Politologas, Mykolo Romerio universiteto docentas Saulius Spurga. Asmeninio archyvo nuotrauka
Paryžiuje vykusiame vadinamosios norinčiųjų koalicijos susitikime pasirašyti du svarbūs dokumentai dėl saugumo garantijų Ukrainai.
Po JAV karinės intervencijos į Venesuelą ir sulaikius Nicolą Maduro JAV prezidentas Donaldas Trumpas vėl pareiškė, kad Grenlandija turėtų tapti JAV dalimi.
Taip pat D. Trumpas nurodė savo šaliai pasitraukti iš 66 tarptautinių organizacijų, tvirtindamas, kad jos nebeatitinka JAV nacionalinių interesų.
Irane, nepaisant visiškos interneto blokados, kilo didžiausia pastarojo meto protestų banga prieš valdžią.
Šiuos ir kitus svarbiausius pastarųjų dienų užsienio politikos įvykius dienraščiui „Bernardinai.lt“ komentuoja politologas, Mykolo Romerio universiteto docentas SAULIUS SPURGA.
Sausio 6-ąją Paryžiuje vykusiame vadinamosios norinčiųjų koalicijos susitikime pasirašyti ir patvirtinti du pagrindiniai dokumentai: „Paryžiaus deklaracija: tvirtos saugumo garantijos siekiant solidžios ir ilgalaikės taikos Ukrainoje“ ir trišalis ketinimų protokolas, kurį pasirašė Prancūzija, Jungtinė Karalystė ir Ukraina. Kaip vertinate pasirašytus dokumentus?
Šie dokumentai vertinami skirtingai, tačiau yra svarbūs. Visų pirma juose kalbama apie Ukrainos ateitį kaip suverenios valstybės, kuri pati sprendžia, kokia yra jos teritorija. Antra, juose suformuluota nuostata, kad Ukrainoje bus dislokuotos Prancūzijos ir Jungtinės Karalystės karinės pajėgos.
Žinoma, vienas ryškus trūkumas – tai įvyks tik tuomet, kai bus pasiektas taikos susitarimas. Tačiau kyla labai daug abejonių, ar toks taikos susitarimas šiuo metu bus pasiektas. Vis dėlto svarbu atkreipti dėmesį į vieną dalyką: iki šiol tai, kas vyksta Ukrainoje iki taikos pasirašymo, buvo tarsi derybų objektas. Buvo numatoma, kiek Ukraina turės kariuomenės, kas bus dislokuota jos teritorijoje.
Šiuo atveju derybose dalyvavo ir Trumpo pasiuntiniai Jaredas Kushneris ir Steve’as Witkoffas. JAV dokumentų nepasirašė, tačiau matyti, kad Trumpas tokiai idėjai pritarė. Todėl konstatuojama, kad Ukrainoje bus dislokuotos Jungtinės Karalystės ir Prancūzijos kariuomenės, kurios mokys Ukrainos pajėgas pagal NATO standartus. Rusija šiame procese visiškai nedalyvavo. Anksčiau pasigirsdavę teiginiai, kad galėtų būti dislokuotos ne NATO, bet NATO valstybių kariuomenės, skambėdavo netikėtai, ir daugelis abejojo, ar tai apskritai įmanoma. Dabar toks pasiryžimas yra tvirtas ir įformintas konkrečiais dokumentais.
Kiek žinoma, Prancūzijos ir Jungtinės Karalystės parlamentuose jau vyksta svarstymai dėl šių sprendimų patvirtinimo. Taigi, nors Rusija iš karto griežčiausiu tonu atmetė tokią idėją, šiuo metu ji yra oficialiai deklaruojama. Kritikai gali sakyti, kad visa tai tėra teorija ir hipotetiniai svarstymai, vis dėlto tai yra svarbu.
JAV prezidentas Donaldas Trumpas susitiko su Ukrainos prezidentu Volodymyru Zelenskiu ir keliais Europos lyderiais. Vašingtonas, JAV, 2025 m. rugpjūčio 18 d. EPA-ELTA nuotrauka
Trumpas vėl pareiškė, kad Grenlandija turėtų tapti JAV dalimi. Reaguodamas į tai Grenlandijos premjeras šiuos žodžius įvardijo kaip „aneksijos fantazijas“ ir pabrėžė, kad šalis nėra parduodama. Kaip galėtume vertinti šiuos Trumpo užmojus ir jų įtaką NATO?
JAV nori užtikrinti saugumo parametrus ir mano, kad tai yra saugumo klausimas, tuomet būtų įmanoma sudaryti atitinkamus susitarimus – ir viskas būtų užtikrinta. Tačiau apie tai net nekalbama. Pats Trumpas netiesiogiai tai pripažino sakydamas, kad tai yra labiau psichologinis momentas, o ne reali politinė ar karinė būtinybė, kurioje šimtu procentų būtų realizuoti JAV interesai.
