Likus maždaug pusvalandžiui iki orlaivio nusileidimo, kuriuo į Lietuvą grįžo Vaidotas Žala, minia žmonių jau buvo užkūrusi vakarėlį – pasitikimo erdvėje skambėjo muzika, gerbėjų būrys mojavo plakatais su V. Žalos portretu, papuoštu karūna, žmonės čempiono laukė su gėlių puokštėmis ir ąžuolo lapų vainiku.
Orlaivis iš Stambulo turėjo leistis 19:05 val., tačiau vėlavo maždaug 20 min. Vis dėlto panašu, kad oro uosto keleivių pasitikimo erdvėje liūdna nebuvo.
Vos pasirodžius Vaidotui Žalai, ėmė groti „Queen“ legenda „We Are The Champions“ ir, žinoma, lenktynininko itin mylimos Stasio Povilaičio dainos. Netrukus po šlovės dainų V. Žala pateikė karštus komentarus.
„Ar jau spėjot susiprasti, kas įvyko?“ – pirmas klausimas, kurį oro uoste į Lietuvą grįžęs išgirdo Vaidotas Žala.
„Jau buvau aklimatizavęs tą faktą, bet vėl išmušė iš vėžių. Neturiu žodžių. Negalėjau nieko panašaus tikėtis. Man labai pasisekė, kad esu toje vietoje ir laike gyvenime, kad mane supa tokie teisingi žmonės. Vienas nebūčiau to pasiekęs. Visa komanda, ekipažas, palaikymas, jis veža į priekį, nes per 11 metų turėjau labai sunkių momentų, norėjosi viską mesti, bet tada grįžti, gauni spyrį į užpakalį – matai kiek žmonių palaiko, nori tave matyti, ir stengiesi vėl susikurti tą situaciją. Džiaugiuosi, kad nepasidaviau. Tikrai dabar sugriebia už širdies toks pasitikimas, nesijaučiu jo gal vertas, bet labai malonu matyti. Jaučiuosi dabar skolingas – net nesitikėjau, gal saldainius turėčiau išdalinti?“, – vis besijuokdamas, džiaugsmingai, bet tuo pačiu ir jautriai kalbėjo V. Žala.
– Rokiškio žiemos ralis už kelių savaičių – ar išbėgsite į aikštelę?
– Ne, atsikandau važiavimų keliems mėnesiams į priekį. Kelios savaitės buvo tokios įtemptos buvo, nepamenu, kada tiek išsekęs buvau. Ne tik kategorija buvo sudėtinga, bet ir visos dvi savaitės ralyje, ypač paskutinės dienos, kai įšokom į tą lyderių poziciją. Tada didžiausia kova buvo su savimi galvoje. Ne toks paprastas dalykas tiesiog naktį išsimiegoti, tai tampa iššūkiu. Atrodo, kiekvieną kilometrą važiuoji, kad tik klaidelės nepadarytum. Ir labai gerai, kad turėjau patyrusią komandą – šturmaną Paulo ir mechaniką Max’ą – jie mane sustygavo, kad nekvailiočiau ir išlaikyčiau tą liniją iki pat galo. Matėm iš mano artimiausių konkurentų, kad galima klaidų prisidaryti, kai atrodo, kad finišas jau ir ranka pasiekiamas.
O dabar norėčiau susiprasti situacijoje ir pailsėti. Po to ateis išvados, ką daryti toliau, nes tokiais atvejais, kai daug metų eini, eini, eini ir pasieki tą tašką, tai po to gali atsirasti galvoje skersvėjai – o kas toliau? Tai tikiuosi jų išvengsiu.
– Ar jautėte palaikymą, susidomėjimą iš Lietuvos?
– Nors buvome toli nuo Lietuvos – iš spaudos, iš socialinės medijos, iš komentarų jautėme didžiulį palaikymą, o tai pozityviai nuteikia, motyvuoja atiduoti visą save. Tos dvi savaitės atneša rezultatą, kai atiduodi dūšią ir nevažiuoji, kaip į darbą. Jaučiau, kaip tas palaikymas padeda rasti jėgų kiekvieną rytą.
