Pasigenda bent sprendimo paaiškinimo
Žinią apie tai, kad Lietuva nebedalyvaus Venecijos architektūros bienalėje, šiandien ryte pranešė LRT radijas – kultūros bendruomenėje ji iškart buvo sutikta dideliu pasipiktinimu.
Nacionalinio architektūros instituto vadovas Kęstutis Kuizinas „Delfi“ sakė, kad sprendimas apie tai, kad šis renginys negaus finansavimo, jį pasiekė praėjusių metų pabaigoje, nors signalų apie tokį scenarijų girdėjosi ir anksčiau.
„Buvo kalbama apie tai, kad būtų perduotas proceso organizavimas ir koordinavimas į mūsų instituto dispoziciją, dėl to turbūt dar pernai metų pradžioje vyko konsultacijos, ar mes imtumėmės tokio projekto, ar mus domintų. Mes sakėme taip, žinoma, bet eigoje prasidėjo svarstymai, užuominos, kad gali tekti atsisakyti kažkokių projektų, tarp jų ir dalyvavimo Venecijos architektūros bienalėje. Kaip suprantame, yra lengviau atsisakyti projektų, kurie nepradėti vykdyti. Tarkim, šiųmetinėje vaizduojamojo meno Venecijos bienalėje jau įsibėgėję pasiruošimo darbai, daug sudėtingiau juos nutraukti, o architektūros turėtų tik startuoti dabar“, – svarstė jis.
Tačiau tai – tik jo hipotezė, o oficialių priežasčių iš Kultūros ministerijos jis negirdėjo. „Mes konsultavomės ir su kolegomis tame pačiame lauke, niekas pranešimo negavo. Kaip aš suprantu, komunikacinė žinutė nėra smagi, kai turėtum pranešti, kad nebus šaukimo ar kvietimo teikti paraiškas. Tai kol kas nėra to kvietimo, bet dabar yra tokia situacija, kad vadovaujamės informacija, kokią turime, pokalbiais, susitikimais, kažkokiais privačiais susirašymais“, – pasakojo K. Kuizinas.
Architektas Andrius Ropolas spėliojo, kad turbūt tiesiog kadangi Kultūros ministerijoje dabar visur labai taupoma, kai kur – itin drastiškai, Venecijos architektūros bienalė bus patekusi tarp tų, kuriems finansavimą nuspręsta nubraukti. Tačiau daugiausiai klausimų kyla, kodėl apie nieką viešai nekalbama, nediskutuojama.
„Visur yra kerpama, bet mes nematome bendro vaizdo, nežinome prioritetų strategijos. Mes nesuprantame, ar tiesiog užsimerkus atsitiktinai iš excellio braukiama su tušinuku, ar yra kažkokia logika? Ar mums kažką galima planuotis, ar nelabai? Kultūros ministerija, pavyzdžiui, turi architektūros patariamąją tarybą, jos nariai, kaip suprantu, irgi nebuvo apie tai informuoti. Yra truputėlį keistų dalykų, kai ministerija turi visus įrankius padiskutuoti, pasišnekėti, bet tiesiog kažkas kažkaip nusprendė, padarė tyliai ramiai ir pranešė, kai jau nieko nebegalima pakeisti“, – stebėjosi jis.
Kultūros ministerija teigia, kad tai – tik vienkartinis sprendimas.
„Sumažėjus Kultūros ministerijos biudžetui turėjome peržiūrėti veiklas ir užtikrinti finansavimą jau pradėtiems projektams. Finansavimas yra sumažintas visoms Kultūros ministerijos programoms, taip pat sumažinti ir biudžetai įstaigų veiklai. Biudžeto planavimas 2027 m. prasidės šį pavasarį. Pasikeitus situacijai turėsime galimybę svarstyti sprendimus iš naujo. Planuojame, kad tai yra vienkartinis sprendimas neskelbti konkurso dalyvių atrankos į Venecijos architektūros bienalę“, – rašoma atsiųstame komentare.
Svarbiausias architektūros forumas
Nors kol kas kalbama tik apie artimiausią Venecijos architektūros bienalę, tolimesnis scenarijus visiškai neaiškus. K. Kuizinas aiškino, kad ši žinia, net jei kalbama apie pertrauką, smarkiai nuvylė architektūros bendruomenę.
