„Tai yra pati sunkiausia žiema iki šiol, kurią ukrainiečiams tenka išgyventi. Nuo 2025-ųjų spalio Ukraina patiria nuolatinius rusų puolimus, nukreiptus būtent į energetikos infrastruktūrą, o 2026-ųjų pradžia atnešė dvigubą smūgį: pirmiausia – atakos sausio 8–9 dienomis, po kurių sekė sausio 20-osios ataka, ir dar oro sąlygos. Iš esmės Rusija dabar orą naudoja kaip ginklą, ir jiems tai labai paranku“, – politika.lt kalbėjo diplomatė.
„Jei kalbame apie Kyjivą, tai beveik 60 proc. namų ūkių yra ne tik be šildymo, bet ir be elektros bei vandens. Ir ne tik karšto vandens, bet ir iš esmės vandens, nes vanduo tiekiamas naudojant elektrinius siurblius. Tiesiog nėra pakankamai pajėgumų, kad tai veiktų. Mes grįžome į akmens amžių, kai nebuvo visiškai nieko“, – akcentavo ji.
– Ponia ambasadore, ar galėtumėte apibūdinti humanitarinę situaciją Ukrainoje šiomis dienomis?
– Iš tikrųjų, tai yra pati sunkiausia žiema iki šiol, kurią ukrainiečiams tenka išgyventi. Nuo 2025-ųjų spalio Ukraina patiria nuolatinius rusų puolimus, nukreiptus būtent į energetikos infrastruktūrą, o 2026-ųjų pradžia atnešė dvigubą smūgį: pirmiausia – atakos sausio 8–9 dienomis, po kurių sekė sausio 20-osios ataka, ir dar oro sąlygos. Iš esmės Rusija dabar orą naudoja kaip ginklą, ir jiems tai labai paranku. Kalbant apie skaičius, maždaug 8,5 GW bendrojo pajėgumo buvo prarasta, tačiau ne visi žino, kad būtent toks kiekis galėtų apšviesti ir šildyti 6–8 mln. namų, būstų, kurie dabar liko be elektros.
– Vienas GW prilygsta maždaug vienam branduoliniam reaktoriui. Tai jūs kalbate apie milžiniškus praradimus.
– Būtent. Bendras Ukrainos energetinis pajėgumas buvo apie 56 GW. Taigi, sunaikinta trečdalis. Iš sunaikintųjų 3,6 GW buvo atstatyta ir suremontuota, bet jiems vėl buvo smogta. Taigi, tai yra sudėtinga situacija. Mūsų absoliučiai herojiški žmonės tai toliau taiso, esant siaubingoms oro sąlygoms, vykstant apšaudymams – nepaisydami nieko. Jie dirba kiekvieną dieną, kiekvieną naktį, 24 valandas per parą, 7 dienas per savaitę, kad į namus patektų bent šiek tiek šilumos ir elektros energijos. Deja, to vis tiek nepakanka. Mes negalime to padaryti be mūsų partnerių pagalbos ir paramos, be mūsų draugų visame pasaulyje.
– Ar tiesa, kad 1 mln. gyventojų šiuo metu neturi elektros ar šildymo?
– Tiesa. Jei kalbame apie Kyjivą, tai beveik 60 proc. namų ūkių yra ne tik be šildymo, bet ir be elektros bei vandens. Ir ne tik karšto vandens, bet ir iš esmės vandens, nes vanduo tiekiamas naudojant elektrinius siurblius. Tiesiog nėra pakankamai pajėgumų, kad tai veiktų. Mes grįžome į akmens amžių, kai nebuvo visiškai nieko. Negana to, oras Kyjive dabar toks pat kaip čia, Lietuvoje, Vilniuje. Temperatūra labai žema. Aš kalbėjausi su drauge, kuri gyvena Kyjive, ji man atsiuntė nuotrauką – termometras jos bute rodė 7 laipsnius šilumos. Elektrą jie turi tik 3–4 valandas per dieną, tad tenka spėlioti, kada galės bent truputį pasišildyti.
Žmonės, vaikai ten miega su kepurėmis, trimis sluoksniais drabužių, nes negali sušilti. Čia yra tai, kas slypi už mano minėtų skaičių. Tai tik noriu pasakyti, kad už visų šių skaičių yra žmonės – maži vaikai, pagyvenę žmonės, kurie nepajėgūs patys pasišildyti ir įpirkti kokio nors papildomo generatoriaus. Net jeigu jie ir gali sau leisti įsigyti išorinį akumuliatorių, kuris geba maitinti šaldytuvą ar palaikyti šildytuvą, tai nepadeda. Padėti gali tik labai galingi generatoriai, kurie gali aptarnauti daugiabučius, daugybę namų ūkių. Tai nebėra individualus sprendimas.
