Kaip šioje šalyje vyksta vėžio profilaktika? Kaip žmonės žiūri į vėžio prevenciją? Ar rūpinasi savo sveikata? Apie šiuos ir kitus laimingo gyvenimo aspektus kalbamės su jau ketvirtą dešimtmetį su šeima JAV gyvenančia Inesa Netchiounas.
– Niekam abejonių nekelia tai, jog ankstyva diagnostika yra pats pagrindinis dalykas, kai kalbame apie vėžį. Vėžio profilaktiką, prevencinius tyrimus kaip būtinybę supranta tikrai daugelis. Mes ir kiti mūsų amžiaus žmonės, būdami pensininkai, turime galimybę prevencinius tyrimus gauti veltui, jie mums nekainuoja. Labai rekomenduojama darytis tai, kas priklauso pagal amžių: moterims profilaktines mamogramas, kitus profilaktinius tyrimus. Visi supranta, jog prevencijos tikslas – kuo anksčiau nustatyti, jeigu jau prasidėjusi liga.
Be to, labai svarbu mityba. Geras maistas ir aktyvus gyvenimas – kelias į sveikatą. Negalima leisti sau pasenti, būtina judėti, vaikščioti, sportuoti. Ir dar – visada gera nuotaika.
– O kaip išvengti streso?
– Taip, labai geras klausimas, tai labai svarbu. Bet kai išeini į pensiją, išvengti streso tampa gerokai lengviau, kas lieka šiame gyvenimo etape – džiaugtis gyvenimu. Pasirenki – ar nori būti piktas, ar nori būti laimingas. Tai iš tiesų žmogaus pasirinkimas. Atsikeli iš ryto – saulė šviečia. Tai jau šventė, gražu, daug malonių dalykų aplink, vyksta gyvenimas. Ko daugiau reikia?
– Bet vėžio profilaktika prasideda anksčiau?
– Taip, galima užsisakyti įvairius tyrimus, jeigu šeimoje yra polinkis, užsisakyti galima tyrimą, kuris parodo, ar yra polinkis į onkologines ligas. Kitaip tariant, vėžio riziką nustatantis testas. Jeigu testas teigiamas, eini pas kitą specialistą.
Štai dėl kolorektalinio vėžio prevenciškai tiriasi ir vyrai, ir moterys. Pirmiausia žmogus savo mėginį išsiunčia į laboratoriją. Paskui gauna tyrimo atsakymą, ar rasta pokyčių, ar ne. Jeigu testas neigiamas, jį reikės pakartoti po kelerių metų. Jeigu kažką randa, tenka eiti tikrintis rimčiau. Kolonoskopijos operacija nepavadinčiau, tai greičiau procedūra, kurios metu specialistas apžiūri storąją žarną iš vidaus ir, jeigu atranda polipų, tuoj juos ir išoperuoja.
Aš pati konkrečiai ir patyriau, ką reiškia šis profilaktinis tyrimas. Man atėjo atsakymas, kad yra kraujo pėdsakų. Taigi turėjau eiti pas specialistą, kuris man atliko kolonoskopinį tyrimą. Be abejo, reikėjo registruotis pas gydytoją ir specialiai pasiruošti procedūrai. Procedūra atliekama bendrinės nejautros sąlygomis, nieko nejauti. Atsibundi ir namo.
Man kolonoskopijos metu rado keletą polipų ir juos pašalino. Žinoma, po procedūros gydytojas viską išsamiai paaiškino. Polipai buvo nusiųsti į laboratoriją ištirti. Po kiek laiko atėjo atsakymas, kad jie nepiktybiniai. Po trejų metų vėl reikės tikrintis. Žodžiu, sėkmių sėkmė.
Kartais pagalvoju, kažin kaip būtų, jeigu nebūčiau pasitikrinusi, taip ir būčiau nugyvenusi tuos metus, kurie man liko? Kita vertus, juk niekas nežino, ar supiktybės polipas, ar ne. Tai priklauso nuo daugelio dalykų. Taigi pagalvokime, ko galėčiau sulaukti, jeigu profilaktiškai nebūčiau pasitikrinusi, o polipai supiktybėtų? Na, o kai pasitikrinsiu po trejų metų, bus matyti, ar atsirado naujų polipų, ar ne.
– Prevenciškai eini tikrintis, kai jautiesi visiškai sveikas?
– Vieną dalyką noriu labai aiškiai pasakyti tiems, kurie abejoja profilaktikos reikalingumu – juk nieko žmogus nejauti. Absoliučiai nieko, jautiesi sveikas. Ir tikrai netikėjau, kai pasakė, kad testas teigiamas, ir daktaras aiškino, kad kažkas gali būti. Tikrai netikėjau. Gal ir gerai, nes visiškai neišsigandau… Bet daktaras pasakė, jog niekada negali žinoti, kaip vystysis polipai, žmogus prisiima visą riziką, jeigu nesitiria profilaktiškai. Iš tiesų polipai nėra pavojingi, bet niekada nežinai, kada jie pasidarys pavojingi. O mano giminėje būta žarnyno vėžio atvejų.
Mamogramą darausi kas dveji metai. Man problemos nėra, mūsų šeimoje krūties vėžio atvejų nebuvo, bet daktaras stumia darytis. Šiais metais reikės. Daktarui sakau, gal jau nebereikia?… O jis tvirtina, net negalvok, reikia. Na, žinoma, daktaro klausau, o sau pasakau – nereikia tingėti. Juk ir vyresniame amžiuje, o man jau 70 m., moterys suserga krūties vėžiu. Deja, labai gaila, bet taip yra.
