Liberalųjį internacionalizmą keičia agresyvus nacionalizmas ir įtakos zonų dalybos, žyminčios sugrįžimą į erą, kurią politologai įvardija kaip didžiųjų galių konkurencijos renesansą.
Šioje kintančioje realybėje tarptautinė arena nebėra erdvė, kurioje veikia normatyvinė galia ir daugiašaliai susitarimai; ji vis labiau panašėja į anarchinę sistemą, aprašytą struktūrinio realizmo teoretikų.
Čia diplomatija virsta cinišku nulinės sumos žaidimu – situacija, kai vienos valstybės laimėjimas neišvengiamai reiškia kitos pralaimėjimą, – o saugumo architektūrą diktuoja nebe vertybės, o „kietosios galios“ balansas.
Donaldo Trumpo retorika ir veiksmai – tiek ankstesnėje kadencijoje, tiek dabartinėje agresyvioje užsienio politikoje – aiškiai rodo, kad „vertybinė politika“ jam tėra naivus praeities reliktas, kliuvinys konkretiems sandoriams. Jis atvirai grąžina į gyvenimą XIX a. Monroe doktriną, kurios esmė paprasta: visas Vakarų pusrutulis yra išskirtinė JAV įtakos zona, į kurią kitiems kištis draudžiama.