Ilgametės pažintys leidžia kitokius pokalbius
A. Valinskas laidoje „Delfi diena“ džiaugėsi, kad šie pokalbiai, kuriuos jis filmuoja jau daugiau nei metus, turi nemažą išliekamąją vertę: „Juos galima žiūrėti ir žiūrėti, nes mes laidoje nekalbame apie aktualijas – aš kalbinu žmones apie tai, kas man pačiam įdomu“.
Būtent tuo šie pokalbiai skiriasi nuo kitų.
„Tarkim, mano pirmasis pašnekovas „Delfi“ eteryje bus Marijonas Mikutavičius. Ko gero, nėra Lietuvoje daug žmonių, kurie būtų praleidę su juo tiek laiko kaip aš, nes mes ir žvejybose buvę, ir scenarijus ne vienerius metus rašę – mes buvome ir esame pakankamai artimi bičiuliai ir kolegos. Ir kiti žmonės, kurie ateina, yra man tikrai pakankamai gerai pažįstami. Sakysim, ta pati Viktorija Čmilytė-Nielsen, mes su ja susitikdavome dar kai ji dirbo Seimo pirmininke, nes yra toks formatas, kai du kartus per metus einantis pareigas Seimo pirmininkas sukviečia visus ankstesnius buvusius, tai mes jau nuo tų laikų esame pažįstami. Tas pats Saulius Skvernelis, Mantas Stonkus, Mantas Katleris, Rolandas Mackevičius – juos galima vardinti ir vardinti, bet tie žmonės pirmiausia turi išlaikyti ne laiko, bet mano paties egzaminą, jie turi būti patys man įdomūs, tada aš juos kviečiuosi pas save į namus“, – savo požiūrį dėstė jis.
Visgi, pašnekovų pasitikėjimu A. Valinskas niekada nepiktnaudžiauja ir nuolat primena sau, kad jie atėjo pas jį kaip į svečius. Tad jei yra kažkas, ko jie nenorėtų viešinti, taip ir lieka: „Šitoj vietoj vis dėlto labai svarbus viduje esantis tas, kaip aš vadinu, vidinis cenzorius, kad tu pasikvietęs žmogų į namus neiškrėstum jam kiaulystės. Kitas dalykas kartais būna, kad žmonės net neklausiami tiesiog prasitaria ir pasako daugiau negu norėjo, paskui paprašo iškirpti, bet čia būna labai išimtiniai atvejai“.
„Mes su Marijonu kažkada kalbėjome tokia tema, kad būtų įdomu apie tą mūsų gyvenimo rokenrolą parašyti knygą. Bet be to, kas įdomiausia – neįdomu, o to, kas įdomiausia – negalima. Tai mes taip tarp eilučių sutarėm, kad jeigu sulauksime aštuoniasdešimties metų ir didžioji dalis herojų bus jau išėję Anapilin, o mes dar nulaikysime klaviatūrą arba plunksną, tai mes parašysime. Toks yra susitarimas, bet jis, suprantate, ko gero, labiau toks simbolinis“, – šypsojosi jis.
Iš pradžių plano filmuoti namuose nebuvo
„Akis į akį su Arūnu Valinsku“ – pokalbiai prie židinio tikrąja to žodžio prasme.
A. Valinskas juokėsi prisiminęs, kad Ingrida Šimonytė tokio pokalbio metu vos nesudegė: „Na, mes taip juokaujame, tiesiog labai kaitru buvo ir ji po laidos pasakė, Jėzau, kaip karšta, galvojau, neišsėdėsiu. Tiesiog ten gal šiek tiek buvo per arti ta ugnis, bet nuo to pokalbis tapo tik dar įdomesnis ir ir karštesnis“.
O pačios pirmosios laidos dar buvo nufilmuotos ne namuose, o viešbutyje.
