuomenės dalis, kuri protestuoja, kuri nepasitiki, neslėpkime, pasitikėjimas Seimu ir Vyriausybe nėra aukštumose. Tai reikia spręsti.
– Galite detalizuoti, kaip „Nemuno aušra“ trukdo priimti sprendimus ir daryti gerus darbus?
– Čia ir yra situacijos įvairiapusiškumas. Kad ir kaip kalbėtume apie „Nemuno aušrą“, galų gale, kai reikėdavo pabalsuoti dėl valstybinio reikalo, „Nemuno aušra“ balsuodavo. Jų balsas buvo patikimas ir orientuotas, kai reikėdavo paspausti mygtuką. Bet klausimas yra tai, kokią emociją sukuria fonas. Yra garsus palyginimas – šaldytuvas ir televizorius.
Kai kalbama apie tai, kaip visuomenės lūkesčius matuoja politikai, tai šaldytuvas visada laimi prieš televizorių. Jei situacija šaldytuve gera, tai bus balsai ir pasitikėjimas. Bet jei labai blogai per televizorių, tai visuomenė burbuliuoja, jaučiasi nesaugi, kyla susipriešinimas. Akivaizdu, kad susipriešinimas auga ir didėja. Politikų atsakomybė yra tai spręsti ir būti vienijančia jėga ar bent jau nebūti dar labiau poliarizuojančia jėga. O mes turime jėgų Seime, kurios tai daro – poliarizuoja. Ne tik „Nemuno aušra“. Yra ir dešinėje pusėje žmonių, kurie gina Vilniaus burbulą prieš kitą pusę.
– Jūs sakote, kad Nemuno aušra“ koalicijoje kenkia socialdemokratų reputacijai?
– Ir visuomenei. Kenkia ir socialdemokratų reputacijai, ir visuomenei. Aš nemanau, kad galima vystytis valstybei tokiu keliu, kad kažkas prieš kažką turi laimėti. Kad ir kaip dalinsime tą visuomenę, kelias negali būti tai, kad vienas burbulas turi laimėti prieš kitą. Negali būti, kad vienas burbulas, liaudiškai tariant, bus uždūchintas kito. Taip negali būti.
– Jūs nejaukiai jaučiatės? Suprantu, jūsų klausydamas, kad kyla diskomfortas, kai visuomenėje pradedama tapatinti arba nebeskirti, kas yra socialdemokratas, kas yra „aušrietis“. LRT pataisų kontekste tai buvo akivaizdu. Į protestus suneštuose plakatuose jūsų partijos inicialai įrašyti šalia „Nemuno aušros“ ir dar šalia prezidentas. Tai kelia nejaukumą?
– Papasakosiu vieną iš linksmesnių istorijų. Po vieno balsavimo aš ėjau Seimo koridoriumi. Prasilenkiau su kolegomis iš dešiniosios partijos. Vienas sako: kaip Ruslanas balsavo? O tada kitas sako: jis kolaboravo.
Tai aišku, kad yra tas tapatinimas, partija turi galvoti ir apie visuomenę, ir apie save. Tai nėra, kaip sako pirmininkas, kamikadzių misija, kad mes trejus metus atsėdime ir tada uždarome partiją. Reikia galvoti apie visuomenę, reikia galvoti apie save ir, galų gale, mano nuomone, absoliuti dauguma socialdemokratų partijos narių atėjo į partiją, kurią galima apibūdinti kaip vieną iš valstybinių, stabilių, patikimų politinių partijų. Į partiją, už kurią turi atiduodi balsą ir ramiai žiūrėti televizorių ir šaldytuvą atidaryti, nes tu žinai, kad viskas bus gerai. Dabar klausimas yra, ar mes išliekame tokia partija.
– Ar galima sutarti dėl tam tikros tezės mūsų pokalbyje – socialdemokratų sprendimas suformuoti valdančiąją koaliciją su „Nemuno aušra, premjerės pareigose esant Ingai Ruginienei, buvo klaida.
– (Tyli) Net nežinau, dabar vertinti atgal yra labai lengva. Aš matau daug dalykų, kodėl taip įvyko, kaip įvyko. Ne dėl „Nemuno aušros“, o dėl kitų aplinkybių. Reikėtų gerai pagalvoti. Bet jei reikėtų pasakyti, ką įvertinti ir matuoti, siekiant atsakyti į klausimą, ką reikia toliau daryti… Tai aš matuočiau visuomenės susiskaldymą, matuočiau, kiek mūsų Vyriausybės programoje yra projektų, kurių be „Nemuno aušros“ būtų neįmanoma priimti. Ar mes galime padaryti tai, ką mes norime, ir tai, ko reikia be „Nemuno aušros“. Mažumos Vyriausybėje ar dar kažkur. Tai būtų pagrindiniai mano vertinimo motyvai.
