Eidamas 82-uosius gyvenimo metus B. Zelkevičius pasaulį paliko sausio 12 dieną.

Jis savo karjerą pradėjo Kauno „Inkaro“ klube, o didelę dalį karjeros praleido Vilniaus „Žalgiryje“, kuriame per 331 mačą pelnė 50 įvarčių. 1972 ir 1973 metais buvo išrinktas geriausiu Lietuvos futbolininku, o vos sulaukęs 33 metų tapo to paties „Žalgirio“ treneriu.

1990–1991 m., 1995–1997 ir 2000–2003 m. treniravo Lietuvos rinktinę.

B. Zelkevičiaus bičiuliai, buvę komandos draugai, bendražygiai nelengvai rinko žodžius apie legendos netektį.

„Benjaminas buvo sunkioje būklėje, taip trumpai pasakysiu. Turėjo ne vieną sveikatos problemą, šalutinių bėdų. Sunku kalbėti apie tai, nelabai ir etiška, trumpai kalbant, norėsiu prisiminti ne mūsų paskutinį susitikimą.

Benas atrodė liūdnai, nors amžiumi jis nebuvo labai senas. Toks gyvenimas ir B. Zelkevičiaus būdas, turiu omeny patirtą įtampą, nuolat tarsi ant peilių ašmenų, nervai visad įtempti. Tai, ko gero, turėjo įtakos jo sveikatai“, – svarstė Vytautas Jančiauskas, pats pavasarį dar priėmęs B. Zelkevičiaus sveikinimus 70-ojo jubiliejaus proga.

„Netekome Lietuvos futbolo legendos, praradome neeilinę asmenybę, tai buvo mūsų visos futbolo bendruomenės etalonas.

Iki jo ligos dažnai pasiskambindavome, pasikalbėdavome. Turėjo labai gerą atmintį. Aišku, paskutiniai mėnesiai buvo labai sunkūs jam. Praradome Beną, bet toks likimas mūsų visų“, – apie B. Zelkevičių kalbėjo Valdas Ivanauskas.

„B. Zelkevičius visada išsiskyrė akimi matyti žaidėjus ir jų potencialą – ne tik čia ir dabar, kad tas geras ar blogas, ką gali pasakyti daug trenerių. Kas gali pamatyti potencialą, kad žaidėjas už metų ar ketverių bus geras? Ką jis turi daryti, kur tobulėti, kad atskleistų gebėjimus? Benjaminas tą gebėjo.

Labiausiai tai ir įstrigo – gebėjimas pamatyti ateitį, ją nuskaityti.

Mes visada juokaudavome, kad jis – tikras inteligentas. Benjaminas visada buvo labai tvarkingas, rengdavosi tvarkingai ir visiems buvo pavyzdys. Jį matydavome, stiebemės į jį. Ypatingai, kai jis grįžo po etapo Austrijoje. Jo požiūris į sveiką gyvenimo būdą, kaip reikia maitintis, gyventi, prisižiūrėti. Jis visada prisižiūrėjo, sportavo, todėl buvo autoritetas. Džentelmenas, inteligentas, išprusęs žmogus“, – legendą apibūdino buvęs auklėtinis ir kolega Aurelijus Skarbalius.