Prieš kelerius metus „Bernardinai.lt“ spausdino mano įsivaizduojamus pokalbius su Profesore VIKTORIJA DAUJOTYTE. Pasirodžius publikacijai rašiau juos ir toliau. Dabar, galvodamas apie Profesorės gražų jubiliejų, keturis darsyk atsiverčiu – tokiu būdu ginu ir monologą, ir dialogą.
Viktorija Daujotytė: Gal ir esminė dabarties žmogų ištikusi katastrofa – vietos erdvėje praradimas. Gal labiausiai tai galima pajusti iš to, kad beveik nebėra vaikščiojančių žmonių. Savo vietos erdvėje žmogus yra stačias, pėsčias, bent jau didelę laiko dalį. Dabarties žmogus važiuoja, yra važiuotas jau savo jausena. Per laukus, parugėm nebėra takų, kurie vestų pas gyvulį, į dirvą, kur kas pasėta, auga. Prie medžio, į kurį įkelta koplytėlė. Prie kryžiaus. Nebėra lėto artėjimo pojūčio, kaip einant į kapines, savaiminio pasirengimo, susikaupimo („Laisvojo mąstymo properšos: (esė)“, Vilnius, „Tyto alba“, 2012, p. 21).
Stepas Eitminavičius: Mano laimei, Utena yra toks miestas, kad galiu jame ne važiuoti, bet eiti. Tad ir čia yra mano takai, keliukai. Kelias į biblioteką per Vyžuonos parką: pasuku nuo mūsų daugiaaukščio kairėn, dar mane lydi Utenėlė, po to pasitinka voverės, geniai, Vyžuona ir labai daug žalumos.
Ką aš dabar darau? Stengiuosi parodyti, kad nedideliame mieste galima sukurti vaikščiojančio asmens gyvenimą. Tai ne tas pat kaip kaime, bet ir ne Vilnius ar Kaunas. Dar pagalvoju: gal mes nenorime turėti savo takų, takelių, kad mašina jau mūsų kelrodis, mūsų šeimos narys. Juokas tiktai: iki parduotuvės trys šimtai metrų, o žmogus lekia mašina. Juk ne tie laikai, kai turėti automobilį buvo prestižo, storos piniginės ženklas, dabar kas kita: matyt, tingime pajudėti, tingime be jokio tikslo žiūrėti į medžius, klausytis vėjo. Arba tingime, arba taip įsivaizduojame save trumpoje laiko atkarpoje. Gal ir įsivaizduoti nėra poreikio – tai paliekame menininkams.
Stepas Eitminavičius ir Viktorija Daujotytė. Laimutės Maniušienės nuotrauka
V. Daujotytė: Kaime nuo pat gimimo girdėjau tikrus garsus: atskirus žmonių balsus, juk iš mažens nematydama galėjau skirti visus kaimynus, aplinkinius, didelius ir mažus, jie visi kalbėjo atskirai, balsai nesimaišė, nenyko, atskirai gaudė, švilpė, kaukė ar vos medžių lapais šiureno vėjas, kudakavo vištos, mūkė karvės, girgždėjo varstomos durys, aidėjo žingsniai, basų, apsiavusių batais, klumpėmis, veltiniais. Ir spalvos buvo tik tikros – sniego, žalios žolės, žydinčių klevų, bijūnų, rugių, pievų, suartos žemės, mėlyno dangaus, pilkų debesų.
Tikrų daiktų. Mes gyvenome skurdžiai, bet nebuvo nieko, kas nebūtų buvę reikalinga, prie ko nebūtų tiesusis ranka, kas nebūtų buvę paranku. Menkiausias žmogaus gyvenimas yra visas, jei tik yra („Už brūkšnio“, Vilnius, „Tyto alba“, 2015, p. 84).
S. Eitminavičius: Iki šiol saugau pieno puodynę, atsivežtą iš kaimo mamai mirus. Graži, labai graži. Pamenu, penktoje klasėje piešiau ją. Pažymiui. Ir dabar turiu progą į ją įsižiūrėti. Turiu progą pamatyti save kaime. Apsuptą klevų, varnėnų, vieversių, vištų, viščiukų, avių. Ir karvė netoli – girdėjau ją, mačiau ją. Kai jau galėjau panešti nepilnus kibirus vandens, tai dar vienas džiaugsmas. Eiti takučiu iki kūdros, atsargiai atsistoti ant lieptelio, atsargiai pasemti vandens, tuomet jau ne takučiais, o per neaukštą žolę artėti prie karvės. Kišenėje duonos riekė. Kai karvė ganėsi už pirties, tai eidamas pamatydavau ir vieversio lizdą.
