Kiekviename žingsnyje – kova už savarankiškumą
Nuo gimimo Edita turi judėjimo negalią dėl cerebrinio paralyžiaus, todėl jai sudėtingiau vaikščioti. Tačiau ši negalia niekada netapo priežastimi atsisakyti svajonių ar nuleisti rankas. Moteris jau trečią mėnesį darbuojasi klinikų tinklo „Meliva“ skambučių centre.
Savarankiškai vaikščioti ji pradėjo tik penkerių metų, iš pradžių – laikydamasi sienų, galėdama judėti tik namuose. Tik daugybė individualių treniruočių, specialistų pagalba ir operacija leido jai tapti mobilesnei ir pagaliau savarankiškai išeiti į lauką. Dėl sveikatos būklės iki septintos klasės Editai buvo skirtas namų mokymas. Deja, iš šio periodo moteris turi ir labai prastų atsiminimų: „Mokytojai ne visuomet laikydavosi pažadų ateiti, dažnai pasirodydavo kartą į mėnesį, o užduotis perduodavo telefonu, nes mano mokslų metais dar nebuvo tokių interneto galimybių. Didelę dalį žinių įgijau savarankiškai ir atėjusi į mokyklą 7 klasėje nesijaučiau turinti mažiau žinių nei kiti,“ – pasakoja Edita.
Baigusi Jono Pauliaus II gimnaziją, Edita įstojo į tuometinį Vilniaus pedagoginį universitetą ir baigė lietuvių filologijos studijas. Nors svajojo dirbti lietuvių kalbos mokytoja, atliko praktiką mokykloje, susirasti darbo šioje srityje nepavyko. Tačiau ji rado kitų būdų realizuoti savo pašaukimą – dirbo lietuvių kalbos korepetitore, padėdama mokiniams po pamokų ir savaitgaliais. Vėliau Editos profesinis kelias pasuko į klientų aptarnavimo telefonu sritį – dirbo pardavimų vadybininke, vykdė rinkos tyrimus.
Iššūkiai ne tik dėl aplinkos nepritaikymo, bet ir išankstinių nuostatų
Nors dirbo telefonu, Edita visada rinkdavosi darbą biure, nes jai itin svarbus kolektyvas, bendravimas ir išėjimas iš namų. „Esu „žmonių žmogus“ ir dėl tų kelionių į darbą tenka pasistengti. Nors nesinaudoju vežimėliu, turbūt didžiausias iššūkis man – judėjimas po miestą ir naudojimasis viešuoju transportu. Gyvenu Vilniaus užmiestyje, tai pritaikymų trūksta – ne visi laiptai turi turėklus, aukšti šaligatviai be nuolydžių. Dauguma viešojo transporto priemonių jau yra žemagrindės, tačiau neretai autobusas sustoja ne stotelėje, o prieš ar po jos, neprivažiuoja prie šaligatvio, todėl būna sunku įlipti ar išlipti. Ypatingai daug iššūkių kyla šaltuoju metų laikų – kai slidu, būna sniego. Tačiau nepasiduodu ir savo keliones į darbą planuoju su ekstra laiku, nes gali visokių nuotykių pakeliui nutikti,“ – pasakoja Edita.
Edita, turinti nustatytą 40 proc. dalyvumo lygį, taip pat atvirauja, kad ieškant darbo vis tekdavo susidurti su darbdavių išankstinėmis nuostatomis. „Kadangi gyvenimo aprašyme nenurodžiau, kad turiu negalią, sulaukiau porą kartų nemalonių komentarų: „kodėl gaišinate mano ir savo laiką, kodėl neinformavote dėl negalios, nes nebūtume kvietę į pokalbį…“ – pasakoja ji. – „Pastebėjau, kad neigiami stereotipai apie negalią yra dažniau vyresnės, mano tėvų kartos problema. Man liūdna prisiminti, kad gyvenime girdėjau net iš savo artimųjų pastabas, nusiteikimą, kad „vis tiek turi negalią, gyvensi čia su mumis, nereikia kurti gyvenimo planų ar daug tikėtis“, lyg būčiau antrarūšis žmogus, nes turiu judėjimo negalią. Gerai, kad esu užsispyrusi ir tai mane dar labiau pastūmėdavo įrodyti, kad galiu tiek pat kaip kiti ir net daugiau,“ – pasakoja Edita.