„Venecijos bienalė visgi yra labai svarbus forumas, kur pristatomos naujausios architektūros idėjos, sumanymai, kartais ir eksperimentinio pobūdžio, ten iš esmės kalbama apie ateitį, tai toks iškritimas…. Čia, kaip ir sporte, jei iškrenti vieną kartą, antrą, tai dingsta įgūdžiai. Lygiai taip pat yra iš organizatorių perspektyvos, nes Venecijos bienalė yra nemaža industrija, turi savo taisykles, kaip joje galima dalyvauti, kokius dalykus reikėtų įsivertinti, tai ta pertrauka nedalyvaujant tikrai būtų praradimas. Antra vertus, kas mane dar labiau neramina, kad dabar labai lengva pranešti, kad mes tik vieną kartą suspenduojame tą dalyvavimą, bet iš praktikos aš žinau, kad gyvenime būna visaip. Tarkim, po kelerių metų vėl gali būti kitų priežasčių, gali būti nauji politikai, gali tekti iš naujo įrodinėti renginio svarbą, kokio biudžeto jam reikia ir panašiai“, – dėstė jis.
„Mes, kaip institucija, planuojame dar kreiptis ir tiesiog oficialiai rašyti dėl apskritai Kultūros ministerijos požiūrio, strateginio matymo, kaip ta Venecijos bienalė turėtų toliau vystytis“, – pridūrė jis.
A. Ropolas antrino, kad kartą pasitraukus iš Venecijos architektūros bienalės, klausimas, ar pavyks į ją paprastai sugrįžti: „Nežinome, atrodo, strategijos Kultūros ministerijoje keičiasi kas pusę metų, kas ten žino, iki kito dalyvavimo po dar dviejų metų gal dar kokie trys ministrai pasikeis, kas beatsimins, kad tokia buvo ir įtikins, kad verta daryti. Na taip, nebūsime, pasaulis nesugrius, centas prie cento, taupome, čia turbūt apie kokius 200 tūkst. eurų kalbame, kuriuos galime sutaupyti, bet ar tai tikrai neverta suma mūsų įvaizdžiui, reputacijai? Gal, kritikuoti, diskutuoti visada galima, bet kai mes nematome visumos, tai ir kyla klausimai“.
„Bet kad ir kaip kritikuotume, atrodo, visi sutiks, kad pats kaip renginys Venecijos architektūros bienalė, kaip ir Venecijos meno bienalė, yra svarbiausias pasaulyje tokio tipo renginys, kur susirenka ir prisistato visos šalys. Tai nėra expo renginys, kur visi pristato ekonominius pasiekimus, investavimo perspektyvas – tai yra labiau apie tai, kiek mes intelektualiai vystome kažką, kiek mes esame pajėgūs ir kiek įdomūs iš intelektualiosios pusės, arba kokia mūsų problematika“, – pasakojo jis.
Vien privati parama neišgelbės
Galbūt, jei valstybė neskiria lėšų, būtų galima dalyvauti ieškant privačios paramos? Pasak A. Ropolo, verslas ir taip visada prisidėdavo, nes valstybės parama niekada nebuvo pakankama, tačiau jei jos visai nebelieka, siunčiamas tam tikras signalas.
„Visada būdavo, kad ir privati parama prisidėdavo, bet dabar yra siunčiama tiesiog tokia žinutė, kad valstybei neįdomu, politiškai mums neįdomu, tai tada kyla klausimų, o kodėl privatus sektorius turėtų? Žymiai sudėtingesni argumentai tampa privačiam verslui prisidėti. Be to, kai galbūt didžioji dalis arba pusė ateina iš, sakykim, Kultūros ministerijos, tai nepriklausomumas yra didesnis, mažiau reklamos, mažiau visko. Kitaip irgi bus klausimas, ar čia nėra vienos kažkokios įmonės reklama? Tas irgi gal nėra pats geriausias modelis, kiek tai tada yra nacionalinis paviljonas, nacionalinė reprezentacija, jeigu tai yra kažkokia privati visiškai šimtu procentų vienos arba dviejų įmonių iniciatyva“, – komentavo A. Ropolas.