Mes irgi nebuvome turtingi, tačiau visko užteko. Tam ir vasara, kad žiemai pasiruoštume. Reikia prirauginti grybų, kopūstų, agurkų – trys statinės šaltajame kambaryje (tokiame sandėliuke). Reikia pridžiovinti obuolių, baravykų, mėlynių, aviečių, vyšnių. Reikia užauginti bulvių, burokų, burokėlių. Turėti ir žiemą obuolių. Bet duonos kartais trūkdavo.
V. Daujotytė:
pusbadžiavau, bet to nežinojau,
duona su cukrinių burokų išspaudom
pradžios mokykloje per pertrauką –
iki dabar aitrus skonis burnoj,
perpus su vaiko baudžiava
po dangum, viršum medžių padžiauta
(„takas paskui kalnas (išsirašytieji)“, Vilnius, „Homo liber“, 2022, p. 150).
S. Eitminavičius: Profesore, šiandien aš galvojau apie daug ką: ir apie savo erdvės turėjimą ar neturėjimą, ir apie daiktus, kurie kaime globojo, ir apie duoną. Atsiprašau, kad šiandien taip šokinėjau ieškodamas sąsajų tarp iš pirmo žvilgsnio lyg ir nesusijusių temų. Galvoje iš karto daug vaizdų ir daug epizodų, bet juk ne chaosas.
Čiurlionis girdėjo ne tik mišką, bet ir pačiu mišku, jo garsų paslaptingumu. Neišgirsi šios kosminės muzikos nei skubėdamas, nei trumpam užklydęs.
***
V. Daujotytė: Vakar klausiausi epušių, beržų, klevų ošimo; kokios skirtingos garsų struktūros. Kyla vėjas, pradeda „groti“ plonosios šakos, sujuda epušių lapeliai, lyg trelės, atitaria beržai, jų giliausios garsų amplitudės, galiausiai įsijungia klevai, sodrūs, žemi tonai, prityla ir vėl, prityla ir vėl. Čiurlionis girdėjo ne tik mišką, bet ir pačiu mišku, jo garsų paslaptingumu. Neišgirsi šios kosminės muzikos nei skubėdamas, nei trumpam užklydęs. Reikia įsibuvimo, įsiklausymo, būsenos – lyg ir tavęs kas klausytųsi, girdėtų ir tavo „balsą“. Girdimo girdėjimas („Iš Bileišių vasarų“, Vilnius, Prigimtinės kultūros institutas, 2020, p. 164).
S. Eitminavičius: Nesugebu taip patirti, nesugebu. Klausausi medžių, vėjo, tuo pat metu kažką matau – lyg kokiame filme. Jei medžiai netoli, tai galiu į juos įsižiūrėti. Labiausiai iš Paukšteliškių tie garsai ir reginiai. Daug klevų. Kai tas žemės plotas visai ėmė nykti, tai juos suskaičiavau net, piešiau, kur jie. Klevai prie pat namo. Skirtingi. Vaikystėje buvo kaip žmonės. Kitokie tie, kuriuose inkilai. Kitokie tie, kurie toliau nuo centro, nuo namų. Tik į kai kuriuos įlipdavau. Mano klevas, eglė, liepa, beržas, šermukšnis, net guoba, o žilvitis šiek tiek tolėliau, drebulė, maumedis gal už kilometro. Pušų nebuvo, jos man iki šiol svetimos. Kas man svarbu? Mama pasakojo, kad aš, vaikas, per dieną tiek prisilakstydavau, jog ant klevo šaknų ir užmigdavau.
Bet medžius labiau matau nei girdžiu. Paslaptingesni seni, aukšti.
