Analitikai pažymi, kad Rusijos užsienio reikalų ministro Sergejaus Lavrovo pareiškimai rodo, jog Rusijos teritorinės pretenzijos Ukrainai yra daug didesnės nei tos, apie kurias kalbama pastarųjų taikos iniciatyvų rėmuose.
ISW vertinimu, Maskva gviešiasi ne tik jau okupuotų teritorijų, bet ir visų Charkivo, Dnipropetrovsko, Mykolajivo ir Odesos regionų.
Ekspertai atkreipia dėmesį, kad sausio 14 dieną per spaudos konferenciją S. Lavrovas pareiškė, jog ateityje būtina „išspręsti Krymo, Novorosijos ir Donbaso gyventojų likimo klausimą“. Rusijos diplomatijos vadovas teigia, esą, JAV supranta, jog be to pasiekti susitarimų neįmanoma, nes didelė dalis šių regionų gyventojų „nepalaiko Kyjivo režimo ir siekia grįžti į Rusiją“.
Analitikai pažymi, kad vadinamoji Novorosija yra fiktyvus darinys, kurį Rusijos valdžia pristato kaip neva neatskiriamą Rusijos Federacijos dalį. Kremliaus teigimu, Novorosijos sąvoka apima ne tik aneksuotą Krymą ir keturis laikinai okupuotus regionus, bet ir Charkivo, Dnipropetrovsko, Mykolajivo ir Odesos sritis.
ISW teigimu, JAV siūlytame 28 punktų taikos plane buvo numatyta, jog Krymas, visos Luhansko ir Donecko sritys, taip pat okupuotos Zaporižios ir Chersono sričių dalys lieka Rusijai. Pagal šį planą Rusija turėtų atsisakyti kitų okupuotų teritorijų, konkrečiai Charkivo, Mykolajivo ir Dnipropetrovsko sričių, kontrolės.
ISW analitikai pabrėžia, kad S. Lavrovo kalbos apie vadinamąją Novorosiją nėra kažkoks naujas reikalavimas, bet dar kartą patvirtina, kad Kremliaus apetitas gerokai viršija pirminiame 28 punktų taikos plane nubrėžtas ribas. Ekspertai taip pat spėja, kad Rusijos diplomatijos vadovas pabandė suformuoti Rusijai palankiųs sąlygų galimų JAV specialiojo pasiuntinio Steve’o Witkoffo, JAV prezidento žento Jaredo Kushnerio ir Rusijos prezidento Vladimiro Putino kontaktų išvakarėse.