Šis klausimas aktualus ne tik profesionaliems investuotojams. Net jei žmogus niekada neinvestavo, jo pensijų fondai, bankų investiciniai produktai ir net valstybės finansavimo galimybės vis labiau priklauso nuo to, kaip vystosi DI. Tai nebėra nišinė technologijų tema, tai tapo visos ekonomikos struktūriniu veiksniu.

Kodėl apie DI kalbame būtent dabar?

Investuotojai šiandien perka ne atskirą technologiją, o visą ateities ekonomiką: nuo specializuotų lustų ir duomenų centrų iki energijos tiekimo infrastruktūros, debesijos ir programinės įrangos. Vienas sandoris ar viena žinia apie naujas DI investicijas ir rinkos reaguoja staigiai.

Pasak „J. P. Morgan“ analitikų, apie 75 proc. „S&P 500“ indekso augimo nuo „ChatGPT“ paleidimo siejama būtent su DI tema, o apie 80 proc. viso indekso pelnų generuoja labai siaura technologinių lyderių grupė. Kitaip tariant, net plačiai diversifikuoti portfeliai šiandien de facto remiasi viena prielaida – DI augimas tęsis be didesnių sutrikimų.

Tuo pat metu didžiosios technologijų bendrovės iki 90 proc. savo kapitalo išlaidų artimiausiais metais planuoja nukreipti būtent į DI infrastruktūrą. Tai apima duomenų centrus, specializuotus lustus ir energijos užtikrinimo sprendimus. Prognozuojama, kad vien duomenų centrų elektros suvartojimas pasauliniu mastu išaugs nuo 415 teravatvalandžių 2024 m. iki maždaug 945 teravatvalandžių 2030 m. Tai rodo realų technologijos mastą, bet kartu ir sparčiai augančią koncentraciją.

Klasikiniai burbulo požymiai jau matomi

DI rinkoje vis dažniau matome klasikinius burbulo signalus: šimtamilijonines investicijas į ankstyvos stadijos įmones be produkto ar pajamų; naudojamus skolos instrumentus ten, kur anksčiau dominavo nuosavas kapitalas; tarpusavio finansavimo sandorius, kai realus pinigų srautas tampa sunkiai atsekamas. Visa tai lydi stipri baimė likti nuošalyje bei kažkur nespėti, kuri dažnai nugali analizę ir skaičių logiką.

Istoriškai tai nėra pirmas kartas. 1999–2000 m. „dot-com“ burbulo piko metu vos keli sektoriai sudarė apie 60 proc. viso „Nasdaq“ augimo. Šiandien koncentracija dar didesnė. Tai nereiškia, kad DI istorija baigsis taip pat, bet aiškiai rodo, kad dabartinis rinkos augimas yra labiau priklausomas nuo vieno technologinio katalizatoriaus nei bet kada anksčiau.

Svarbu suprasti: burbulus sukuria ne technologijos. Juos sukuria žmonių elgsena – pernelyg optimistiški lūkesčiai ir tikėjimas, kad šį kartą augimas bus be korekcijų.

Kai kapitalas bėga greičiau nei technologija

DI išsiskiria tuo, kad tai viena kapitalui imliausių technologinių revoliucijų istorijoje. „J. P. Morgan“ analitikų vertinimu, bendra DI infrastruktūros apimtis gali siekti iki 5 trilijonų JAV dolerių, o vien 2026 m. investicijos šioje srityje gali sudaryti apie 530 mlrd. JAV dolerių.

Net ir tokios bendrovės, kaip „Amazon“, „Microsoft“, „Alphabet“, „Meta“ ar „Oracle“, kartu sudėjus neturi pakankamai grynųjų tokiam tempui palaikyti. Dėl to vis dažniau naudojami skolos instrumentai, įskaitant 20–30 metų trukmės obligacijas, kurių pajamingumas dažnai siekia tik apie 100 bazinių punktų virš JAV iždo vertybinių popierių. Tokia maža premija dažniausiai būna saugiuose ir mažos rizikos instrumentuose.

Tad čia slypi esminė rizika: finansuojama technologija, kurios realus gyvavimo ciklas dar nėra aiškus ir, labai tikėtina, bus trumpesnis nei pati skola. Skirtingai nei keliai ar elektros tinklai, duomenų centrai ir DI lustai greitai sensta. Naujos technologijų kartos gali staiga sumažinti senųjų vertę, efektyvumą ar paklausą. Tai reiškia – skola ilgalaikė, o turtas trumpalaikis.

Lyderiai šiandien – nebūtinai rytoj

DI konkurencinis pranašumas formuojasi ir nyksta ne per dešimtmečius, o per mėnesius. Pastaruoju metu kai kurie Kinijos DI sprendimai pagal atsisiuntimų skaičių pradėjo lenkti JAV kūrėjų. Pakako vien rinkos nuogirdų apie alternatyvius DI lustus, kad per vieną dieną iš „Nvidia“ rinkos kapitalizacijos būtų „ištrinta“ daugiau nei 100 mlrd. JAV dolerių.

Istorija gausi panašių pavyzdžių: „Lycos“, „MySpace“ ir kitos kadaise neabejotinos lyderės. Technologijos išlieka, bet lyderiai – ne visada. Tai ypač svarbu investuotojams, kurie moka ne tik už dabartinę lyderystę, bet ir už riziką, kad technologinis sostas gali pasikeisti greičiau, nei spėja prisitaikyti kapitalas.

Finansavimo struktūros, kurios išpučia augimą

Papildomo nerimo kelia vadinamieji circular deals – sandoriai, kai technologijų bendrovės viena kitą finansuoja, o kapitalas iš dalies grįžta atgal per paslaugų ar įrangos pirkimus. Pavyzdžiui, „OpenAI“ gauna milijardines investicijas iš didžiųjų technologijų partnerių, bet tuo pačiu moka jiems už lustus ar debesijos paslaugas. „Goldman Sachs“ vertinimu, reikšminga dalis kai kurių DI lyderių pajamų gali būti susijusi būtent su tokio tipo sandoriais.

Tai nereiškia pažeidimų, tačiau primena „dot-com“ laikotarpį, kai pajamos augo greičiau nei galutinė paklausa.

Ką tai reiškia eiliniam žmogui?

Kai lūkesčiai per dideli, korekcijos pasekmės paliečia ne tik investuotojus. Jos persiduoda per pensijų fondų rezultatus, bankų skolinimo sąlygas, investicijų apetitą ir net valstybės biudžeto galimybes. Todėl DI burbulas nėra tik finansų rinkų problema. Tai klausimas apie visos ekonomikos stabilumą.

Dirbtinis intelektas greičiausiai pakeis ekonomiką. Tačiau rinka, kaip visada, bando tą ateitį nusipirkti per greitai ir per brangiai. „Goldman Sachs“ vertinimu, DI per ateinantį dešimtmetį galėtų padidinti pasaulio bendrąjį vidaus produktą net 7 trilijonais JAV dolerių, tačiau beveik visos transformuojančios technologijos istorijoje perėjo per investavimo ir korekcijų fazę. Greičiausiai taip nutiks ir dabar.

Todėl svarbiausias klausimas šiandien – ne ar burbulas sprogs, o kaip elgsis mano investicija, jei lūkesčiai pasirodys per dideli. Ateitis neišvengiama, bet jos kaina visada lieka derybų objektu.