V. Daujotytė: Seni, aukšti medžiai ypatingai veikia sąmonę. Greičiausiai tai laiko poveikis juntamu materialumu. Seni medžiai išlaiko laiką, sukaupia jį akivaizdumui, jutimui. Medis, išgyvenęs ilgiau už atmenamus protėvius, šaknys laike, kuris yra buvęs. Sodybų medžiai, pasodinti su intencijom; prie namų medis nėra atsitiktinis, net jei išdygęs, jam buvo leista augti, atiduota vieta šaknims ir šešėliui. Broliškai pasidalinta („Sauganti sąmonė“, Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2007, p. 323).
Viktorija Daujotytė sode prie Dvarčionių 2021 m. Asmeninio archyvo nuotrauka
S. Eitminavičius: Studijų metais anksčiau išlaikydavau pavasario sesiją, važiuodavau į kaimą ir pasirūpindavau šienu. Pjauti šieną ne visada malonumas – mat skubu, kad, kol geri orai, išdžiūtų ir spėtume suvežti. Aplink namą apipjaunu, ir gana: du sodai (tarp obelų labai linksma, nes galiu įvairiai laviruoti), bitynas (turiu dirbti tik vėlai vakare ir anksti ryte). Kodėl užmiršau medžius? Kad jie šalia – jie turėjo mane įsidėmėti, nes aš vis sustodavau, į juos pažiūrėdavau ir pirmyn. Bet vienoje vietoje gražiai sužydusias ramunes ar gaisrenas palikdavau – žmonės savi, nesijuokdavo. Klevai, liepos, eglė, obelys matė. Bet nupjaudavau ir visai mažyčius medelius, na visai visai mažyčius – kur nors netoli didelio medžio.
V. Daujotytė: Jau niekas kaime nebepjauna dalgiu, tik mudu su Antanu rytais, kol rasa. Vis sustoju – noriu palikti tai smilgą, tai sinevadą, atklydusį iš sodo, tai išstypusį dobilą. Lyg lemtum likimus, kam likti, žydėti, kam būti nukirstam. Ir galvotum apie Galią, kurios valioj tavo pačios likimas. Labai akivaizdi dalgio simbolika („Iš Bileišių vasarų“, p. 228).
S. Eitminavičius: Ir su mažyčiais medeliais tas pats – mes turime kauptuką ar kastuvą, o jie ne. Man labiausiai, aišku, gaila mažyčių klevelių. Kai galvoju apie medžius, galvoju ir apie paukščius. Beje, gal penktoje klasėje per pamokas skaitėme Salomėjos Nėries „Eglę žalčių karalienę“. Pasmerkiama Drebulėlė: „Virski drebule tu! – / Visais lapais drebėk! / Paukštis joks nenutūps / Prie tavęs, nečiulbės.“ Tai vis stebėdavau drebules – nutupia paukščiai ar ne. Tiesą sakant, ir dabar tai įdomu.
V. Daujotytė: Taip, kraštovaizdžio horizontalės – kelias, takas, upė, bet vertikalės (amžinas, universalus kryžiaus principas) yra medis, taip pat ir kalbos: šaknys, įleistos į kalbėjimo galimybės žemę, šakos – iš gyvybės, viršūnė – iš gyvybingumo, iš geismo kalbėti („Sakiniai“, Vilnius, „Tyto alba“, 2002, p. 75–76).
Visos žmonijos krizės prasideda nuo daiktų naikinimo ir nykimo. Žmogus ne visada suvokia, kaip stipriai jis yra pririštas ir prisirišęs prie daiktų.
***
V. Daujotytė: Visos žmonijos krizės prasideda nuo daiktų naikinimo ir nykimo. Žmogus ne visada suvokia, kaip stipriai jis yra pririštas ir prisirišęs prie daiktų. Fenomenologija, kuri kaip mąstymo būdas yra buvusi visada, bet kaip filosofija sutelkta Husserlio, atrodo esanti abstrakti. Bet kaip tik fenomenologija siekia suderinti abstraktumą ir konkretumą, skelbdama grįžimą „prie pačių daiktų“. Mąstoma, kad žmogaus ir daikto santarvė yra buvusi, prie jos reikia bandyti grįžti. Santarvę su daiktu turi jį darantis-kuriantis ir jį ilgą laiką (per kelias kartas) naudojantis žmogus. Fenomenologija yra mąstymo kryptis, kuri mąsto ir grįžimo judesį; ne mažiau prasmingą negu ėjimą į priekį. Stabdyti judesį, žvilgsnį ir mintį. Taupyti buvimą – būtį. Nepraleisti laiko. Laikas, kuriame kažkas esmingai vyksta, yra daiktiškas. Laiko sudaiktinimas yra būties būdas. Juk pats būties vardas yra esmingai veiksmažodinis – būti. Būti didinant laiką, laikui daiktėjant. Būti įsiklausant į daiktus, į jų kalbą („Literatūros fenomenologija: problemikos kontūrai“, Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2003, p. 136).
