Analitikai „prikėlė“ iš istorijos archyvo 1823 metų JAV prezidendo Jameso Monroe doktriną, kurios esmė – žinutė europiečiams nelįsti su savo interesais prie Amerikos žemyno, nes tai yra JAV interesų laukas ir lyg pažadas nesivelti į karus Europoje.
Bent jau pirmoji šio principinės nuostatos dalis yra ypatingai stipriai ir aiškiai akcentuojama dabartinės JAV administracijos. Antroji dalis, po to, kai buvo patvirtinta minėta J.Monroe doktrina, apskritai nebuvo paisoma, nes JAV dalyvavo dešimtyse įvairių karų, intervencijų, bombardavimų, taikos palaikymo akcijų ir kitokių veiksmų praktiškai visuose žemynuose. Viską išvardinti sunku ir, matyt, nėra prasmės.
Vien Europoje – 5 tokie atvejai. Abu pasauliniai karai, karas Bosnijoje 1995 m., Kosovo karas 1999 m., aktyvi parama Ukrainai nuo pat 2014 m.
Afrikoje taip pat bent 5 kartai, Artimuosiuose Rytuose – net 11 tokių atvejų. Įskaitant Irako palaikymą kare su Kuveitu 1990 m. ir karą prieš Iraką, kuomet 2006 metais buvo nuverstas diktatorius Saddammas Husseinas.
Bent 9 kartus JAV aktyviai dalyvavo kariniuose veiksmuose Azijoje. Tarp jų bene dramatiškiausi ir ilgiausi karai Vietname 1955-1975 m. Ir Afganistane 2001 – 2021 m.
Pasaulio policininko vaidmuo
Daugelis JAV prezidentų abejojo ir net žadėjo atsisakyti „pasaulio policininko“ rolės. Apie tai kalbėjo Richardas Nixonas, Barackas Obama 2014 metais tiesiai sakė, kad „Amerika neturi būti pasaulio policininku“, Joe Bidenas žadėjo liautis vykdyti kitų šalių „kūrimo ar atstatymo darbus“, D. Trumpas pažadėjo baigti „nesibaigiančius karus“ ir skelbė, kad bent 8 karus jau pabaigė. Kaip ten bebūtų, per jo kadenciją vyko Sirijos bombardavimas, Irake dronų ataka buvo nužudytas Irano generolas Quasemas Soleimani, įvyko karinė operacija Venesueloje.
Šiuo metu „ant darbo stalo“ bent keli regionai ir karinis problemų sprendimas dėl jų nėra atšauktas, bent jau nelaikomas neįmanomu.
Venesueloje daugiau karinių veiksmų nenusimato, vyksta, pasak D.Trumpo, „konstruktyvus dialogas“ su dabartine valdžia ir taikiu būdu bei įvairiomis spaudimo priemonėmis tikimasi pakeisti šalies kursą. Beje, praeitų metų gruodį Senate buvo pritarta teisės aktui, uždraudžiančiam tolesnius karinius veiksmus Venesueloje be Kongreso pritarimo. Tas aktas dar nevirto įstatymu, jam dar nepritarė Atstovų rūmai, bet visa tai sukėlė didžiulį prezidento D.Trumpo susierzinimą. Jis pareiškė, kad 5 respublikonų senatoriai, balsavę kartu su demokratais, daugiau negali būti renkami į Senatą. Kaip ten bebūtų, visiems penkiems bent per artimiausius vidurio laikotarpio rinkimus negresia būti perrinktais, nes jų kadencija dar nebus pasibaigusi.
Irane buvo sukelta daug lūkesčių dėl tiesioginio JAV karinio įsikišimo. Žmogaus teisių organizacijų duomenimis jau dabar nužudyta daugiau kaip 3 tūkstančių protestuotojų. D.Trumpas tiesiogiai ragino tęsti protestus ir žadėjo, kad „pagalba jau pakeliui“, bet trečiadienį netikėtai pristabdė, teigdamas, jog turi patikimų žinių, kad egzekucijų daugiau nebebus. Iraniečiai prisiekinėja tą patį, kaltina kurstymu ir provokacijomis Izraelį, bet vis tiek vis dar nežinia, kaip situacija klostysis toliau.
Tikimasi, kad Kubos režimas „nugaiš“ savaime
Kuboje nekalbama apie karinį įsikišimą. Tikimasi, kad režimas „nugaiš“ savaime dėl didžiulės ekonominės krizės, paramos iš Venesuelos nutraukimo ir Rusijos negalios ką nors pagelbėti.
Derybos dėl Grenlandijos vyksta labai sunkiai. Kanada bent jau šiuo metu šiek tiek „stokoja“ dėmesio, bet tikrai nėra pamiršta.
Bus naujai renkami 35 iš 100 senatorių ir visi 435 Atstovų rūmų nariai
Čia vertėtų atkreipti dėmesį ne tik į padidėjusį „problemų sprendimo“ entuziazmą kariniu būdu, bet ir į tai, kad įvykius gali pakoreguoti lapkričio 3 dieną artėjantys minėti vidurio laikotarpio rinkimai. Bus naujai renkami 35 iš 100 senatorių ir visi 435 Atstovų rūmų nariai. Tikras išbandymas dabartinei administracijai. Būtina atsižvelgti į visuomenės nuomonę. „Šachmatų partijoje“ būtina gerai apgalvoti visus ėjimus.
Paskutinių sociologinių tyrimų duomenimis tik apie 17 proc. amerikiečių pritartų Grenlandijos ar Kanados „prijungimo“ įdėjai ir triuškinanti dauguma – daugiau kaip 70 proc. prieštarautų karinei intervencijai. Beje, panašus skaičius oponuotų ir karui su Iranu. Gal tuo paaiškinamas tas dvejojimas?
„Padėti“ Rusiją į užtarnautą „lūzerio“ vietą
Na, o kaip artimesniame mums fronte? Steve‘as Witkoffas ir Jaredas Kushneris jau ruošiasi eiliniam žygiui į nepatenkintą ir nuskriaustą po pastarųjų įvykių Maskvą. Tikisi ten nuvykti gal net dar šį mėnesį. Sakys: „Na ką, gal dabar būsit sukalbamesni?“
D.Trumpas neseniai pareiškė, kad „morkos (Maskvai) jau pasibaigė“. Būtų gerai, kad daugiau šiuo požiūriu neabejotų. Šiame „simultane“ ir taip per daug partijų. Ši, matyt, sudėtingesnė, bet ją galima ir būtina pabaigti ir tuomet jų liks mažiau. Neleisti Rusijai po patirto geopolitinio nokdauno atsitiesti ir galutinai „padėti“ ją į istoriškai užtarnautą „lūzerio“ vietą. Visa tai neišspręstų visų pasaulio problemų, bet kvėpuoti Europoje vis tiek būtų lengviau.