Niekas neprieštarautų, jeigu JAV turėtų dar vieną ar dvi karines bazes Grenlandijoje. Tačiau Trumpas sakė, kad kai turi daiktą, juo smagiau naudotis nei tuomet, kai jį tik nuomojiesi.
Vis dėlto toks jo pareiškimas, kuriame girdėti ir jėgos elementas, iš esmės yra negirdėtas dalykas, netgi besiribojantis su absurdu. Galvą kraipo ne tik europiečiai, bet ir dalis labai įtakingų respublikonų. Atstovų rūmų pirmininkas Mike’as Johnsonas aiškiai pasakė, kad karinė intervencija net nėra svarstoma. O idėja apie pirkimą yra nereali – šiandien niekas neprekiauja nei žmonėmis, nei teritorijomis.
Ši situacija man kelia kitą, platesnį, klausimą apie demokratiją Jungtinėse Valstijose: kaip ten veikia demokratija, kaip priimami sprendimai? Visiškai neįsivaizduojama, kaip vienas žmogus gali spręsti tokius klausimus ir nulemti valstybės politiką, taranuodamas ilgametį sąjungininkų pasitikėjimą, NATO struktūras savo žodžiais, kurie, regis, gali tapti realybe. Kaip jis tai gali daryti, kai yra parlamentas, strategijos, institucijos, valstybės politika ir galų gale sveikas protas?
JAV prezidentas Donaldas Trumpas. EPA-ELTA nuotrauka
Kai JAV karinės pajėgos sulaikė Venesuelos prezidentą Maduro ir išgabeno jį į Niujorką, Trumpas pareiškė faktiškai perėmęs šalies valdymą. Kaip vertinate Trumpo karinę misiją Venesueloje ir Maduro teismą JAV?
Tai buvo karinė intervencija, ir net pagal Jungtinių Valstijų įstatymus tokie veiksmai turi būti sankcionuoti parlamento, nes tai nebuvo gynyba ar koks nors neatidėliotinas poreikis. Priedanga, kad tai esą ne įsiveržimas į kitą valstybę, o tik kažkokio narkotikų prekeivio sulaikymas, yra nelabai įtikinama.
Šis klausimas yra labai įdomus, nes jis parodo pačių Jungtinių Valstijų padėtį. Ne tik šiuo, bet ir daugeliu kitų atvejų, turinčių įtakos visoms sistemoms ir visuomeninėms struktūroms JAV, matome, kad šalis atsidūrusi nenuspėjamoje situacijoje, tampa priklausoma nuo vieno žmogaus – galima sakyti, net ne nuo jo politikos, o nuo jo įgeidžių.
Kalbant apie pačią operaciją, akivaizdu, kad ji yra neteisėta. Ypač apmaudu žvelgiant į praeitį ir ilgametes tradicijas. Maduro teisiamas ne dėl žmogaus teisių pažeidimų ar nusikaltimų žmoniškumui, o dėl narkotikų prekybos, kurios mastai kelia abejonių. Net kai kurie ekspertai svarsto, ar iš tikrųjų ta prekyba buvo tokia reikšminga, ir teigia, kad prie jos galbūt labiau prisidėjo kitos šalys.
Venesuelos prezidentas Nicolás Maduro. EPA-ELTA nuotrauka
Ypač nemaloniai, netgi sukrečiamai skamba Jungtinių Valstijų pareigūnų pareiškimai apie didelių naftos kiekių perėmimą iš suverenios Venesuelos valstybės. Šis visiškai nepridengtas veiksmas iš esmės keičia visą tarptautinę atmosferą ir iki šiol galiojusią pasaulio tvarką. Tokie veiksmai leidžia suprasti: nuo šiol pasaulyje galioja vienas tarptautinės teisės principas – kas stipresnis ir galingesnis, tas daro, ką nori.
Žinoma, Maduro nebuvo pripažintas daugelio valstybių – tiek Europos Sąjungoje, tiek kitur. Tai buvo neteisėtas, dideliais nusikaltimais pagarsėjęs diktatorius ir, be to, artimas Vladimiro Putino sąjungininkas. Tai, be abejo, daro tam tikrą įtaką situacijos vertinimui. Putinas apie tai tyli ir, matyt, tylės, nes neturi ką pasakyti. Jam tai taip pat yra savotiškas smūgis.
Kita vertus, ši situacija atskleidžia Trumpo psichologiją ir jo politiką: galima daryti ką nori savo kieme. O Rusija savo kiemu laiko Ukrainą.
Kita vertus, ši situacija atskleidžia Trumpo psichologiją ir jo politiką: galima daryti ką nori savo kieme. O Rusija savo kiemu laiko Ukrainą. Tai reiškia, kad tokiu požiūriu Rusijos veiksmai tampa pateisinami.
