„Nemanau, kad jie per daug priešinsis. Mes turime ją turėti. Jie turi tai padaryti“, – Floridoje žurnalistei sakė D. Trumpas, šiai paklausus, ką D. Trumpas planuoja pasakyti Europos lyderiams, kurie prieštarauja jo planams.
D. Trumpas pastaruoju metu primygtinai tvirtina, kad Jungtinėms Valstijoms reikia strateginėje vietoje išsidėsčiusios Grenlandijos, kuri yra autonominė Danijos teritorija. Jis yra sukritikavęs Daniją, kad ši nesiima pakankamai veiksmų, jog užtikrintų salos saugumą. JAV prezidentas tokį argumentą pasitelkė nepaisant to, kad Grenlandija, kaip Danijos dalis, patenka po NATO saugumo skėčiu.
D. Trumpas šeštadienį pažadėjo įvesti iki 25 proc. muitus Europos valstybėms, taip pat ir Danijai, jei Grenlandijos kontrolė nebus perduota JAV. Keletas Europos lyderių šiuos grasinimus pasmerkė ir pavadino juos nepriimtinais. Vokietijos vicekancleris Larsas Klingbeilas pirmadienį pareiškė, kad Europa rengia atsakomąsias priemones.
Naujausias konflikto raundas dėl Grenlandijos tęsia ilgą Vašingtono susidomėjimo šia sala istoriją, prasidėjusią dar XIX amžiuje, kai JAV pirmą kartą svarstė ją nupirkti iš Danijos. Šiandien ginčas persikėlė į geopolitinį lygmenį, kuriame susipina saugumas, energetika ir tautų apsisprendimo teisė.
Istorija
Grenlandijos pavadinimą X amžiuje sugalvojo normanų keliautojas Ericas Raudonasis, kuris salą pakrikštijo „žaliąja“, tikėdamasis viliojančiu vardu pritraukti naujakurių. Tuo metu ši teritorija jau buvo gyvenama inuitų – vietos čiabuvių, prisitaikiusių prie atšiaurios Arkties aplinkos.
Normanų kolonijos Grenlandijoje ilgai neišsilaikė. Tyrėjai mano, kad naujakuriai neatlaikė klimato pokyčių, Juodosios mirties sukeltų ekonominių sukrėtimų ir kitų sunkumų, todėl iki 1721 m., kai į salą atvyko danų misionieriai, čia buvo likę tik inuitų bendruomenės.
Vienas misionierius aprašė inuitus kaip nepaprastai taupius ir energiškai „godžius“ žmones, kurie nedvejodami suvartodavo kiekvieną kaloriją. Jis net tvirtino, kad šie esą „iš drabužių nusikrapšto utėles ir suvalgo“, o mineralų nešvaistydami „nušluosto prakaitą peiliu nuo veido ir nulaižo“.
1921 m. Danija pareiškė suverenitetą Grenlandijai ir įvedė prekybos monopolį. Tai leido Kopenhagai savo sąlygomis supirkti banginių ir ruonių taukus, kurie tuo metu buvo vertingas žibalinėms lempoms tinkamas kuras.
Tokiu būdu Grenlandija tapo uždaru danų valdomu ekonominiu pasauliu, kuriame išorės pirkliai buvo nepageidaujami. Tai formavo salos priklausomybę nuo metropolijos dar ilgai prieš ją atrandant kaip strateginį karinį tašką.
Antrasis pasaulinis karas
Antrojo pasaulinio karo metais Daniją okupavus nacistinei Vokietijai, Grenlandija kaip Danijos teritorija staiga tapo atvira potencialiai Vokietijos ekspansijai. Tai privertė Vašingtoną reaguoti daug greičiau nei įprastai.
Amerikos diplomatas George’as L. Westas prisiminė, kad prezidentas Franklinas D. Rooseveltas „akimirksniu nusprendė, jog turime kažką daryti dėl Grenlandijos“. JAV pajėgos užėmė salą ir apsaugojo strategiškai svarbią kriolito kasyklą.
Nacių agentai keliskart mėgino slapta įkurti meteorologines stotis atokiuose Grenlandijos regionuose. Vakaruose buvo gerai suprantama, kad orų prognozėms ir karinei planavimui Arkties duomenys yra kritiškai svarbūs.
G. L. Westas aiškino, kad didelė Vakarų Europos oro masių dalis susiformuoja virš Grenlandijos ledyno, todėl meteorologiniai pranešimai iš ten yra „neįkainojami kariniu požiūriu“. JAV misijos dalis tapo šių slaptų nacių stočių paieška ir jų sunaikinimas.
Pasibaigus karui, JAV formaliai grąžino Grenlandijos kontrolę Danijai, tačiau karinės bazės nepaliko. Netrukus saloje įsitvirtino nauja, jau Šaltojo karo logika.