S. Eitminavičius: Galvodamas apie tai kažkada užsirašiau: „Kodėl mes savo kambaryje atsigauname po dienos rūpesčių? Kad šalia mūsų yra daiktai, saugantys gražius prisiminimus, gražias istorijas.“ Tarkime, šaukštelis, kurį padovanojo sūnus, ne paprastas, o ypatingas. Tuomet kavos ar arbatos gėrimas jau kitoks. Na taip: laikydami tą šaukštelį atgaivinsime įsimenančius dalykus, kai žiūrėdami pro langą gurkšnojame kavą, kai keliese sėdėdami tylime. Tokių situacijų refleksijos jau būtų savotiška kolekcija, nors į tokius apibendrinimus ir žiūrėsime autoironiškai. Mano kambaryje – ližė, kurią naudodavo mama kepdama duoną.
Toks eksponatas (šis žodis, matyt, per daug oficialus, šaltas kalbant apie mielus reiškinius) daug ką gali papasakoti: kaip dvasiškai brendome vaikystėje, ką jautėme, ką galvojome, ką aš kitiems kalbu apie šį daiktą. Bet netoli ližės yra teleskopas – tai jau visai iš kito laiko, iš kitų patirčių. Jis man mielas ne vien dėl to, kad galiu įdėmiau pažiūrėti į dangų ar tolumas, – dovanojo dukra. Šalia teleskopo neseniai atsirado kankorėžis. Ėjau Vyžuonos parku. Staiga prie manęs pribėga mažas vaikas, nieko nesakydamas duoda kankorėžį. Nusišypso ir iškart atgal, prie mamos.
Ant spintos – tėviškės namo (senovinio dvaro) maketas. Prieš penkerius metus jį atvežė dukterėčia – suklijavo iš siuvimo ričių. Virš durų pakabinti žemuogių ryšulėliai – marčios lauktuvės. Kavos malūnėlis, kuris primena Punios baltą bažnyčią, piliakalnį.
Ar norėtume, kad bet kas matytų saugomus daiktus ar žinotų su jais susijusius vaizdus? Visaip gali būti, nes tai intymu, tai paslaptys. Man atrodo, mūsų kambariai mus išgelbsti ne vieną sykį. Tai yra meditavimo vieta. Bet jeigu apsilanko mums artimas žmogus, daiktai, jų atsiradimo aplinkybės atgyja – galime pasakoti, pasakoti. Arba tylėti, nes šalia poezija ar prozos kūrinių fragmentėliai.
Literatūrologė, rašytoja Viktorija Daujotytė. Dainiaus Labučio / ELTA nuotrauka
V. Daujotytė: Vaikystės stalas iš storų, grubokai nuobliuotų lentų, lyg augęs įaugęs į aslą, niekam neatėjo į galvą jį perkelti kitur, kitaip pasukti. Ar įsigyti kitą. Ketaus keptuvė, gili ir sunki. Žirklės – suspaudus kojeles, susidarydavo gėlytė rantuotais pakraščiukais. Man ilgai atrodė, kad, namų daiktus praradus, jų nebūtų galima iš niekur gauti. Kaip gerai, kad mes turime keptuvę (petelnę), – tikrai taip galvodavau. (…)
Žirklės – vaikystėje jos kabėjo ant virtuvės lango staktos, ant vinuko, ant to paties ir užuolaidėlei. Aišku, vienintelės. Ar galėjo būti namuose dvejos žirklės? Nebuvo, tad negalėjo.
Kaimo troboje, dabartinių vasarų laikinoje buveinėje, žirkles pasikabinu lygiai toje vietoje. Visada randu („Sauganti sąmonė“, p. 275).
S. Eitminavičius: Žingsniavau pro Sprakšius į Vyžuonas. Sprakšiuose paklausiu vyro, kapojančio malkas, gal yra tiesesnis kelias į Galelius. Paaiškina. Pasiteirauju, ar galiu pasivaišinti obuoliu.
