Lietuvos vardo paminėjime, pasak V. Jankausko, rašoma: „Post hoc Atila mansit annis V speculatoribus suis missis in IV partes orbis: una pars in Colonia; secunda usque Lituam locata est; tertia in Don fluvii litore; quarta in Iadra civitate Dalmatie.“
Lietuviškai tai skambėtų taip: „Po to Atila penkerius metus pasiliko, pasiuntęs savo šnipus į keturias pasaulio dalis: viena dalis Kelne; kita buvo išsiųsta iki pat Lietuvos, trečia Dono upės pakrantėje, ketvirta Dalmatijos mieste Zadare.“
Šis Lietuvos paminėjimas, mokslininko teigimu, buvo užrašytas Paulino Minorito iš Venecijos pasaulio istorijoje, pavadintoje „Satirica historia rerum gestarum mundi“. Tai XIV amžiaus rankraštis, kuriame surankiotos žinios iš kitų šaltinių (didžioji jų dalis yra neišlikę).
„Tyrimas parodė, kad šaltinis minintis Lietuvą turėjo visas prielaidas atsirasti jau VIII a. amžiuje o gal ir anksčiau. Labiausiai tikėtina, kad Paulinas Minoritas žinias apie Lietuvą paėmė iš neišlikusios Jono Diakono kronikos pradžios, kuriame turėjo būti pasakojama apie Atilos įsiveržimą į Italiją, datuotas X–XI a. sandūra.
Šie duomenys istorinių šaltinių kontekste gali paaiškinti kaip Lietuvoje atsirado su hunais siejama archeologinė medžiaga. Lietuva V a. nebuvo izoliuota, ji funkcionavo kaip tam tikras orientyras, gerokai konkretesnis negu Dono upės pakrantės. Tai buvo istorijos objektas“, – pranešime žiniasklaidai dėstė V. Jankauskas.
Šis atradimas, pasak jo, atveria tolesnių Lietuvos vardo paminėjimų tyrimų galimybes.