Pagalbos kreipėsi kaimynė
2025-ųjų liepą „Delfi“ portale buvo paskelbta nauja „Norfai rūpi“ iniciatyva: žmonės, kuriems reikalinga finansinė pagalba, pakviesti pildyti paraiškas. Šia iniciatyva siekiama suteikti paramą asmenims ar šeimoms, kuriems reikalinga pagalba sveikatos, švietimo, mokslo, kultūros, meno, sporto, aplinkosaugos ar socialinės globos srityse. Įvertinus prašymus, kiekvieną mėnesį įsipareigota išdalinti iki 20 tūkst. eurų, vienam paramos gavėjui skiriant nuo 300 iki 3000 eurų.
Tarp paraiškų atsirado Lolitos laiškas, kuriame moteris paprašė paramos ne sau, o savo kaimynei Laimai.
„Laima – mano miela ir draugiška kaimynė nuo 1985 metų. Mes gyvename Joniškio rajone, nuošaliam Lieporų kaime. Dabar Laimutei ypač sunkus laikotarpis. Prieš 2 metus netikėtai neteko mylimo vyro Rimanto. Vaikų neturi. Gyvena viena. Visiškai viena. Prieš 10 metų pradėjo slaugyti savo pačius artimiausius žmones: mamą, tėtį ir seserį. Buvo nuolanki ir atsidavusi slaugytoja. Iš pradžių Anapilin iškeliavo mama Julija-Elvyra, vėliau sesuo Danutė, nuo gimimo turėjusi negalią. 2020 metais Laima atsisveikino su tėčiu Vladislovu. Šiuo metu sušlubavo kaimynės sveikata, jai – 63-eji, darbo rasti nepavyksta, nes gyvena atokiame Palatvio kaimelyje. Pajamų iš viso negauna. Laima vis tikisi socialinės pašalpos, bet tai situacijos neišgelbės. Prašymas – gauti pinigų namo kurui – malkos, medžio briketai…Tai galėtų kainuoti apie 1000 Eur“, – laiške dėl paramos kaimynei rašė Lolita.
Save paskyrė šeimai
Susisiekus su pačia Laima, moteris „Delfi“ atvėrė savo širdį ir papasakojo – nors sunkiu gyvenimo periodu gali atsiremti į kaimynus, susvetimėjusioje visuomenėje vienatvė tampa dažna žmogaus palydove.
„Šeimoje augome trys seserys. Vyriausioji sesutė Danutė, kuri sulaukė 59 m., turėjo neįgalumą nuo gimimo, mama su tėčiu ją prižiūrėjo ir mes padėdavome bendromis pastangomis. Mes su vyru gyvenome kaimyniniame kaime Lieporuose, tėvai – Kriukų miestelyje, Joniškio rajone, atskirai. Sesė Regina taip pat su šeima gyveno atskirai. Atėjo laikas, kai pasiligojo abu tėvai – tėčiui sušlubavo širdis, po operacijos įdėtas širdies stimuliatorius, susirgo Parkinsono liga, o mamai – sustreikavo kraujotaka, kimšosi kraujagyslės, buvo įvykę trys insultai. Mums teko priimti sprendimą – prisiėmėm su vyru slaugyti visus tris. Parsivežėme į savo namus. Pagelbėdavo kiek galėdama sesuo Regina“, – apie itin sunkių išbandymų pradžią pasakoja Laima.
Pasak moters, į valstybines įstaigas nei vienas šeimos narys nenorėjo važiuoti, apie tai buvo garsiai išreiškę savo nuomonę ir tėvai pasitikėjo tik savo dukromis, tad Laima atsisakė darbo ir ėmėsi slaugyti savo artimiausius žmones. Visgi, moteris pripažįsta, kad iš valstybės tuo metu pasigedo taip reikalingos paramos: „Valstybei turėtų labiau rūpėti tokios šeimos, niekas nežino, kada atsitiks tokia bėda. Labai daug biurokratinių kliūčių prikurta tose mūsų valstybinėse įstaigose, jei nori gauti kokią paramą, paprastam žmogui nelieka kantrybės minant slenksčius.
Po keleto slaugymo metų atsisveikinome su mama, po to išėjo sesuo Danutė, dar po metų išlydėjom tėvelį. Žodžiu, turėjom daug laidotuvių“, – liūdnai tęsia Laima.