Šaltasis karas
1951 m. Danija ir JAV pasirašė susitarimą, leidžiantį Vašingtonui ir naujai susikūrusiam NATO „pagerinti ir pritaikyti“ Grenlandijos teritoriją kariniams tikslams. Saloje pradėjo augti bazės, aerodromai ir radarų tinklai.
Viena tokia „tyrimų“ bazė buvo „Camp Century“ – slaptos branduolinių raketų sistemos „Projektas „Iceworm““ (angl. „Project Iceworm“) štabas po ledynų skliautais. Pagal planą po ledu turėjo atsirasti ištisas tarpžemyninių raketų šachtų tinklas, nukreiptas prieš Sovietų Sąjungą.
Tačiau inžinieriai netruko įsitikinti, kad nuolat judantis ledo sluoksnis suka ir laužo bet kokias konstrukcijas. 1966 m. stotis buvo apleista, o radioaktyvios atliekos iki šiol slypi po Grenlandijos ledu, keldamos klausimus dėl ateities ekologinio saugumo.
JAV siekis įsigyti Grenlandiją taip pat turi ilgą istoriją. Jau 1867 m. Vašingtone rimtai svarstyta galimybė salą nupirkti, o 1946 m. Danijai pateiktas konkretus pasiūlymas už maždaug 1 mlrd. JAV dolerių (apie 0,9 mlrd. eurų).
Tuometis Danijos užsienio reikalų ministras tokį pasiūlymą atmetė, paaiškindamas, kad „nors mes daug esame skolingi Amerikai, aš nemanau, kad esame skolingi jiems visą Grenlandijos salą“.
Taip nacionalinis pasididžiavimas persvėrė finansinę pagundą.
Veikia ir šiandien
JAV kariuomenės pėdsakas Grenlandijoje išliko iki šiol – tai matyti ir „Pituffik“ kosminėje bazėje (angl. „Pituffik Space Base“), anksčiau žinotoje kaip „Thule“ oro bazė (angl. „Thule Air Base“). 2023 m. spalį ten darytos nuotraukos priminė, kad sala ir toliau yra Amerikos raketų ir kosmoso stebėjimo grandinės dalis.
Per pirmąją kadenciją 2019 m. D. Trumpas keliskart viešai užsiminė, kad JAV turėtų „perimti Grenlandiją“, tačiau daug kur tai buvo nurašyta kaip ekscentriška idėja. Antrojoje kadencijoje sala tapo realiu prioritetu, o Danija į tai reagavo dar labiau išryškindama baltąjį lokį – Grenlandijos simbolį – karališkuosiuose herbuose ir pakartodama, kad „territorija neparduodama“.
Šiandien Grenlandija turi savo parlamentą ir plačią savivaldą, tačiau išlieka finansiškai priklausoma nuo Danijos. Kopenhaga kasmet perveda beveik 600 mln. JAV dolerių (apie 550 mln. eurų) dotacijų, kurios sudaro daugiau nei pusę viso Grenlandijos biudžeto ir viršija 10 tūkst. eurų kiekvienam iš maždaug 57 tūkst. gyventojų.
Sausio 7 d. D. Trumpo lėktuvas nusileido Nuuk, pabrėždamas, kad Vašingtonas pasirengęs spausti ne tik Daniją, bet ir pačius grenlandiečius. Vis dėlto vietos gyventojų nuomonė čia akivaizdžiai kitokia.
Apklausos 2025 m. rodo, kad dauguma grenlandiečių remia nepriklausomybę nuo Danijos, tačiau apie 85 proc. nepritaria tapimui JAV teritorija. Tai palieka Kopenhagą ir Vašingtoną sudėtingoje dilemoje dėl salos ateities.
Audringą geopolitinį ginčą taikliai apibendrino buvęs Grenlandijos premjeras Mute Egede. Jis žurnalistams priminė, ko nori pati sala: „Mes nenorime būti danai, nenorime būti amerikiečiai, mes norime būti grenlandiečiai.“
Toks požiūris verčia tiek Europą, tiek JAV permąstyti, ar Grenlandija tėra strateginis ledynas ir bazė pasaulio žemėlapyje, ar visų pirma – žmonių, siekiančių apsispręsti patiems, namai.
Kol Vašingtonas ir Kopenhaga svaidosi ultimatumais ir grasinimais, Grenlandijos ledas tyliai tirpsta, o vietos bendruomenės mato, kaip didžiųjų galios žaidimai susikerta su jų kasdiene realybe. Ginčas dėl salos statuso tampa ir platesniu išbandymu, kiek XXI amžiuje iš tiesų gerbiama tautų teisė pačioms pasirinkti savo kelią.