Prisikraukite, sako, nors ir visą savo krepšį. Esu mandagus: pasiimu vieną, eidamas valgau ir stabtelėju: tai, ko gero, grapšteinai, tokie buvo mano tėviškėje. Atgyja epizodai, su jais susiję, tad grįžtu ir klausiu žmogaus, kaip jis šiuos obuolius vadina. Vyras darsyk siūlo prisikrauti pilną kuprinę. Tie obuoliai iš vaikystės, prisimenu tas obelis. Viena arčiausiai tako (juo pėdinome vandens, į pirtį), skubėdamas į mokyklą tris–keturis įsidėdavau į portfelį. Smagu buvo jausti, kad prie mano knygų, kurios susijusios su oficialiomis pareigomis, yra obuoliai, kvepiantys tėviške.
V. Daujotytė: Unikalų prisirišimą prie daiktų patyriau prieš gerą dešimtmetį Bilaišių kaime iš kurčnebylės Akvilės, jau velionės, gyvenusios dviejų šimtų metų senumo trobesyje, saugojusios (kiekvienas atskirai suvyniotas į skepetą) medinius šaukštus, samčius, oblius, kaltus, staklių šeivas, skietus. Išima, paglosto, priglaudžia prie skruosto, parodo, vėl suvynioja ir padeda. Savo pačios patirtimi, savo sąmone (niekas nemokė, nerodė, neskatino) ji priėjo prie senų daiktų, pradėjo su jais kalbėtis („Patirties žodynas. Populiarioji literatūros fenomenologija“, Vilniaus universiteto leidykla, 2010, p. 202–203).
S. Eitminavičius: Dabar prisiminiau… kaliošus. Na tokius mažus kaliošiukus. Žiema, pusto, rytas tamsus, reikia eiti į pradinę mokyklą. Apsiaunu veltinukus. Kaliošiukus pririšu gumele, kad nenusmuktų. Juokas iš tų mano pastangų – sniego daug, klampoju, tai jie giliausioje vietoje ima ir pabėga. O kaip ištraukti? Vargas didžiausias. Ieškodamas dar ir pirštinę pradanginu. Viską surandu, šimtas metrų toliau, ir tas pats nuotykis. (Pavartojau šį žodį tik dėl to, kad anūkui Vakariui jis labai patinka, – mes kambaryje važiuojame po pasaulį, kad patirtume nuotykių.)
V. Daujotytė: Ėjau nulytu keliu, šlepsėjau su didokais kaliošais, staiga prisiminiau, kaip parvažiavau kartą į namus, o mama buvo nusipirkusi tokius tada dar naujos formos kaliošukus, pasidžiaugiau, gal ir šiaip sau, kad ką gero pasakyčiau, pavaikščiojau apsiavusi, parvažiavusi į Vilnių radau juos krepšyje į „Tiesos“ laikraštį suvyniotus… („Iš Bileišių vasarų“, p. 56).
Daiktai – žmogaus gyvenimo dalininkai. Negalima matyti žmogaus gyvenimo nematant jo daiktų. Net išdaiktėjęs mūsų laiko pasaulis tebėra pilnas daiktų, tik jau standartinių, vienodų.
S. Eitminavičius: Dar norėčiau jums papasakoti apie spintą. Gal kelių šimtmečių. Mes nuo krosnies (pečiaus) nušliauždavom ant jos viršaus. Kodėl? Gal kad įmanoma ir taip keliauti. Nuo jos nedaug tematydavome, kadangi judėdavome beveik susirietę. Bet būdavom jau visiškai kitur. Pasislėpę. Žaisdami slėpynes, įsitaisydavome jos viduje, iš vidaus užsidarydavome (labai graži skląstis). Kai mama mirė, sumaniau spintą parsivežti Utenon. Gremžiau juodus dažus – ji kažkada buvo gelsva; tuo metu krapnojo lietus, tai vis išbėgdavau į lauką, atsigaudavau, nusiprausdavau. Utenoje ji jau buvo kitokia. Miestietiška. Po kurio laiko į Vilnių išsivežė sūnus.
