Debatai istorine tema prasidėjo po to, kai istorikas V. Jankauskas paskelbė straipsnį, kad Vatikano Apaštališkojoje bibliotekoje esą atrastas Lietuvos vardo paminėjimą 451 metais. Tai, jo teigimu, turėtų būti anksčiausias Lietuvos paminėjimas, žymiai ankstesnis negu šv. Brunono misija į Lietuvą 1009 metais.

Šis Lietuvos paminėjimas, mokslininko teigimu, buvo užrašytas Paulino Minorito iš Venecijos pasaulio istorijoje, pavadintoje „Satirica historia rerum gestarum mundi“. Tai XIV amžiaus rankraštis, kuriame surankiotos žinios iš kitų šaltinių (didžioji jų dalis yra neišlikę).

„Delfi“ bandant domėtis giliau, daugybė dr. V. Jankausko kolegų tiesiog į paskelbtą žinią reagavo emocingu pareiškimu, kad „tai yra nesąmonė“ , ir atsisakė komentuoti viešai.

Turimos informacijos per mažai

Lietuvos kultūros tyrimų instituto Antikos ir viduramžių kultūros tyrimų skyriaus mokslininkas, Humanitarinių mokslų daktaras, docentas Darius Alekna paaiškino plačiau, kas negerai su istoriko hipoteze.

„Pirmiausia iš to, kad parašyta apie įvykį, kad yra paminėjimas, kronikoje, kuri yra XIII a. pradžios, visiškai neplaukia išvada, kad buvo Lietuva paminėta V amžiuje, hunų ir Atilos laikais. Kodėl tas negalėjo būti? Teoriškai gal ir gali būti, bet to, kas pasakyta tame rankraštyje, yra per maža teigti, kad tikrai yra paminėjimas“, – teigė D. Alekna.

Dar daugiau, pasak mokslininko, tas paminėjimas yra niekaip susijęs su nuosekliu pasakojimu rankraštyje.

„Paminėjimas iš XIII a. ir vėlesnio laiko gali ir priklausyti V a., jeigu jis yra susijęs su įvykiais, kažkaip nuosekliai įsideda į grandinę, o čia to nėra“, – teigė D. Alekna.

Kas galėjo nutikti?

Lietuvos kultūros tyrimų instituto mokslininkas spėja, kad Lietuvos vietovardį greičiausiai gerokai vėliau, gal XIII a., paminėjo jau vengrai.

„Vengrai turėjo tam motyvą. Kūrėsi stipri vengrų valstybė. Jie iki šiol save laiko hunų įpėdiniais. (…) Šitame kontekste tas skamba, kad „štai mūsų buvo hunai, buvo milžiniška valstybė – į visas keturias puses visą pasaulį aprėpė: Rytuose – iki Dono, Vakaruose – iki Reino, Šiaurėje – iki Lietuvos“. Šiuo atveju tas tinka į kontekstą“, – kalbėjo D. Alekna.

Apskritai, pasak mokslininko, hunų istorija yra sudėtinga, apie juos yra labai daug perdėto pasakojimo, jie nuo labai senų laikų labai daug mitologizuojami ir apie patys save skleidė gandą, kokie jie baisiai galingi ir dideli: „Visi drebėkite.“

„Kitas klausimas, ar hunai tikrai galėjo pasiekti dabartinę Lietuvą? Galėjo. Archeologai turi tokių duomenų. Įvairiose Lietuvos vietose yra rasta keletas strėlių antgalių, kurie būdingi stepių gyventojams (nebūtinai hunams, bet panašios kultūros, panašaus meto žmonėms). Galbūt jie čia buvo atėję“, – pasakojo D. Alekna.

Tuo metu daugiau kalbama apie tautas

Mokslininkas pasakojo, kad vienu metu hunai rengė žygį iš dabartinės Vengrijos teritorijos rengė žygį į Vakarus, į dabartinę Prancūziją.

„Jie ėjo į Šiaurę nuo Alpių – kažkur per Lenkiją, per Vidurio Vokietiją, paskui persikėlė per Reiną ir užsuko į Prancūziją, ten buvo garsus mūšis. Jie buvo gana netoli nuo baltų gyvenamų vietų ir galėjo kažkiek kažkurioje vietoje užkliūti. Bet iš to paminėjimo, kuris cituojamas, per mažai argumentų manyti, kad čia galėjo būti paminėta Lietuva“, – kalbėjo D. Alekna.

Iš to paminėjimo, kuris cituojamas, per mažai argumentų manyti, kad čia galėjo būti paminėta Lietuva.

D. Alekna

Juo labiau, pasak mokslininko, tais laikais veikiau kokios nors gentys būtų paminėtos, o ne teritorija.

„Labai mažai kas tuo metu vadinasi teritorija, nes čia jau yra kitas visuomeninės organizacijos lygis. V a. daugiausiai kalbama apie atskiras tautas“, – teigė D. Alekna.

Istoriko teiginius mokslininkas vadino drąsia hipoteze ir, nors ir kritikuoja išvadą, neteisia kolegos.

„Žmogus ieško. Gerai, reikia netingėti, reikia galvoti, kelti hipotezes, (…) ginčytis. Va, visi susidomėjo hunais“, – naudą įžvelgė D. Alekna.