2024 m. ir 2025 m. Dakaro ralio sunkvežimių klasėje dominavęs čekas Martinas Macikas šiemet neišvengė problemų ir užleido šios kategorijos sostą Vaidotui Žalai.

Pradžia atrodė daug žadanti – M. Macíkas su savo ekipažu, šturmanu Františeku Tomašeku ir mechaniku Davidu Švanda, kiekviename etape laikėsi tarp lyderių. Trečiajame etape jie net paskutinius 30 kilometrų važiavo tik ant trijų ratų ir vieno ratlankio, pasiekdami iki 80 km/val. greitį ir laikydami gesintuvą po ranka. Vėliau situacija tik blogėjo.

Anot M. Maciko, problemos prasidėjo dar tada, kai jiems į šoną rėžėsi Maria Gameiro su „Mini“ automobiliu. Ji buvo pasiklydusi ieškodama kelio taško, susipainiojo ir grįždama į trasą nepastebėjo didžiulio sunkvežimio, artėjančio visu greičiu. Net ir puikūs M. Macíko žaibiški refleksai, kai jis paskutinę akimirką staigiai pasuko vairą, neišgelbėjo – jų lenktyninis sunkvežimis gavo smūgį į šoną.

„Buvo pažeista keletas dalykų, svarbiausia – kuro bakas, kuriame tuo metu turėjome 700 litrų dyzelino. Laimei, nebuvo labai blogai, bet į variklį pateko nešvarumų“, – aiškino šio iš pažiūros nedidelio incidento pasekmes D. Švanda.

Kita nelaimė įvyko aštuntajame etape, kai kopose jie susidūrė su Alešo Lopraiso sunkvežimiu. Tai sukėlė audringas diskusijas, tačiau, kaip konstatavo FIA, tyrusi šį atvejį, niekas šiame incidente nebuvo kaltas.

„Kopose „sentinel“ įspėjimo signalas beveik nuolat pypsi, nes aplinkiniai automobiliai stoja ir apsisuka ieškodami taškų ar kelio. Mes tuo metu rinkomės trajektoriją, per sekundės dalį pasukome paskui Alešą, o „persiritę“ per kopą jau buvome į jį įvažiavę – to nebuvo įmanoma išvengti“, – teigė M. Macikas.

Nors ekipažas sugebėjo pasiekti finišą, o mechanikai sunkvežimį sutaisė, kitame etape laukė dar didesnis smūgis – sunkvežimis nustojo važiuoti. D. Švandai teko atlikti remontą, kuris truko daugiau nei tris valandas.

„Išardėme praktiškai viską, kol radome problemą“, – kraipė galvą D. Švanda.

Kol jie tai išsiaiškino, pro juos pravažiavo visi – įskaitant ir pačius lėčiausius „turistus“.

„Jau galvojome pasiduoti. Martinas žinojo, kad kova dėl titulo baigta. Jau žiūrėjome žemėlapiuose, kur išvažiuoti į kelią ir pasiekti bivaką. Visgi, tada susiėmėme ir nusprendėme – šias lenktynes baigsime“, – pasakojo F. Tomašekas.

M. Macikas pabrėžė, kad šių metų Dakare pasigedo 2 dalykų.

„Mums trūko „48 valandų iššūkio“ ir važiavimo „tuščiajame ketvirtyje“. Ten mes anksčiau būdavome stiprūs. Tokie etapai padėdavo atskirti grūdus nuo pelų“, – svarstė pilotas.

Paskutiniuose etapuose M. Macikas važiavo ir su tikslu padėti tuo metu pirmavusiam Mitcheliui van den Brinkui. Visgi, ir olandui Dakaras atsuko nugarą – dėl vairuotojo klaidos sunkvežimis įstrigo ant kopos viršūnės, o tuo metu lūžo pusašis.

„Mūsų sunkvežimiai paprastai vežasi šitą atsarginę detalę, tačiau prieš maratoninį etapą mechanikai nusprendė palengvinti sunkvežimį ir tą 30 kilogramų detalę išėmė. Dėl to van den Brinko remontas truko ne 10, o 50 minučių, kol prie jo atvažiavo Darekas Lysekas su kitu „MM Technology“ sunkvežimiu ir atidavė savo detalę“, – aiškino M. Maciko tėvas.

Ekipažo nuomone, būtent tas laukimas kainavo M. van den Brinkui pergalę ir leido triumfuoti V. Žalai.

Galutinėje įskaitoje M. Macíkas su savo ekipažu finišavo 4-as. Nors čekas prieš startą tikėjosi geresnio rezultatu, tačiau tikina, kad savo pasirodymu nėra nusivylęs.

„Ambicijos buvo visiškai aiškios – važiavome siekti trečios pergalės iš eilės, tačiau Dakaras yra negailestingas. Vis dėlto iš „MM Technology“ perspektyvos esame patenkinti: aštuoni iš devynių mūsų sunkvežimių finišavo, daugelis jų pateko į dešimtuką. Visada sakėme, kad Dakare reikia sveikos konkurencijos. Šių metų Dakaras buvo labai sunkus, bet būtent todėl mums svarbus – tiek vystymosi, tiek patirties prasme. Žinome, kur turime pasitempti. Parsivežėme daug žinių, kurias pritaikysime tobulindami sunkvežimius“, – teigė M. Macikas.