– Išgirdę tokį žodį kaip „mažumos Vyriausybė“, jūsų partijos senbuviai persižegnoja, jiems mieliau girdėti tokį lozungą, kad socialdemokratai savo sielą velniui, R. Žemaitaičiui, pardavė. Jūs dabar klaida dar nevadinate sprendimo, bet sakote, kad tęsti darbą su „Nemuno aušra“ būtų klaida. Teko girdėti ir anksčiau, kad panašių intencijų buvo inicijuoti diskusijas dėl tolesnės koalicijos. Pone Baranovai, bus diskusijos?
– Manau, kad mes šiandien su jumis ir pradedame, jos vyksta. Žiūrint į ateitį… Jei aš išgirsčiau realistišką planą, kad, koalicijoje likus „Nemuno aušrai“, mes toliau dirbame ir įgyvendiname Vyriausybės programą ir kartu mes sugebame moderuoti „Nemuno aušros“ elgesį, o visuomenėje nurimsta aistros ir randame bendrą vektorių tarp visų politinių jėgų… Aš esu atviras ir pasiklausyčiau, pasižiūrėčiau, jei mane tai įtikintų – judame toliau su ta pačia sudėtimi. Dabar tokio plano ir argumentų aš negirdžiu. Ir skambiai galiu pacituoti kitus klasikus – nėra ko prarasti, tik savo grandines. Taip sakė…
– K. Marksas.
– Taip. Bet šioje vietoje ir dabartinėje sąrangoje kelio į priekį aš nematau. Tai jei nėra to kelio į priekį esamoje sąrangoje… Mes turime prisiminti, ko mes čia atėjome. Galbūt mažumos Vyriausybė yra rizikingas sprendimas, galbūt kažkas nesigaus ir bus blogai. Bet bent jau tai bus bandymas pozityvia kryptimi. Jūs sakėte klaida… Yra bažnytinis posakis: svarbu nelikti toje klaidoje, jei tu matai, kad tai neveikia. Gal neveiks ir kitas būdas, gal prieisime ir prie išankstinių rinkimų, bet negali likti įsikibęs į savo kėdę, kai matai, kad tai neveikia.
– Jei jau kalba pasisuko apie klasiką iš politekonomijos. Vienas esminių klausimų yra tai, ar atsiras masė taip pat mąstančių žmonių ir koks bus nepasitenkinančių esama situacija ratas, kiek socialdemokratų narių jausis panašiai. Ar revoliucionierių gretos yra didelės ar mažos?
– Yra toks amerikiečių filosofas John Dewey. Kažkada, kai kūrėsi demokratija Amerikoje, buvo toks debatas: kaip gali būti demokratija, jei žmonės daugeliu klausimu neturi nuomonės ar supratimo. Pavyzdžiui, LRT klausimu buvo taip. Vilniuje, lapkričio mėnesį, žmonės vaikščiojo ir apie LRT valdyseną neturėjo jokios nuomonės.
Štai prasidėjo diskusija ir atsirado grupė žmonių, kurie sako: „šalin rankas nuo laisvo žodžio“. Taip pat atsirado grupė žmonių, kuri kalba priešingai. Ir tada visuomenė susipoliarizavo. Dabar partijoje yra, kaip ir jūs pats sakėte, nepasitenkinimo situacija, yra žmonių, kurie mato tas problemas, yra, kurie mato mažiau problemų ar kitus kelius.
Bet kai mes turėsime paketą, dėl ko mes diskutuosime, situacija keisis. Pavyzdžiui, paketą, kuriame ragins judėti su „Nemuno aušra“, o kitą – be „Nemuno aušros“. O tada ir bus galima paklausti, ar tu revoliucionierius. Blogiausiais scenarijus būtų, kad mes sulauktume kovo mėnesio, kada prasideda Seimo sesija, be jokių sprendimų… Kas tada būtų, sunku komentuoti.
– O kas galėtų būti?
– Žmonės ieškotų būdų tą nepasitenkinimą išreikšti kažkaip kitaip.
– Jūs sakote, kad reikia išeičių iš dabartinės situacijos, nes dabartinis koalicijos darbas – nebetenkina. Nebėra potencialo daryti dalykus ir partiją, kas yra natūralu, ruošti ateinantiems savivaldos ir Seimo rinkimams. Jei nebus pokyčių, gali atsirasti ir tam tikro byrėjimo socialdemokratų frakcijoje?
– Tai jūs tikriausiai matėte vieno vicemero pasitraukimą iš partijos. Trupėjimas turbūt… Prieš tai galėtų atsirasti apatija. Tai nėra geras dalykas politinei organizacijai. Aš labai tikiuosi… Mes esame didelė demokratinė partija ir tai ne pirmas mūsų rodeo, aš tikiuosi, kad diskusija įvyks ir mes ateisime nebūtinai vienminčiai į kovo mėnesį. Bet diskusija įvyks, mes turėsime aiškius pasirinkimus ant stalo, mes apie juos pasikalbėsime ir tada partija nuspręs.