Ir aš net nekalbu apie parduotuves, ligonines. Ligoninės uždarytos… Mano draugės mamai paskirtas gydymo procesas – ji reguliariai vykdavo į gydymo procedūras mažame mieste Sumų regione, bet toji ligoninė dabar uždaryta. Išskyrus skubiosios pagalbos medikus, visi buvo išsiųsti namo, nes nėra šildymo. Ligoninėje +5 laipsniai, ir niekas negali nieko padaryti. Ta pagalba, kurios mes prašome, nėra komforto klausimas – kad, žinote, mums tiesiog šiek tiek šalta ir mums reikia padėti sušilti. Tai išgyvenimo klausimas.
– Putinas taip stengiasi sukelti spaudimą Vyriausybei, kad ši bet kokiomis jo iškeltomis sąlygomis sutiktų užbaigti karą. Ar toks spaudimas veiks?
– Ne, bet jie bando mus sušaldyti, kad pasiduotume. Taip, žmonės yra pavargę, išsekę, prislėgti, nes tokiomis sąlygomis labai sunku kažkuo tikėti. Jei tavo pagrindiniai poreikiai nėra patenkinti, sunku galvoti apie kažkokius aukštesnius tikslus. Bet žmonės nori, kad tai baigtųsi. Niekas pasaulyje nenori taikos, paliaubų ar bet ko kito labiau nei ukrainiečiai, nes pagaliau jie nori gyventi ramiai, saugiai ir normaliomis gyvenimo sąlygomis. Tačiau nesu girdėjusi nė vieno žmogaus iš savo rato ar kitur, sakančio: „Pasiduokime, kad tiesiog atgautume šildymą ir elektrą.“
Jau nuo 2023-ųjų, kai jie pirmą kartą pradėjo bombarduoti, „Facebook“ klaidžioja posakis, juokelis, kad mes net ir be šviesos matome, jog jūs esate blogi žmonės. Ten buvo truputėlį kitoks žodis, bet jums tai tektų iškirpti. Taigi mes net be šviesos matome, kas jūs tokie. Taip jau yra. Žinote, kas mane žavi mūsų žmonėse? Kad net sunkiausiais, pačiais blogiausiais laikais – ir tai tikrai yra pati blogiausia žiema iki šiol, ir aš tikiuosi, kad taip ir liks – žmonės randa jėgų. Nežinau iš kur, negaliu jums pasakyti, bet jie randa jėgų. Randa jėgų eiti į darbą, į mokyklą, gyventi savo kasdienį gyvenimą. Jie randa jėgų padėti kitiems – šunys įleidžiami į parduotuves, į kavines, kad nesušaltų. Manau, kad žmonės randa jėgų ir humore – Ukrainoje „Facebook“ ar kituose socialiniuose tinkluose galima pamatyti memų, kur žmonės šaiposi iš situacijos, kuri visai nėra juokinga. Aišku, tai nereiškia, kad mes nekenčiame. Tai tiesiog mūsų savotiškas būdas su tuo susitaikyti ir tai ištverti.
– Kaip jūs matote derybų, taikos derybų procesą, kurį pradėjo prezidentas Trumpas? Ar matote karo pabaigą, susitarimą dėl karo užbaigimo ar bent jau paliaubas artimiausioje ateityje?
– Kaip ir sakėte, matau tai kaip procesą.
– Bet jūs nesate labai optimistiška?
– Apskritai aš esu labai optimistiškas žmogus, bet tai matau kaip procesą, kuris turi aiškų tikslą. Turi būti taikos sutartis arba paliaubos. Mes esame dėkingi už pastangas, kurias į šį procesą deda Jungtinės Amerikos Valstijos. Europa taip pat prisideda. Ketvirtadienį JAV delegacija išvyko į Rusiją, ir ji labai optimistiškai nusiteikusi.
– Įvyko ir prezidentų Trumpo bei Zelenskio susitikimas Davose, bet apie garantijas mes dar nieko negirdėjome.
– Čia ir yra esmė. Paliaubos ir taikos sutartis su visomis garantijomis kol kas tvarkingai surašytos popieriuje – jos gal ir pasirašytos visų pasaulio šalių, bet tik popieriuje. Ir tai yra gana pavojinga, nes nėra realių garantijų, realių antidroninių sistemų, realios priešraketinės gynybos. Jei tai lieka tik teorija, nors kai kurios šalys žada ir sako: „Jei jis vėl įsiverš, mes ateisime ir padėsime jums“, tai pavojinga, nes tai neveikia. Jau ir anksčiau mes turėjome daug sutarčių, memorandumų, pavyzdžiui, Budapešto memorandumą, bet jis buvo sutryptas, ir tai rodo, kad tokie dalykai neveikia. Taigi, mes labai palaikome taikos sutartį, norime užbaigti karą, pradėti atstatymą ir atsigavimą bei gyventi normalų gyvenimą, bet taikos sutartis be jokių konkrečių dalykų, kuriuos galėtume apčiuopti, yra pavojingesnė nei tiesiog žodžiai ant popieriaus.