Vis svarsčiau, kaip gyvens lofte. Įeini pro duris, ir prie durų spinta. Geltona su juodais pagražinimais. Mat yra tokios kolonėlės, viršuj vėl gražiausi išraitymai. Kas kūrė ją? Tas žmogus tikras menininkas – pagaminta taip, kad būtų ne tik praktiniams tikslams, bet dar ir grožiui. Ilgą laiką man nerūpėjo, iš kokio ji medžio. Brolis patvirtino, kad iš klevo. Turbūt iš klevo, ne, tikrai iš klevo. Dar mielesnė tapo.
V. Daujotytė: Daiktai – žmogaus gyvenimo dalininkai. Negalima matyti žmogaus gyvenimo nematant jo daiktų. Net išdaiktėjęs mūsų laiko pasaulis tebėra pilnas daiktų, tik jau standartinių, vienodų. Unikalūs, žmogaus padaryti daiktai vis retesni, bet jų dar turime. Unikalieji mūsų daiktai, jų patirtis leidžia pamatyti ir praėjusio laiko daiktus („Asmeniniai kursai. Įvadai. Laisvi seminarai. Paskaitos“, Vilnius, Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2017, p. 511).
Rašytoja, literatūrologė Viktorija Daujotytė-Pakerienė 2022 m. Algimanto Aleksandravičiaus fotografija
***
S. Eitminavičius: Sėdžiu Utenos A. ir M. Miškinių viešojoje bibliotekoje: vartau knygas, žiūriu pro langą, ką nors užsirašau. Man čia ir visai kitokia erdvė, ir visai kitoks laikas. Tai, kas buvo iki atėjimo, po truputį užsimiršta, ir esu jau kitas. Antano Miškinio eilėraščiai išraižyti, išrašyti stikle – įspūdinga. Elegantiška.
D. Daujotytė: Kiek kartų skambėjo, kiek kartų cituota puikioji Antano Miškinio poetinė frazė: „Šiandien taip elegantiškai sninga, / Sninga žemėn medžių žiedais.“ Viena iš tų, kurios poetams yra tarsi padiktuotos. O joms lygių rasti sunku, kartais ir neįmanoma. Ir Miškinis neranda („Lašas poezijos“, Vilnius, „Tyto alba“, 2013, p. 44).
S. Eitminavičius: Jauna mergina klausia bibliotekininkės, kur rasti knygų apie Nobelio premijos laureatą Česlovą Milošą. Rūpi pasakyti, kad imtų Jūsų ir Mindaugo Kvietkausko, bet nenoriu triukšmauti. Bičiulis Kazimieras kartą vežiojo po savo – Kėdainių – kraštą. Šeteniuose ir kalbėjom, ir tylėjom. Mąsčiau, ar lengva būti Nobelio premijos laureatu.
V. Daujotytė: Šlovė yra baisus kalėjimas. Sunku žiūrėti filmuotą medžiagą: Česlovas Milošas Šeteniuose, po daugelio metų. Visą laiką apsuptas „svitos“. Neabejotinai gero linkinčių, pasirengusių patarnauti, padėti. Bet žmogus norėtų būti vienas, visai vienas. Daryti tai, ką gali daryti tik vienas būdamas. Tyliai suklupti, pravirkti. Žvilgsnis, kuriuo poetas stengiasi išsilaisvinti iš lydinčių, kalbinančių, žvilgsnis, kuris praslysta pro kitus, bandydamas atpažinti, paglostyti, prisiglausti. Išsprūsti iš kontrolės. Pasislėpti. Neišsiduoti: „Niekam neprasitariau, kad žinau tą vietovę“ („Kažkokia vietovė“). Ašara, kuri ritasi skruostu, nubraukiama ranka, – Šventibrastyje, susitinkant su savo paties gimimo paliudijimu („Laisvojo mąstymo properšos“, p. 65).
S. Eitminavičius: Bibliotekoje atsiveria tokios erdvės, kad prisiminiau Čiurlionį.
Mikalojaus Konstantino Čiurlionio fenomenas viską sugeria, tarsi savimi užkloja. Bet tarsi atsinaujindamas, vis kitaip nušvisdamas pritraukia vis naujų žvilgsnių, atveria kitų perspektyvų.
V. Daujotytė: Mikalojaus Konstantino Čiurlionio fenomenas viską sugeria, tarsi savimi užkloja. Bet tarsi atsinaujindamas, vis kitaip nušvisdamas pritraukia vis naujų žvilgsnių, atveria kitų perspektyvų (ten pat, p. 128).