– Jūs metaforiškai užsiminėte apie grandines. Kas yra tos grandinės, kurių nenori nusimesti ir iš nebeteisingos valdančiosios koalicijos išsivaduoti socialdemokratas?
– Dauguma Seime. Dabar tu turi skaičius ir gali atnešęs į Seimą projektą žinoti, kad jis bus priimtas po tam tikrų diskusijų ir, galų gale, tu gali ramiai dirbti nebijodamas, kad poryt kažkas užregistruos ministro interpeliaciją.
– Bet ar čia nėra labiau situacijos suvokimo klausimas? Jūs sutiksite, kad partijos senbuviai, lyderiai, kurie jau dešimtmečius dirba, jie labiau už dabartinį status quo. Bent jau Juozas Olekas tai tikrai. Taip pat kiti veteranai, turintys aukštas pozicijas. Gal čia kartų skirtumas, kažkada buvo bebrai ir nebebrai.
– Nemanau, kad čia vien kartų klausimas. Be abejonės, reikia pripažinti, kad Juozo Oleko ar kitų politikų patirtis ir tai, kiek jie matė politinių procesų Seime bei gyvenime, yra daug didesnė nei mano. Dalis jų dar atsimena tą darbą mažumos Vyriausybėje, kai buvo 2K variantas. Nors visuomenėje tai prisimenama kaip tam tikras aukso standartas, prisiminimai tų žmonių, kurie tame standarte dalyvavo, yra kitokie. Pirmiausiai, kad buvo labai sunku ir tas darbas buvo labai sudėtingas. Tie prisiminimai irgi formuoja.
– Aš suprantu, kad yra ir daugiau kaip jūs mąstančių socialdemokratų Seime. Jei jūs jau kalbate, vadinasi, tikrai jų yra apčiuopiamas būrys. Jau galima kelti klausimą, kad jis būtų ne tik iškeltas, bet ir išgirstas.
– Jūs pats tikite tuo, kad įmanoma tą partijoje dominuojamą paradigmą, jog biudžetas buvo patvirtintas ir tai rodo, kad einama teisingu keliu, perlaužti?
– Dar kartą noriu pasakyti. Taip, biudžetas buvo priimtas ir įvairios reformos buvo priimtos, buvo priimtas didžiausias koks tik yra buvęs krašto apsaugos biudžetas. Bet yra klausimas ir visuomenės bei dvasinės sveikatos. Negali į tai nekreipti dėmesio ir sakyti: priėmėme biudžetą, o tai, kad vieni į kitus pradės šaudyti iš apkasų – nesvarbu. Negalima taip sakyti. Kitas klausimas partinio lygio. Mes padarėme daug svarbių ir gerų, ir kartais nelengvų sprendimų. Bet ar juos galime ištransliuoti, kai nuolatos vyksta gyvenimo būdo lygio skandaliukai, skandalėliai, ir ta žinutė mūsų negali prasimušti?
– Iki kada tikitės, kad vienoks ar kitoks sprendimas būtų priimtas dėl tolesnės koalicijos?
– Yra dvi datos. Viena data yra kovo mėnuo, kai mes turime būti bent jau pasikalbėję. Tą dieną gal dar gali ir nebūti sprendimo, bet turime būti pasikalbėję ir pasinagrinėję. O kita data, žinoma, tai partijos pirmininko rinkimai. Kandidatas ar kandidatai turės apie tai pasakyti, ką jie galvoja, eidami į tuos rinkimus.
– Jei bus rimtų konkurentų, gali būti rinkimai ir dėl koalicijos?
– Ką apie jūsų kai kam šventvagiškas mintis galvoja partijos pirmininkas? Ar jis nežino, apie ką jūs mąstote ir kad ketinate tokias diskusijas užkurti viešai?
– Man atrodo, kad partijos pirmininkas yra pasisakęs ne kartą apie įvairius scenarijus. Pagaliau, mes esame demokratinė partija ir pirmininkas čia nei norėtų kažką cenzūruoti, nei jis turi tokių intencijų ar ketinimų. Ta diskusija, aš tikiuosi, įvyks ir partijos pirmininkas joje dalyvaus.
– O premjerė?
– Ir premjerė. Kažkada tame pačiame posėdyje, kur keli žmonės pakėlė ranką, jos žodžiai buvo: drąsos.
Griežtai draudžiama Delfi paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Delfi kaip šaltinį. Daugiau informacijos Taisyklėse ir info@delfi.lt 
„Delfi“ – tarptautinės Žurnalistikos patikimumo iniciatyvos programos sertifikuota žiniasklaidos priemonė. 