Europos šalių reakcijos yra nevienodos. Nors mažai kas apgailestavo dėl N. Maduro sulaikymo, daugelis Europos vyriausybių ir Europos Sąjungos (ES) institucijų kritikavo JAV veiksmus, nurodydamos, kad prievartinis valstybės vadovo suėmimas, įsiveržiant į jo šalies teritoriją, pažeidžia tarptautinę teisę ir normas, draudžiančias naudoti jėgą be Jungtinių Tautų (JT) leidimo. Tokią kritiką išreiškė Prancūzija, Ispanija, Danija, Austrija, ir daugelis kitų ES šalių.
Lietuvos reakcija, bent Prezidento vyriausiosios patarėjos užsienio politikos klausimais Astos Skaisgirytės asmenyje, buvo drovesnė. Jos nuomone, klausimas, ar JAV veiksmai Venesueloje nepažeidė tarptautinės teisės, esąs sudėtingas.
A. Skaisgirytė davė suprasti, kad Lietuva ir ES nedrįsta kritikuoti JAV dėl to, kad Vašingtonas užtikrina jų saugumą. Tai suprantama, bet ne itin garbinga nuostata, kuri nedera su nuolat kartojamais teiginiais, jog Lietuva vykdo vertybėmis grindžiamą užsienio politiką.
Reikia atmesti teiginius, kad šiuo atveju JAV veiksmai gal dera su tarptautine teise ir normomis. Jungtinių Tautų Chartija nedviprasmiškai smerkia įsiveržimą į kitos valstybės teritoriją ir jos suverenumo pažeidimą, kurie pateisinami tik dviem atvejais – būtent, kai tai savigyna ar su JT Saugumo Tarybos įgaliojimu. Akivaizdu, kad sulaikant-pagrobiant N. Maduro nei viena, nei kita aplinkybė negaliojo.
Antra vertus, normų pažeidimas gali būti pateisinamas arba atleistinas. Pirmuoju atveju, pažeidimas laikomas neįvykusiu dėl ypatingų aplinkybių, antruoju atveju, pažeidimas pripažįstamas kaip toks, bet laikomas priimtinu dėl išskirtinų aplinkybių. Pažeidimo pateisinimas reiškia, kad pripažįstama, jog veiksmas buvo neteisėtas, tačiau teigiama, kad veikėjas neturėtų būti visiškai kaltinamas.
Antruoju atveju, norma laikoma galiojančia ir privaloma, tačiau lengvinančios aplinkybės, nesvarbu, ar tai būtų būtinybė, pajėgumų trūkumas, ar klaidingas įsitikinimas, sumažina atsakomybę už veiksmą. D. Trumpas laiko N. Maduro sulaikymą ir Venesuelos naftos telkinių eksploatavimą daugelį metų visiškai pateisinamais veiksmais.
Ilgainiui JAV sąjungininkai turės įvertinti JAV politiką, nutarti, ar naftos išteklių valdymas yra pateisinamas, ar tik eilinis kolonijinis išnaudojimas ir vagystė. Įtariu, kad bus vengiama principingai vertinti JAV veiksmus, kol D. Trumpas prezidentauja. Toks ES baikštumas Europos nepuošia ir duoda pagrindo abejoti, ar G. Nausėdos viltis, kad Europa ras kelią „prisiimti naują, ambicingesnį ir aktyvesnį vaidmenį pasaulyje“, greitai taps realybe.
Jei per savo pirmąją kadenciją D. Trumpas ilgesingai žvelgėsi į Grenlandiją, dabar jis gana kategoriškai kalba apie savo ketinimus. Pernai inauguracijos kalboje jis tvirtino, kad JAV „vėl laikys save augančia tauta – tauta, kuri didina mūsų turtus, plečia mūsų teritoriją, stato mūsų miestus, kelia mūsų lūkesčius ir neša mūsų vėliavą į naujus ir gražius horizontus.“
Artimiausia jo aplinka tvirtai palaiko jo siekį užvaldyti Grenlandiją. Vienas pagrindinių ir kovingiausių patarėjų Stevenas Milleris aiškina, kad „mes gyvename pasaulyje, realiame pasaulyje, kurį valdo jėga, kurį valdo prievarta, kurį valdo galia. Tai yra geležiniai pasaulio dėsniai nuo pat laikų pradžios.“
Šis moksleiviškas pastebėjimas pristatomas lyg nekintama, amžina geopolitinė tiesa, o tai gana daug pasako apie jo patarėjų išprusimą. Bet ši D. Trumpo ir jo patarėjų „tiesa“ nesulaukė platesnio pritarimo.
Visoje Europoje reakcija į JAV grasinimus ir retoriką apie Grenlandijos „okupaciją“ yra itin neigiama ir vieninga. Didžiosios Europos valstybės, įskaitant Prancūziją, Vokietiją, Italiją, Lenkiją, Ispaniją ir Jungtinę Karalystę, paskelbė bendrus pareiškimus, kuriuose palaikė Danijos ir Grenlandijos teisę lemti savo ateitį, teigdamos, kad Grenlandija „priklauso jos žmonėms“, ir atmesdamos bet kokį vienašališką JAV perėmimą.
Bendrame pareiškime nurodoma, kad saugumas Arktyje turi būti užtikrinamas kolektyviai, bendradarbiaujant su NATO sąjungininkais, gerbiantis JT Chartijos principus, įskaitant suverenitetą, teritorinį vientisumą ir sienų neliečiamumą. „Mes nenustosime ginti šių visuotinių principų.“
Teigiama, kad privalu gerbti Grenlandijos suverenitetą ir jos gyventojų sprendimus, kad teritoriniai pokyčiai, pasiekti jėga, yra nepriimtini, o sprendimo įgyvendinimas sugriautų NATO. Taip pat nurodoma, kad dauguma to, ko D. Trumpas sako norintis iš Grenlandijos – prieiga prie investicinių išteklių, kaip svarbūs mineralai, daugiau karių ir karinių bazių, geresnė žvalgybos informacija, – būtų lengvai pasiekiama per tiesiogines derybas su Danija. Bet kam D. Trumpui derėtis, jei jis mano, kad gali viską tiesiogiai paimti?
Šiek tiek žemesnio rango pareigūnai ir politikai ragina tvirčiau reaguoti į D. Trumpo kėslus. Buvęs Portugalijos Europos reikalų valstybės sekretorius Bruno Maçãesas siūlo Europos Sąjungai parengti galimą atsakomąją strategiją, jei D. Trumpas imtųsi veiksmų dėl Grenlandijos. Esą būtų galima taikyti sankcijas JAV įmonėms, išsiųsti JAV karinį personalą, įvesti apribojimus į Europą keliaujantiems amerikiečiams. Ne visos šitokios idėjos sulauks pritarimo. JAV karių išsiuntimas smarkiai pakenktų Europos saugumui, padrąsintų Rusiją. Yra realistiškesnių pasiūlymų, pvz., įkurti Europos karinę bazę Grenlandijoje kaip signalą Vašingtonui ir įsipareigojimą užtikrinti salos saugumą.
Nesuprantu Europos šalių nenuoseklumo, bendro polinkio pataikauti D. Trumpui, bet kai kuriais klausimais tvirtai laikytis principinių nuostatų, net kai aišku, jog tai gali supykdyti D. Trumpą, pavyzdžiui, priešintis ketinimams užgrobti Grenlandiją. JAV nesigriebs karinių veiksmų prieš NATO šalis, jei ir padidintų tarifus, po kiek laiko būtų priverstos jų atsisakyti, jei ES taikytų nemažesnius tarifus.