– Jei nebus jokių rimtų Jungtinių Amerikos Valstijų garantijų, galima tikėtis, kad prezidentas Zelenskis dokumento nepasirašys?
– Žinoma. Ne tik JAV – Europos taip pat. Visi turi prisidėti, nes tai yra pasaulinė situacija. Netikiu, kad, joms nesant jis tai padarytų, nes priešingu atveju tai reikštų, kad Rusija tiesiog turės laiko atsigauti, dar didesnę dalį savo ekonomikos perkelti ant karo bėgių. Ir tada jiems užtektų metų ar dvejų, kad vėl sugrįžtų ir pultų.
– Kaip apibūdintumėte situaciją mūšio lauke? Ar tai aklavietė?
– Tai yra tam tikra aklavietė, tiesa. Mes esame įstrigę ten, kur esame – Rusija negali eiti toliau, o mes negalime jų visiškai išstumti iš savo žemės. Bet tai tik parodo, ko verti buvo Putino teiginiai: „Kyjivą paimsime per 3 dienas“, „Tai pati galingiausia kariuomenė pasaulyje“ – jie dabar kovoja dėl mažo kaimelio rytuose ir vis dar nepajėgia jo užimti. Jie vis dar neokupavo ir neįsiveržė ten, kur norėjo, o tai mums parodo, kad Rusija gali būti ir bus nugalėta. Rusiją galima įveikti, o mitai, kuriuos jie skleidžia – kad yra nenugalimi, kad niekas negali prilygti jų jėgai ir galiai, – yra burbulas, kurį susprogdino Ukrainos kariuomenė. Tačiau norint išgyventi, išeiti iš šios aklavietės, reikia didinti paramą Ukrainos kariuomenei.
Išeitis – duoti mums daugiau ginklų, daugiau priešraketinių sistemų, kad galėtume tiek pulti, tiek dar geriau gintis. Tai yra vienintelis kelias. Žinoma, nėra taip, kad mes tik sėdime ir laukiame, kol kas nors ką nors mums duos – ir mūsų pačių karinė bei gynybos pramonė pastaruoju metu auga. Turime dronų sistemų, ginklų, kokių neturi niekas kitas. Be to, šie ginklai buvo išbandyti fronto linijoje, todėl jie yra labai vertingi tiek Europai, tiek visiems kitiems. Aišku, yra ir politinė tarptautinių partnerių parama, ir labai svarbu, kas yra sakoma, tačiau svarbesnė yra reali, praktinė pagalba Ukrainos ginkluotosioms pajėgoms, kad pagaliau galėtume išstumti rusus, nustumti juos atgal į tą duobę, kurioje jiems ir priklauso būti, ir neleisti jiems būti čia, prie Europos Sąjungos sienos, prie Europos sienos, bandant visus įbauginti.
– Ponia ambasadore, mes atnaujinome kampaniją „Sušildykime Ukrainą!“. Lietuvos žmonės jau paaukojo pinigų tiek, kad galime nupirkti 150 rinkinių, į kuriuos įeina generatorius, ilgintuvas, šviestuvas ir elektrinis šildytuvas. Kokia jūsų žinutė būtų tiems žmonėms, kurie vis dar remia Ukrainą?
– Visų pirma – didžiulis ačiū, nors šio žodžio net nepakanka. Nežinau, kokį kitą žodį galėčiau pavartoti, kad išreikščiau, kokie dėkingi mes esame ir kaip tai vertinga bei svarbu Ukrainos žmonėms. Aš kiekvieną dieną vis siunčiu ataskaitas į sostinę ir savo draugams Ukrainoje sakydama: „Gerai, bičiuliai, šiandien gavau tokią sumą, šiandien – anokią.“ Jūs padėjote nepaprastai daug, ir ne tik vyriausybiniu lygmeniu. Mes esame labai dėkingi tiek už įrangą, kuri jau dabar pakeliui, tiek už žmones, kurie buvo nuostabūs. Visos jūsų akcijos, kampanijos surenka precedento neturinčias pinigų sumas. Net sunku įsivaizduoti, kaip žmonės gali taip susitelkti, aukodami eurą po euro. Mano žinutė būtų tokia: prašau, nesustokite. Kaip jau sakiau anksčiau, tai nėra tik mūsų komforto klausimas – kad mes norime gyventi šiek tiek šilčiau ir patogiau. Tai yra mūsų išlikimo klausimas. Tai gyvybiškai svarbu ir būtina mūsų žmonėms, mūsų vaikams, kad jie galėtų eiti į mokyklas, darželius, ligonines. Tai taip pat svarbu ir žmonėms fronte, tad prašau – ir toliau remkite Ukrainą. Raginu jus tapti kampanijos „Sušildykime Ukrainą!“ dalimi. Mes jums būtume labai dėkingi. Tikimės, kad labai artimoje ateityje galėsime pasakyti, jog pergalė, kurią pasiekėme, yra mūsų bendra pergalė – mūsų ir jūsų. Dar kartą jums labai ačiū.