– Ar dar nepasiekę finišo jau jautėte, kad esate nugalėtojai – likus 5-10 km?
– Pagavau save su šypsenėle paskutinę dieną. Bet stengiausi nepasiduoti tai emocijai, nes žinau, kad yra daug skaudžių istorijų, kai net po finišo gali prisidaryti bėdų. Tai stengiausi išlaikyti rimtį, taip pat ir ekipažo kolegos stengėsi nepradėti kvatotis anksčiau laiko. Bet emocija prasiveržė, kai jau kirtom tą raudoną finišo vėliavą ir pratrūkom. Pamenu, kai atidariau sunkvežimio duris ir matau tą žmonių minią – nebuvau matęs tiek kamerų prieš save. O antras įspūdingiausias momentas buvo, kai ant podiumo nuskambėjo Lietuvos himnas – pagriebė už širdies, kai Dakaro scena už manęs, o priešais žmonių minia.
– Kaip vertinate kolegų pergales – trys titulai, dar nėra taip buvę.
– Manau, kad statistiškai kažkada tai turėjo nutikti – nes lietuviai užsispyrę ir mūsų daug Dakare. Tai tas kokteilis turėjo kažkada atnešti rezultatą. Kad taip įspūdingai bus tai gal ir nesitikėjau – per vieną Dakarą net trys pirmos vietos. Labai džiugu už kolegas, labai malonu buvo dalintis podiumu su jais.
Grįžo čempionai ir rekordininkai
Sekmadienį tuo pačiu lėktuvu grįžo ir Dakaro ralio „Classic“ kategorijos čempionas Karolis Raišys, rekordinę vietą motociklų klasėje pelnęs Nerimantas Jucius, taip pat ir Dovydas Karka.
Dakaro ralis 2026 Vaidotas Žala įveikė pagrindinius savo konkurentus – čeko Alešo Lopraiso ir olando Mitchelo Van den Brinko ekipažus.
Praėjusių metų Dakaro ralyje Vaidotas Žala užėmė penktąją vietą.
Dakaro ralis 2026: Vaidotas Žala buvo nepralenkiamas
Nors „Nordis Team“ ekipažas prieš Dakaro ralio startą nebuvo laikomi vienais pagrindinių pretendentų į nugalėtojų poziciją, tačiau disciplinuotas ir atkaklus Vaidoto Žalos, Paulo Fiuza ir Max van Grol dviejų savaičių triūsas atvedė juos į Dakaro olimpo viršūnę. Ekipažas iškovojo pirmąją vietą sunkvežimių kategorijoje, artimiausią varžovą pranokdami 20 minučių.
Po tokios pergalės Vaidotas Žala neslėpė emocijų tai buvo vienuoliktasis jo startas Dakaro ralyje, kurį ekipažas pažymėjo iškovodamas aukščiausią titulą karjeroje.
„Negaliu patikėti, kad Dakaras pasibaigė. Visus tuos vienuolika metų varėme, varėme, varėme. Kažkada buvo svajonė išvažiuoti į Dakarą, o dabar grįšime su beduinu. Sprogsta galva. Negaliu suvokti, kas nutiko.
Iš tikrųjų tai turiu nuostabią komandą. Paulo, Maxas – jie dirbo nuostabiai. Taip pat visas olandų kolektyvas buvo susitelkę. Kai kada dirbdavo per naktis iki ryto, kad mes galėtume išvažiuoti tvarkingu sunkvežimiu.
Esu dėkingas visiems partneriams, kurie mums padėjo išvažiuoti į Dakarą. Nes Dakarą pravažiuoti gana lengva, tačiau kur kas didesnis iššūkis čia atsidurti. Reikės laiko kol galvoje susigulės tai, kas įvyko“, – emocijų neslėpė „Nordis Team“ pilotas Vaidotas Žala.