Netikėta vyro mirtis, o po jos – ir sveikatos iššūkiai
Lyg likimo smūgių nebūtų gana, netrukus buvo pasiglemžta ir Laimos vyro gyvybė: „Santuoka su mano vyru Rimantu truko 41-erius metus. Vaikų nesusilaukėme, tad didžiąją gyvenimo dalį gyvenome dviese. Netektis buvo staigi, netikėta. Tuo metu neatrodė, kad taip gali nutikti, nes vyras labai silpnai nesijautė, nesiskundė. Prieš keletą metų teko sirgti visokiomis ligomis, gulėti ligoninėje, rūpinomės abu jo sveikata. Kai Rimantas išėjo, jam buvo sukakę 67 metai“, – pasakoja Laima. Dabar iš moters artimiausių žmonių liko vienintelė sesuo.
Kol Laima galėjo dirbti – ji ir dirbo. Moteris sukaupė 22,5 m. darbo stažo ir sunkaus darbo niekada nebijojo: 10 metų darbavosi vaikų darželyje, apie 7 metus – valgykloje, 5 metus valė dirbtuves.
Palaidojusi artimuosius, kuomet rankos nuo slaugos atlaisvėjo, Laima vėl galėjo dirbti, tik su darbo paieškomis jau nebesisekė taip, kaip anuomet, o ir sveikata ėmė suktis nebe moters naudai:
„Kai jau galėjau dirbti, mūsų kaime darbų nebuvo , o važinėti į miestą nebuvo kuo, labai sudėtinga susisiekti. Kai dar buvau jaunesnė, tai visiems kaimynams – ir artimiems, ir tolimesniems – visada padėdavau darbuose – šieno tvarkymas, derliaus nuėmimas, kiti pagalbiniai darbai. Tik dabar sveikata labai pablogėjo – skauda nugarą, didelės problemos su stuburu, laukia operacija. Kelių meniskai sutrūkę, kojų venos išsiplėtusios, nustatyta ir rankų sąnarių liga.
Kai buvom dviese – tai ir darbai eidavosi greičiau ir lengviau, o dabar viską vienai, labai sunku dirbti lauko darbus, reikia tvarkyti aplinką, pjauti žolę, daržą tvarkyti, ruošti malkas žiemai. Namų ruošos darbai taip pat daug sveikatos reikalauja, bet po truputį tvarkausi. Yra gedimų, kuriuos sutaisyti reikia daug lėšų. Norėtųsi bent būtiniausius susitvarkyti – jau pasenusi šildymo sistema, kažkur dingsta vanduo iš sistemos, tenka pastoviai pildyti. Vienai gyvenant problemų daug, net nusakyti sunku, kartais ir maisto nusipirkti sudėtinga, bet kaime dar šiek tiek daržovių užsiauginu“, – kasdienybės vargais dalinasi moteris, paklausta, kokios pagalbos be jau suteiktos paramos malkoms jai dar reikėtų.
Pasijuto atsidūrusi paraštėse
Klausiu Laimos, negi šioje vietoje ji negauna jokios apčiuopiamos pagalbos iš valstybės. Moteris sako atsimušusi į sistemą lyg į sieną:
„Tais metais, kai mirė vyras, kurį laiką gavau socialinę pašalpą, o po to teko parduoti žemę, dėl ko kurį laiką, nebežinau kiek tiksliai, neskyrė pašalpos, nors iš tos parduotos žemės sumos turėjau atiduoti skolas. Taip viskas ir atsitiko, valstybė užfiksavo pajamas ir nesigilina, kaip žmogus realiai gyvena. Kai negauni jokių pajamų – jautiesi atstumtas, nereikalingas. Tada, kai slaugėme tėvelius, jokių pašalpų neprašėme. Nebuvo kada net galvoti apie jas, vos spėjau suktis.“
Laima sako, kad šviesos į jos kasdienybę įneša draugiška kaimynystė. Juk ne kas kitas, o būtent viena iš kaimynių ir užpildė paraišką dėl finansinės paramos Laimai, kuri ir buvo suteikta. Vienok, moteris neslepia – visuomenė susvetimėjusi ir vienatvės skonį tenka pažinti geriau nei norėtųsi:
„Su kaimynais sutariame labai gerai. O visumoje, vis vien, vienas žmogus ir lieka vienas. Paskutiniu laiku, kai nebežinai, kaip išgyventi, užplūsta slogios mintys, bet kaimynai ir sesuo Regina neleidžia nuleisti rankų, padeda, kiek gali, palaiko, ieško išeičių, skambina, pasikalbam. Kartais bloga nuotaika taip ir praeina“, – šviesesne gaida pokalbį užbaigia moteris.
Projektą inicijuoja ir paramą teikia „Norfa“.