„Bet vieną kartą tas viešbutis paprasčiausiai mums pakišo kiaulę, nes buvo pažadėję, kad mes ten galėsime filmuoti, atvykstame ir taip neįvyko. Tada jau man reikėjo eiti pas vidaus reikalų ministeriją, kaip aš vadinu Ingą Valinskienę, ir ji davė leidimą filmuoti namuose, nes vis tiek kartą į mėnesį vienai arba dviem dienom namai būna okupuojami. Bet kadangi jie pakankamai dideli, tai vietos užtenka visiems ir, kiek aš atsimenu, labiausiai žiūrovams patikdavo kadre vaikščiojantys šunys“, – šypsojosi jis.
Pagrindinė laidos tema – tiesiog žmogus
Pasak A. Valinsko, dar nebuvo tokio žmogaus, kuris, pasižiūrėjęs prieš tai kitas laidas, būtų atsisakęs dalyvauti dėl laidos formato ar klausimų.
„Jie pasižiūri ir supranta, kad čia tikrai ne tai, kaip, sakysim, politikus pasikviečia Edmundas Jakilaitis pas save į laidą ir jo žurnalistinė pareiga yra uždavinėti aštrius klausimus, kelti problemas ir taip toliau. Ne, mes kalbam apie tą žmogų, pagrindinė laidos tema yra tas žmogus. Buvo pakankamai daug, kai, sakysim, pažiūrėjo laidą su premjere Inga Ruginiene ir klausia, tai kodėl tu jos kažko neklausei, kodėl čia taip viskas švelniai? Aš kalbinau ne premjerę, o Ingą Ruginienę, moterį, kuri eina šias pareigas – man neįdomu ją pasikviesti ir drožti, kaip prie Seimo sienelės klausinėja žurnalistai. Ne, man ji įdomi kaip moteris. Pavyzdžiui, klausiau, ar būtumėt ėjusi į premjerės pareigas, jeigu vyras būtų nesutikęs, o jos atsakymas mane labai nustebino, ir prajuokino, ir nudžiugino. Sakė, jis negalėjo taip pasakyti ir galvokit ką norit“, – pasakojo A. Valinskas.
Viena iš pokalbių laidų sėkmės paslapčių – ne tik gerai atrinkti pašnekovai, bet ir tai, kad vedėjui turi būti labai įdomu.
„Jeigu vedėjui laida yra neįdomi, jis jai abejingas, žiūrovai pirmu reikalu šitą dalyką pajus ir jiems tai bus neįdomu. Šitoje vietoje čia yra ne tik profesionalumas, bet emocinis santykis su tuo, ką tu darai ir tai turi būtinai tau būti įdomu“, – pabrėžė jis.
O jam pačiam kalbinti žmones vis dar nepabosta.
„Žmogus gyvena tol, kol kažkuo domisi. Tas manyje esantis dar berniukiškas, vaikiškas, paaugliškas smalsumas bus iki paskutinės mano gyvenimo akimirkos. Kol jis yra, tu jauti, kad tai gerai ir taip turi būti – smalsumas yra vienas iš pagrindinių dalykų, vedančių mane gyvenime į priekį“, – sakė A. Valinskas.
„Man sako, su kokiu žmogumi tu norėtum susitikti pakalbėti? Man apie tai nereikia svajoti. Aš jau esu netgi kalbinęs, mes su Daiva Žeimyte filmą esame kūrę apie Valdą Adamkų. Man yra tekę bendrauti su visais Lietuvos prezidentais po Kovo 11-osios, ir su Algirdu Brazausku, ir tuo pačiu Valdu Adamkumi, ir kiekvienas iš jų, nežiūrint to, kad pareigos jų kaip ir vienodos, yra unikalus. Pažinti tą unikalumą ir skirtumą nuo kitų yra pats įdomiausias dalykas“, – pastebėjo jis.
Laida „Akis į akį su Arūnu Valinsku“ – šeštadieniais ir sekmadieniais 20 val. per „Delfi TV“ ir bet kuriuo patogiu metu naujienų portale „Delfi“.