Dėl pablogėjusios sveikatos teko lėtinti tempą
Ilgą laiką Edita dirbo pilnu krūviu, įsigijo savo nuosavą būstą, tačiau pablogėjus sveikatai suprato, kad toks tempas tampa per sunkus. Ji nusprendė ieškoti darbo puse etato – tokio, kuris leistų suderinti profesinį gyvenimą su poilsiu ir reabilitacija.
Savarankiškos darbo paieškos truko beveik metus, tačiau dalinio etato pasiūlymų skelbimuose beveik nebuvo. Tuomet moteris kreipėsi į „SOPA“. Šių metų sausį prasidėjęs bendradarbiavimas truko apie devynis mėnesius. „Pirmas dvi savaites vaikščiojau į individualias konsultacijas, vėliau prisijungiau prie grupinių užsiėmimų, per „DUOday“ iniciatyvą šėšėliavau net penkiose įmonėse. „SOPA“ man tapo ne tik tarpininku darbo paieškose, bet ir svarbia emocine atrama – vieta, kurioje pasijutau suprasta, padrąsinta ir priimta. Tai man padėjo nenuleisti rankų,“ – sako Edita.
„Darbo sąlygų lankstumas yra labai svarbus veiksnys žmonėms su negalia renkantis darbo vietą – dėl sveikatos būklės, kartais dėl judėjimo apribojimų ar net baimės perdegti. Kai kurie, ypač po ilgesnės nedarbo pertraukos, nėra įsitikinę, ar pajėgs dirbti pilnu etatu, todėl ieško darbo pusei dienos. Dalis kandidatų su negalia sąmoningai nesikreipia į darbdavius, jei darbo skelbime nėra nurodyta galimybė dirbti daliniu darbo krūviu. Todėl rekomenduojame darbdaviams, esant galimybei, išskaidyti etatą į dalis ir tai aiškiai nurodyti darbo skelbime,“ – pranešime spaudai pataria „SOPA“ vadovė Jurgita Kuprytė.
Patirti asmeniniai iššūkiai leidžia geriau suprasti klientus
Šiandien Edita jau trečią mėnesį dirba klinikų tinklo „Meliva“ skambučių centre. Ji aptarnauja klientus iš visos Lietuvos telefonu: registruoja vizitus, teikia informaciją apie paslaugas, kainas, procedūras, tikrina gydytojų siuntimus. Edita dirba pusę etato – tris dienas per savaitę lanksčiu grafiku, o likusį laiką skiria poilsiui ir reabilitacijai. Toks darbo modelis leidžia jai išlaikyti pusiausvyrą tarp darbo ir sveikatos, o kartu – jaustis visaverte darbo rinkos dalimi.
Darbas medicinos srityje Editai artimas ir prasmingas. Ji atrado savyje didelę empatiją, gebėjimą išklausyti ir suprasti kitus, nes pati yra patyrusi ne vieną sveikatos iššūkį. Naujų kolegų kolektyvas Editą priėmė šiltai, padėjo įsilieti į darbus.
„Editai yra šiltas žmogus, maloniai bendraujanti tiek su kolegomis, tiek su pacientais. Jai puikiai sekasi! Kartais atrodo, kad Edita mūsų komandoje dirba jau labai ilgą laiką,“ – džiaugiasi Eglė Jelmokaitė, atrankų ir organizacinės kultūros vadovė. – „Mūsų organizacijai įtrauktis – ne tik vertybė, bet ir kasdienė praktika. Dirbame kartu su kolegomis, turinčiais įvairių sveikatos sutrikimų ar negalią, ir vertiname jų indėlį tiek administracijoje, tiek klinikose. Kiekvienam darbuotojui stengiamės sukurti sąlygas, kurios padėtų atskleisti stipriąsias puses – koreguojame darbo grafiką, krūvį, funkcijas ar darbo vietą pagal individualius poreikius. Būdami sveikatos priežiūros organizacija nuolat susiduriame su negalios tematika ir iš pacientų perspektyvos. Tai ugdo mūsų jautrumą, stiprina supratimą ir padeda kurti kultūrą, kurioje kiekvienas žmogus jaučiasi gerbiamas ir matomas.“