„Jau dvi dienos šiemet miegotos lovoje, tai pakeitė pripratimus, bet tikrai dar gyvenu euforijoje, kuri, spėju, tęsis iki tol, kol išvažiuosiu į kitą ralį“, – juokėsi K. Raišys.
Lenktynininkas šiemet įveikė antrąjį Dakarą savo gyvenime, tačiau sako, jog pirmasis – nepakartojamas, todėl buvo žymiai sudėtingesnis ne tik fiziškai, bet ir psichologiškai. Be to, šiemet jau turėjo paruoštą automobilį, kuris buvo didžiausias galvos skausmas prieš pirmąjį ralį. Didžiausias iššūkis šiemet – susikalbėti su šturmanu.
„Kadangi šiemet jau žinojau savo silpnąsias vietas, automobilio silpnąsias vietas, tai viskas buvo paprasčiau. Jis (šturmanas -red.) atėjo su šiokiu tokiu bagažu, aš atėjau su bagažu ir mums reikėjo jį suderinti – kas daugiau žino, kieno viršus, kas turi ko klausyti. Kitas dalykas – mūsų anglų kalba skirtinga, jis šneka angliškai-prancūziškai ir buvo reikaliukų jį suprasti. Reikėjo žodžių nukirpti, nes naudodavo per daug, apkraudavo informaciją, o aš jos ar taip, ar taip nesuprasdavau“, – dėstė K. Raišys.
Pasak jo, kartą teko pasidėti ir kelio knygą sau ant kojos, kuri buvo kaip ženklas šturmanui, kad jis ir pats gali rasti kelią, tačiau kiekviena aštri akimirka ekipaže priversdavo vis geriau susikalbėti ir galiausiai darbas ėjosi sklandžiai.
Ne viena kritikos strėlė lėkė į lenktynininko pusę, esą „Dakar Classic“ yra „turistinė“ klasė, kurioje daugelis važiuoja tiesiog savo malonumui ir tai visiškai nėra panašu į „tikrą“ Dakarą, kokiame važiuoja kiti Lietuvos sportininkai. Kritikams K. Raišys turėjo savų argumentų.
„Man keista, kad jie taip gerai žino ten nevažiavę. Taip, dalis tiesos tame yra. Klasikinis Dakaras yra vidutinio greičio ralis ir ten yra kiek kitaip – neatakuoji kiekvienos kopos maksimaliu greičiu, yra galimybės pamąstyti ir pasielgti protingai, o kitur turi būti labai greitas. Tikrai nėra taip, kad važiuoji 8000 km „ant blakstienų“.
Bet konkurencija ten yra labai didelė. Susirenka apie 100 dalyvių, sunkvežimiai ten irgi yra greiti, nes kalbame apie laikus, kai jie buvo greitesni už automobilius. Visi nori beduino, tik dalis, bet tikriausiai taip yra visose kategorijose, važiuoja nuotykiui – džiaugiasi finišo medaliu. Matau, kad ir T1+ kategorijoje yra žmonių, kurie gali sau leisti sėsti į prabangų, greitą automobilį ir važiuoti nuotykiui“, – sakė šios klasės čempionas.
„Mechanikai gyvi, sveiki, nepavogti ir grąžinti ne maišuose, viskas gerai (juokiasi). Aš tą vakarą paprašiau konsultacijos, nes keičiau lingę. Ginto mechanikai pasakė, kad yra pasidarę darbus ir atėjo gyvai prie mano automobilio. Mes praleidome porą valandų, jie man padėjo – tiek pakonsultavo, tiek ranką pridėjo ir buvo labai malonu.
Manau, kad Dakaras yra sunkus ralis, pervargimas, skirtingi charakteriai išryškėja, gal tai yra didesnis klausimas. Kažkokios dramos čia nematau“, – situaciją iš savo perspektyvos pateikė K. Raišys.
Lenktynininkas neslepia, kad išvažiuoti į klasikinį Dakarą yra beveik 10 kartų pigiau nei į konkurencingiausią „Ultimate“ (T1+) kategoriją, kurioje varžosi, pavyzdžiui Benediktas Vanagas ar tas pats Gintas Petrus. Klasikų kategorijoje dalyvavimas kainuoja ir kelis kartus pigiau nei bagiu ir panašiai kaip motociklu. Visgi, pasak jo, yra gamyklinių komandų, kurių biudžetai ir „Classic“ klasėje neatsilieka nuo „Ultimate“.
K. Raišiui pavyko ne tik laimėti, bet ir įgyvendinti savo viziją – atkurti pirmąjį Dakarą, kuriame 1979-aisiais laimėjo du broliai iš Prancūzijos. Jie važiavo tokiu pačiu automobiliu kaip ir lietuvis. Lenktynininkas apie tolimesnius savo planus kol kas neatvirauja, bet žada sugrįžti.
„Sugrįšiu su malonumu ir dar ne kartą, o kaip tiksliai – dar nežinau. Norėčiau kitokių iššūkių, nes atrodo, kad šitą jau neblogai įvykdžiau“, – šypsosi K. Raišys.