Mokslininkus pribloškė Austrijoje gyvenanti Šveicarijos rudoji karvė (Bos taurus), vardu Veronika, parodžiusi, jog moka naudotis įrankiais, ir pademonstravusi tokį elgesio lankstumą, koks retai būna būdingas ne primatams, rašo „Science Alert“
Tikslingas ir išradingas įrankių naudojimas jau seniai laikomas pažintinių gebėjimų požymiu. Didžiąją šiuolaikinio mokslo dalį žmonės laikė save vieninteliais gyvūnais, galinčiais tai daryti, bet vėliau paaiškėjo, kad įrankiais gali naudotis ir daugelis ne primatams priskiriamų gyvūnų, pradedant varnomis, orkomis ir baigiant vabzdžiais.
Dabar mokslininkų dėmesį patraukė austrų ūkininko Witgaro Wiegelės auginama karvė. Pats šeimininkas savo augintinės sugebėjimais nesistebi: Veronika jau daugiau nei dešimtmetį pasiima ir naudoja lazdas, kad pasikasytų sunkiai pasiekiamas kūno vietas. Toks karvės elgesys suintrigavo kognityvinės biologijos tyrinėtoją Alice Auersperg iš Veterinarijos universiteto Vienoje ir jos kolegą Antonio Osuną-Mascaro.
„Kai pamačiau filmuotą medžiagą, iš karto supratau, kad tai ne atsitiktinumas, – sakė A. Auersperg. – Tai buvo akivaizdus įrankio naudojimo pavyzdys tarp tos rūšies atstovų, kurie retai tyrinėjami iš pažintinių galių perspektyvos“.
Eksperimentai su karve
Mokslininkai aplankė Veroniką ir atliko eksperimentą, kad pažiūrėtų, kiek rafinuotai ji gali naudotis įrankiais.
Eksperimentas buvo paprastas. Veronikai buvo pasiūlytas asimetriškas daiktas – šepetys su standžiais šereliais ir ilgu kotu.
Per septynes sesijas, kurių kiekvieną sudarė 10 bandymų (iš viso 70), mokslininkai šepetį Veronikai numesdavo įvairiomis atsitiktinėmis kryptimis.
Karvė sugriebdavo šepetį ir 76 kartus juo pasikasė sunkiai pasiekiamas vietas. Tačiau tai dar ne viskas: karvė gerokai viršijo mokslininkų lūkesčius.
Veronika ne tik kasėsi šiurkšiu šepečiu, bet ir naudojo kitą jo galą – kotą. Ką naudos – šepetį ar kotą – priklausė nuo niežinčios odos jautrumo. Storą nugaros ir šonų odą jį kasė šepečio šeriais, o jautresnę pilvo, tešmens ir užpakalinės dalies odą – mediniu kotu.
Be to, tai, kaip ji naudojo šį rankį, taip pat priklausė nuo konteksto. Kai rinkdavosi šepetį, jos judesiai būdavo platesni ir mažiau kontroliuojami, o kai kasydavosi kotu, šis veiksmas būdavo kruopštesnis ir tikslesnis.
„Kadangi ji naudoja įrankį savo kūnui, tai vadinama egocentrine įrankių naudojimo forma. Ji paprastai būna paprastesnė, nei įrankių naudojimas, nukreiptas į išorinius objektus“, – teigė A. Osuna-Mascaro.
„Tačiau jai kyla aiškių fizinių apribojimų, nes ji turi manipuliuoti įrankiu savo burna. Stebina tai, kad ji kompensuoja šiuos apribojimus, numatydama savo veiksmų rezultatą ir atitinkamai koreguodama sugriebimą bei judesius“.
Ne tik šimpanzės
Gebėjimas naudotis skirtingomis įrankio savybėmis įvairioms funkcijoms atlikti vadinamas daugiafunkciniu įrankio naudojimu – jis laukinėje gamtoje pasitaiko retai. Mokslininkai teigia, kad nuolat tai daro tik šimpanzės. Tačiau tai nereiškia, kad ir kiti gyvūnai negali to padaryti.
Autoriai mano, kad Veronikos įgūdžius galėjo nulemti aplinkybės. Ji yra maždaug 13 metų amžiaus; dauguma karvių, laikomų šalia žmonių, tiek ilgai negyvena, su kitomis savo rūšies atstovėmis daugiausia bendrauja griežtai kontroliuojamoje aplinkoje, retai būna atidžiai stebimos ir negauna įvairių daiktų, su kuriais galėtų pažaisti.
„Įtariame, kad šis gebėjimas gali būti labiau paplitęs nei šiuo metu yra užfiksuota, – pažymi A. Osuna-Mascaro. – Skaitytojus, pastebėjusius karves ar jaučius, kurie tikslingiems veiksmams naudoja lazdas ar kitus įrankius, raginame su mumis susisiekti.“
Tyrimas buvo paskelbtas žurnale „Current Biology“.