Lietuvoje antrosios pakopos pensijų kaupime iki šių metų pradžios dalyvavo 1,42 mln. žmonių, tačiau šis skaičius artimiausiu metu gali reikšmingai sumažėti. Prognozuojama, kad per 2026 metus iš pensijų kaupimo pasitrauks apie 20–40 proc. dalyvių, o į ekonomiką papildomai gali būti išleista apie 1,2 mlrd. eurų.
Sutelktinio finansavimo platformos „Profitus“ rinkodaros vadovė Miglė Grybinienė sako, kad tokio masto pokyčiai savaime nėra problema – didžiausias klausimas yra tai, kas nutinka tada, kai šios lėšos realiai pasiekia žmones.
„Didžiausias iššūkis dažniausiai kyla ne sprendimo priėmimo dieną, o vėliau, kai lėšos realiai pasiekia sąskaitą. Tuomet žmogus pirmą kartą susiduria su praktiniu klausimu: ar turi aiškų planą, ką su tais pinigais darys. Jei tokio plano nėra, dažniausiai nutinka du dalykai – lėšos ištirpsta kasdieniniuose rūpesčiuose arba lieka sąskaitoje neįdarbintos. Abiem atvejais pasekmė ta pati: prarandamas laikas, prarandama galimybė uždirbti grąžą, o pinigų vertę nuosekliai „suvalgo“ infliacija“, – sako M. Grybinienė.
Pasak jos, dažnai tokius sprendimus lemia ne vien finansinis raštingumas, bet ir psichologiniai veiksniai. Elgsenos ekonomika rodo, kad žmonės linkę stipriau vertinti tai, kas vyksta dabar, nei tai, kas jų laukia po 10, 20 ar 30 metų.
„Kai žmogus vienu metu gauna didesnę sumą – nesvarbu, ar tai pensijų santaupos, paveldėjimas ar premija – sprendimus dažnai veikia vadinamasis dabarties šališkumas: trumpalaikė nauda atrodo svarbesnė nei ilgalaikis tikslas.
Būtent todėl pensijų reformos, kurios leidžia žmonėms išsiimti sukauptas lėšas, dažnai tampa testu – ne pačiam sprendimui, o tam, kas įvyksta vėliau, kai pinigai atsiduria žmogaus dispozicijoje. Tokių pavyzdžių jau matėme ir kitose šalyse – pavyzdžiui, Estijos atvejis yra geras indikatorius, kas nutinka, kai atsiėmimas nėra lydimas plano. Reikšminga dalis pinigų liko neįdarbinta sąskaitose, kita dalis buvo panaudota skoloms, bet ilgalaikio įsipareigojimų sumažėjimo neįvyko, nes skolos laikui bėgant vėl grįžo. Likusi dalis buvo suvartota“, – teigia M. Grybinienė ir priduria, kad Estijos patirtis Lietuvai yra labai aiški pamoka: atsiėmus pinigus svarbiausia yra turėti kryptį ir priimti sprendimą, kuris kuria ilgalaikę naudą.
Sprendžia du skirtingus klausimus
Tiesa, čia M. Grybinienė atkreipia dėmesį, kad šiuo metu viešoje diskusijoje ryškiausiai matomas klausimas, ką daryti su atsiimtomis lėšomis ir kaip išvengti spontaniško vartojimo, tačiau reformos pasirinkimai platesni.
„Pastebiu, kad viešumoje daugiausia dėmesio skiriama lėšų atsiėmimui, tačiau dažnai pamirštama, jog žmonės šioje situacijoje sprendžia du skirtingus klausimus. Pirmas – ar atsiimti sukauptas lėšas, o antras – ar jie nori toliau kaupti antroje pakopoje tuo pačiu principu, ar nori ieškoti daugiau lankstumo ir kontrolės: pavyzdžiui, sustabdyti kaupimą ir sprendimus dėl įmokų bei investavimo priimti savarankiškai, pagal savo finansinę situaciją.
Tačiau čia svarbus vienas aspektas: jei žmogus dar nežino, ką konkrečiai darys su atsiimtomis lėšomis, dažniausiai tai reiškia, kad sprendimas nėra iki galo apgalvotas. Tokiu atveju racionaliau pinigus palikti sistemoje, kol atsiranda aiškus planas. O jei žmogus sąmoningai renkasi sustabdyti kaupimą dėl lankstumo, svarbu, kad periodinis investavimas persikeltų į kitą sprendimą – kitaip lėšos lieka pasyvios ir laikui bėgant praranda vertę. Tam gali tikti įvairūs modeliai – nuo klasikinių investavimo priemonių iki sutelktinio finansavimo, kuris leidžia investuoti palaipsniui, išskaidyti riziką ir išlaikyti nuoseklumą. Pavyzdžiui, per sutelktinio finansavimo platformą „Profitus“ galima pradėti investuoti į nekilnojamojo turto projektus nuo 100 eurų – tai rodo, kad investavimas gali būti lankstus, prieinamas ir pritaikomas pagal žmogaus situaciją“, – sako M. Grybinienė.
Pasak jos, šioje situacijoje svarbiausia ne vienkartinis sprendimas, o tai, ar žmogus sugeba susikurti ilgalaikį įprotį – reguliariai įdarbinti pinigus, o ne palikti juos impulsyviems sprendimams.
„Ilgalaikį finansinį rezultatą dažniausiai lemia disciplina ir nuoseklumas. Periodiškai investuojamos lėšos per laiką sukuria efektą, kurio neįmanoma pasiekti pinigus laikant sąskaitoje ar panaudojant vartojimui. Todėl pirmas žingsnis yra ne pasirinkti priemonę, o aiškiai apsibrėžti tikslą ir laikotarpį – ar tai rezervas, būsto įmoka, vaikų ateitis, ar papildomos pajamos senatvėje“, – sako M. Grybinienė.