S. Eitminavičius: Mįslė.
V. Daujotytė: M. K. Čiurlionio Rex didžioji kūrėjo pasija: prieiti, prasiskverbti iki žmogaus pasaulį valdančios, gyvybę teikiančios galios. Vaikščiojimas – lyg einantis, ritmingai judantis kūnas, kojos, liečiančios žemę, galėtų patirti kažką daugiau, kažką prieiti. Žmonių, pasiekiančių pavojingas savo kelionės viršūnes, tėra nedaug, tad ir jų artimumas vienas kitam geriau matyti („Sofija“, Vilnius, Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2016, p. 50–51).
S. Eitminavičius: Tik mįslių mįslės.
V. Daujotytė: Jei yra Čiurlionis, yra ir kita realybė.
Kitas arba kiti pasauliai („Laisvojo mąstymo properšos“, p. 31).
S. Eitminavičius: Prisimenu Čiurlionio pasaką: mokėjau atmintinai, mokiniams skaičiau. Žodžiai „žvalgykis nuo aukštų bokštų, tai kelią pajusi“ man labai prasmingi. Beje, kartą sutikau paauglį, kuris kolekcionuoja apžvalgos bokštus – taip man pasakė. Tada prisiminiau Čiurlionį.
Čia, bibliotekoje, galvoju kitaip: lyg ir aiškiau matau, jaučiu. Čia, tarp knygų, ir asociacijų, kartais gana nelauktų, gimsta.
Profesore, jeigu nepavargote nuo mano kalbėjimo, tai pasakysiu tokį šios dienos atradimą. Dabar pajutau, kuo panašūs Antanas Miškinis ir Mikalojus Konstantinas Čiurlionis. Tik tas mano atradimas bus toks asmeniškas, nekuklus. 1975-ųjų rugsėjį buvo kompozitoriaus, dailininko šimtosios gimimo metinės. Man staiga parūpo šią datą gražiau mokiniams priminti. Sukviečiau į salę. Nepamenu jau, kas vyko, bet tai buvo mano, kaip pradedančio dirbti mokytojo, pirmas renginys. Tuomet rūpėjo ištarti didelę tiesą: genijus, mums labai reikalingas.
V. Daujotytė: Čiurlionio tonas visur (išskyrus kūrybą) – nuolankumo, atsiprašymo; taip, iš nuojautos, kad per didelis, per kitoks… („Sakiniai“, p. 54).
S. Eitminavičius: Šito tada dar nesupratau, ne, nesupratau.
Paskutinis mano renginys – čia, bibliotekoje, su mokiniais pagerbėme Antaną Miškinį. 2015 metais. Tada lyg ir atsisveikinau su mokykla. Mokiniai buvo gražūs, pasitempę. Vienas devintokas (gimnazijos antrokas) atėjo su ramentais – kažkas ten atsitiko. Bet buvo salėje laiku, gražiai apsivilkęs. Mėginau pasakoti, kaip su jaunais žmonėmis kalbėti apie poeziją. Dainavome, diskutavome, deklamavome.
Va toks panašumas. Nekuklu tai prisiminti? Nekuklu, tačiau norėjau tai Jums pasakyti. Kad mokytojo rūpesčiai buvo iš dviejų sferų: pamokos ir įvairių švenčių organizavimas.
Projektas „Nekasdienė kultūra — tradicijų ir inovacijų dialogas“. Projektą 2025 m. iš dalies finansavo Medijų rėmimo fondas, skyręs projektui 35 tūkst. eurų.
Atsidėkokite už mūsų dirbamą darbą Jums paremdami Bernardinai.lt!
Perskaitėte šį straipsnį iki pabaigos? Sveikiname! Nes galėjote pasimėgauti prabanga, kurios kiti šaltiniai internete Jums nenori suteikti ir reikalauja susimokėti perskaičius vos pirmąsias eilutes. Tačiau parengti ir publikuoti tai, ką perskaitėte, kainuoja. Todėl kviečiame Jus savanoriškai prisidėti prie mūsų darbo ir prie savo skaitymo malonumo. Skirkite kad ir nedidelę sumą šiam darbui tęsti paremdami. Iš anksto dėkojame!
Kiti šios Rubrikos straipsniai: