Anglijos pakrančių miestus ir kaimus, esančius jūros apsuptyje, visada valdė gamtos stichijos. Šie atokiausi miesteliai bei kaimai nuolat gyveno nežinioje – jie suvokė, kad bet kurią dieną jų namai gali būti nuplauti. Dėl erozijos daugybė klestinčių miestų, egzistavusių šimtmečius, šiandien jau neegzistuoja. Vienas tokių miestų buvo Ravenser Odd, turėjęs išskirtinę istoriją, rašoma naujienų portale „Express“.
Maždaug XII a. viduryje Hamberio estuarijoje iškilo nedidelis salos lopinėlis, o visai netrukus į jį atsitrenkė ir sudužo laivas. Vienas išradingas vietinis gyventojas nusprendė apsigyventi sudužusio laivo liekanose. Šis vyras, tapęs pirmuoju nuolatiniu naujosios salos gyventoju, ėmė pardavinėti maistą ir gėrimus pro šalį plaukiantiems jūrininkams, nurodo Nacionalinio archyvo duomenys.
Vos per kelerius metus naujai susiformavęs žemės plotas, apsuptas vandens, išaugo į klestintį uostamiestį. Jame buvo turgaus aikštė, teismas, kalėjimas, o pats uostas aptarnaudavo apie 100 prekybinių laivų – mieste netgi vykdavo mugės.
Tačiau Ravenser Odd taip pat labai greitai sugebėjo nuteikti prieš save kaimyninių miestų gyventojus. Viduramžių teismo bylų dokumentai rodo, kaip smarkiai netoliese Šiaurės jūros pakrantėje įsikūrusio Grimsbio gyventojai pyko ant naujojo kaimyno. Jie netgi pateikė oficialų skundą karaliui Edvardui I teigdami, kad naujoji sala trukdo prekybininkams atvykti į Grimsbį. Karaliaus tyrėjams jie pasakojo, jog karaliaus Henriko III laikais atsirado maža sala, nutolusi nuo Grimsbio per vieną potvynį, ir kad žvejai ten ėmę džiovinti savo tinklus.
Po kelerių metų, jų teigimu, Grimsbio gyventojai patyrė finansinių nuostolių, nes naujoji sala užlaikydavo pirklius ir priversdavo juos vykti į Ravenser Odd, o ne į Grimsbį. Vis dėlto Ravenser Odd gyventojai laimėjo teismo bylą ir džiaugėsi, kad jų priešininkams buvo skirta bauda už melagingus kaltinimus.
Laimėję teismo bylą, Ravenser Odd gyventojai ėmė klestėti – tiesa, tai tęsėsi vos pusšimtį metų. Iš užsienio didikų ir pirklių plūdo skundai dėl salos gyventojų elgesio. Pavyzdžiui, Norvegijos karalius kaltino salos gyventojus pasisavinus prekes iš sudužusio laivo, o vienas vokiečių pirklys skundėsi, kad jo laivo kapitonas buvo nužudytas, o krovinys – pavogtas.
Sala taip pat talkino karaliui. Ravenser Odd dalyvavo XIV a. Anglijos karuose su Škotija, siųsdama laivus jūrų pajėgoms.
Visgi jau XIV a. pradžioje tapo aišku, kad Ravenser Odd ištiko bėdos. Teigiama, kad salelę „pasiėmė“ jūra – pirmoje amžiaus pusėje vanduo suardė krantą ir išgriovė krantinę.
„Jau 1343 m. miestas atsidūrė kritinėje padėtyje. Karalius rašė vietos pareigūnams, prašydamas atlikti tyrimą, ar Ravenser Odd gyventojai vis dar pajėgūs mokėti mokesčius, nes jis buvo girdėjęs, kad daugelį namų nuplovė jūra. 1346 m. jis pakartojo savo prašymą, teigdamas, kad miestas labai nuskurdo ir daugelis gyventojų išvyko, nes gyvenimas ten darėsi vis pavojingesnis“, – skelbiama Nacionalinio archyvo įrašuose.
1346 m. saloje buvo likęs vos trečdalis gyventojų, o du trečdaliai žemės jau buvo nuplauti. Kalbama ir apie 145 pastatus, kuriuos nusinešė jūra.
Potvyniai sunaikino ir Meaux abatijos koplyčios pamatus, o mirusiųjų kūnai buvo išplauti iš kapų. Kronikose teigiama, kad tai buvo Dievo bausmė už salos gyventojų nedorus darbus ir piratavimą.
Teigiama, kad jūra miestą visiškai sunaikino 1359 m.
Pastaraisiais metais ekspertai pasistūmėjo ieškodami Ravenser Odd liekanų, kurios, manoma, yra netoli Spurno kyšulio. Hullo universiteto geologas Danas Parsonsas vadovauja paieškoms to, kas vadinama „Jorkšyro prarastąja Atlantida“. Naudodamas tą pačią echolokacijos įrangą, kuri padėjo atrasti „Titaniką“, jis rėmėsi vietos žvejų pastebėjimais apie nežymius vandens paviršiaus skirtumus toje vietovėje, kur, manoma, buvo miestas.
2024 m., tęsiantis paieškoms, Hullo istorijos centre buvo atidaryta nauja paroda, pasakojanti Ravenser Odd istoriją. Joje pirmą kartą už Londono ribų eksponuojami originalūs 1299 m. Hullo ir Ravenser Odd miestų dokumentai.