Naudojuosi proga ir būtinai noriu pasakyti, jog šeimos gydytojo kabinetas dirba idealiai. Viskas gerai apgalvota, labai patogiai kiekvienam žmogui, nereikia galvoti, stengtis prisiminti – paprastai gaunu pranešimą, kad jau laikas ateiti pasitikrinti. Ir dėl mamogramos, ir dėl visų kitų tyrimų. Arba paskambina sesutė, arba kartais pats gydytojas ir pasako, primena – neleidžia tingėti ir užmiršti, žmogui nereikia sukti galvos.
Kokių turiu sveikatos problemų? Turiu paveldėtą aukštą kraujo spaudimą. Mama turėjo ir aš turiu. Čia jau reikalingi vaistai. Vaistais rūpintis man nereikia, visada gaunu priminimą, kad jau reiks atnaujinti receptą. Jeigu vaistus vartojau, kaip paskirta, vadinasi, jau tuoj pritrūksiu. Daktaro receptas atnaujinamas automatiškai, elektroniniu būdu. Gaunu telefono skambutį, kad reikia ateiti pasiimti vaistų.
Niekur toli važiuoti nereikia, viskas labai arti – 10–15 min. Čia pat ir ligoninės, ir visos ambulatorinės paslaugos. Vyresnių žmonių kraštas Florida.
Sutvarkyti ir vykdyti profilaktiką svarbu – nes ji kainuoja šimtus kartų mažiau negu ligos gydymas. O kur dar emocinis stresas išgirdus diagnozę? Tik pagalvokime, ką tai reiškia žmogui? Griūna jo visas gyvenimas. O kai pasitikrini profilaktiškai, išeini laimingas!
Labai paprastas dalykas – prevencija. Amerikiečiai rūpinasi savo sveikata, tikrinasi profilaktiškai. Pirmiausia net jeigu dar nesi pensininkas, gali susimokėti ir pasitikrinti. Šie tyrimai tikrai nėra bangūs. Tirtis reikia ir dėl krūties vėžio, ir kraujo tyrimus reikia pasidaryti – šie tyrimai taip pat daug pasako apie organizmo būklę. Tai padeda išvengti rimtų sveikatos problemų. Net ir cukraligė, jeigu leisi šiai ligai suvešėti, sukels rimtų sveikatos problemų. O jeigu pagauni pačioje pradžioje, pakeitus mitybą galima išvengti rimtos ligos. Be jokių vaistų. Tai įmanoma.
Mano sveiko gyvenimo schema labai paprasta: profilaktinis sveikatos tikrinimas ir geras maistas.
– Kas yra geras maistas Amerikoje? Tradiciškai manoma, kad šioje šalyje siūloma daug prasto maisto…
– Jau nebesiūloma. Mes valgome daug daržovių, liesą mėsą, dažniau renkamės viščiuką nei raudoną mėsą. Mielai vykstame į ūkininkų turgelius, kur perkam žinomą produktą tiesiai iš augintojų. Daug valgome ankštinių daržovių, vaisių, be abejo, geriame daug vandens. Kai esi įpratęs gerti vandenį, tiesiog organizmas jo nori. Vienas mano vyro kolega, kuris tiesiog turėjo priklausomybę nuo kokakolos ir kuriam jau grėsė diabetas, niekaip negalėjo prisiversti pereiti prie vandens. Tvirtino, esą vanduo labai neskanus. Na, ką gi, kiekvienas renkasi – žmogus pasirinko gydytis diabetą…
Sulčių gerti nerekomenduojama, nebent patys išsispaustume. Pramoninės sultys turi daug nereikalingo cukraus, be to, ir taip jo visur dedama per daug. Taip pat visokių pjaustytų kumpelių, mėsyčių stengiamės vengti.
– Bet valgote lietuvišką duoną…
– Taip, lietuviška duona mums skaniausia, jos galima nusipirkti, net ir pasirinkimas yra. Tiesa, nedidelis, ne toks kaip Lietuvoje, bet galima gauti juodos duonos, „Palangos“ duonos, taip pat „Svalios“ sūrio, lietuviškų grikių. Mielai valgome indišką varškės sūrį, kuris labai primena lietuvišką.
Visada auginu prieskoninių daržovių, jos užauga čia pat kieme. Krapai, petražolės gerai auga vazonėliuose iki gegužės mėnesio, po to bus per karšta.
Stengiamės valgyti sveikai, daržovės, vaisiai pas mus ant stalo kiekvieną dieną. Ir dar svarbu – netingėti gaminti. Į restoraną einame pramogai, šventei, smagu paskanauti kitų virtuvių maisto: meksikiečių, japonų. Einame su draugais, su svečiais. O kasdienai – namų gamyba. Sveikas, paprastas maistas – nieko daugiau nereikia.
Žinoma, gyvendami Meksikos įlankos pakrantėje visada turime šviežios žuvies. Mano vyras Mindaugas – užkietėjęs žvejas, gaudyti žuvies nuplaukia į atvirus vandenis iki 50 mylių. Ir aš dažnai prisidedu, žvejoti man patinka. Didelį laimikį visada galima užšaldyti.
– Kokie dar užsiėmimai padeda vykdyti laimingo gyvenimo formulę?
– Ką dar veikiame? Važinėjame po parkus, į gamtą. Daug vaikštome, gamta duoda daug emocijų. Stebime medžius, gyvūnus – tai stirnos prabėga, tai dar kas nors. Pasijunti nepaprastai maloniai. Parkuose yra daugiau žmonių, susitinki, gali pasišnekėti. Vaikšto žmonės ir su šuniukais, ir be šuniukų. Į sporto klubus manęs netraukia, bet, žinau, yra žmonių, kurie negali be Gymo gyventi. Man jau geriau išeiti pasivaikščioti, nei važiuoti į sporto salę.