Trumpas nurodė savo šaliai pasitraukti iš 66 tarptautinių organizacijų tvirtindamas, kad jos nebeatitinka JAV nacionalinių interesų. Kaip tai gali paveikti JAV santykius su kitomis šalimis? Ką tai reiškia Europai?
Tai, ko gero, nebuvo netikėta. Kaip žinome, Jungtinės Valstijos jau anksčiau pasitraukė iš daugelio Jungtinių Tautų struktūrų, iš esmės sustabdė Pasaulio sveikatos organizacijos finansavimą ir nutraukė labai įtakingą, daug nuveikusią USAID programą.
Tai aiškiai pasirinkta vadinamoji izoliacionistinė politika. Jungtinės Valstijos ilgą laiką buvo įvairių pasaulinių iniciatyvų pradininkės, laikytos pažangia valstybe, turėjusia dominuojančią galią daugelyje sričių: stipriausi universitetai, žinomiausi filmai, populiariausia masinė kultūra, politika, kuri visiems buvo pavyzdys. Be to, tai buvo supervalstybė, galėjusi daryti didelę įtaką visam pasauliui. Šiuo metu JAV sąmoningai nusprendė šio vaidmens atsisakyti.
Irane, nepaisant visiškos interneto blokados, kilo didžiausia pastaruoju metu protestų prieš valdžią banga. Kaip vertinate protestus Irane? Ar yra reali galimybė, kad jie gali prisidėti prie pokyčių šalyje?
Sunku prognozuoti. Iranas yra labai įdomi ir sudėtinga valstybė, kurioje egzistuoja daug skirtingų socialinių sluoksnių. Mes mėgstame Irano kiną ir matome, kokio gylio jo menininkai, režisieriai, intelektualai. Tačiau jau maždaug 47 metus ten dominuoja ajatolos Ruhollah Khomeini įtvirtinta Irano revoliucijos ideologija – radikalusis islamas, kuris suvaržė bet kokias demokratines laisves.
Kas kelerius metus šalyje kyla rimtų protestų. Jie vyko ir 2023-iaisiais, o vieni didžiausių buvo 2009 metais. Pastarieji buvo susiję su moterų teisėmis ir, beje, pasiekė tam tikrus rezultatus – šiandien moterys Irane persekiojamos šiek tiek mažiau. Dabartiniai protestai labiau susiję su prasta ekonomine padėtimi. Protestuotojai, išeinantys į gatves, dažnai nusiteikę itin radikaliai – jie neretai reikalauja ne reformų, o mirties nekenčiamiems lyderiams.
Protestas Teherane, Irane. EPA-ELTA nuotrauka
Čia galima prisiminti ir Trumpo pareiškimus, kad JAV įsikiš, jeigu bus pralieta kraujo. Kraujo jau pralieta – žuvo apie 40 žmonių, tačiau kol kas neatrodo, kad JAV ketintų imtis veiksmų. Tai daug pasako apie žodžių vertę.
Režimas, kaip ir visi autoritariniai režimai, neturi lėšų niekam, išskyrus savo saugumo struktūras. Šiuo metu protestuoja daugiausia jaunimas, kalbama, kad prisijungė ir turgaus prekeiviai. Tačiau vadinamieji biudžetininkai, valstybės tarnautojai ir ypač jėgos struktūros kol kas režimo nepalieka, nors kai kur kalbama, kad policija pereina į protestuotojų pusę.
Kol kas akivaizdu viena – protestai neišseko. Iš pradžių atrodė, kad jie kilo provincijoje ir netrukus nuslūgs, tačiau dabar tęsiasi diena po dienos. Vis dėlto ekspertai kol kas nemato kritinės masės, kuri keltų rimtą grėsmę režimui.
Prie viso to prisideda ir paties Irano lyderio labai garbus amžius bei prasta sveikata. Jis yra atsitraukęs nuo realybės ir nebepajėgia veiksmingai vadovauti, o tai režimui stiprybės neprideda.
Atsidėkokite už mūsų dirbamą darbą Jums paremdami Bernardinai.lt!
Perskaitėte šį straipsnį iki pabaigos? Sveikiname! Nes galėjote pasimėgauti prabanga, kurios kiti šaltiniai internete Jums nenori suteikti ir reikalauja susimokėti perskaičius vos pirmąsias eilutes. Tačiau parengti ir publikuoti tai, ką perskaitėte, kainuoja. Todėl kviečiame Jus savanoriškai prisidėti prie mūsų darbo ir prie savo skaitymo malonumo. Skirkite kad ir nedidelę sumą šiam darbui tęsti paremdami. Iš anksto dėkojame!
Norite nepraleisti svarbiausių naujienų? Prenumeruokite naujienlaiškį:
Kiti šios Rubrikos straipsniai: