1 nuotr.
Barsukas pats viską pasakys ir parodys. Stop kadras
Sniego mums visiems (tiesa, nevienodai) teko tiek, kad prisiminsime ilgai. Ir šaltuko buvo nepagailėta. Taigi, vėlyva žiemos pradžia atrodo labai graži.
Savaitė liko iki vasario, bet mums kol kas daug svarbesnė kita data – sausio 25-oji, Pusiaužiemis, kai barsukas pasakys, ko dar galima laukti iš žiemos.
Tada, kai žiema prasideda lapkričio gale, Pusiaužiemio žinios laukiame lyg išganymo – o gal sužinosime, kad žiema jau greitai iškeliaus? Dabar, kai ją matėme ir jautėme trejetą savaičių, lyg ir nedrąsu trukdyti barsuką ir iš jo prašyti prognozių. Tačiau barsukas pats viską pasakys ir parodys, tik reikia mums patiems būti atidiems ir žvalgytis aplink – juk matysime tą patį, ką ir jis.
Taigi, ką mums gali pasakyti barsukas?
Nuo seno žinoma: jis savo urve, šiltame lapų ir žolių guolyje miegojo nuo lapkričio galo (šiemet – nuo gruodžio) ant vieno šono, o Pusiaužiemio dieną išlįs apsižvalgyti.
Labai svarbus, ką jis pamatys, nes turės padaryti vienokias ar kitokias išvadas. Jeigu tą dieną švies saulė ir barsukas matys savo šešėlį (pažiūrėkite, ar matote savąjį), grįš atgal į urvą ir gulsis ant kito šono miegoti – žiema truks ilgai.
Jeigu diena bus pilka, apniukusi ir šešėlio nesimatys, barsukas grįžęs namo gulsis ant to paties šono – nėra ko vargintis, pavasaris jau greitai.
Na, o ką rodo kiti gamtos ženklai? Ar jie neprieštarauja barsuko prognozėms?
Ko gero, jie reiškia net daugiau, yra išsamesni ir tikslesni, tereikia žiūrėti į medžių (laukinių, mūsų vietinių) pumpurus, žirginius, saulėtą dieną žvalgytis, kas juda ant sniego ir būtinai pajausti, kaip kvepia medžių žievė, oras, upelio vanduo.
Prognozuoti galima tik žvelgiant plačiai ir turint atitinkamą patirtį, nes vieno ženklo, kaip ir jau minėto vieno barsuko, nėra.
O dabar – dar apie žiemos reikalus. Gali būti, kad šios žiemos sniegas, nors ir purus, pūkinis, taigi – nesukaupęs daug vandens, vis tiek kliūstelės drėgmės pelkėms, ežerams, upėms ir mūsų dirvoms.
Prieš gerus 80 metų tą žinojo kiekvienas ūkininkas ir arklių traukiamu iš rąstų sukaltu trikampiu laukuose formuodavo sniego vagas arba gūbrius, už kurių turi užkliūti pūgos nešamas sniegas.
Jūs sakysite – o iš kur ta pūga? Palaukite, ateis vasaris, tada ir pamatysite. Bet jeigu pūgoms nebuvo pasiruošta, viskas ir vėl virs dūsavimu dėl užpustytų kelių ir į griovius nuo laukų sunešto sniego.
Žiemos darbai – ne tik sniegą kasti. Ant sniego galima braižyti planus, kuriuos įgyvendinsite pavasarį ar vasarą – tegul tai bus laukuose pasodintų medžių (pavyzdžiui, eglių) sala ar iškasta kūdra, kurioje gyventų ir nerštų varlės, atskristų paukščiai, ateitų žvėrys.
Dar inkilai – ir juos kalkite dabar, nes po to bus vėlu, stigs laiko.
Beje, pats metas apžiūrėti prie namų esančius gandrų lizdus. Gandrai į juos sugrįš po poros mėnesių ir būtų labai negerai, jei jie savo namus rastų apgriuvusius, virstančius…
Gandras – mūsų nacionalinis paukštis, todėl juo pasirūpinti turime ir mes. Kaip – kiekvienas atvejis skirtingas.
Jei lizdai ant elektros stulpų, skambinkite į ESO, jei ant stogo ar medyje – kvieskite kaimynus ir tvarkykite patys. Nes toks bendras darbas yra gražus…