Pasirodžius mano ir Raimondo Dikčiaus knygai „Geografija transe“, kur aprašiau savo nuotykius Amžinojo mėlyno dangaus šalyje – toks tradicinis Mongolijos epitetas – ir dramatinį susitikimą su stepių šamanu, šis 25 Lietuvoms plotu prilygstantis ganyklų ir klajoklių kraštas po truputį pradėjo dominti gilesnių ir laukinių potyrių ieškotojus, kuriems, kad ir kaip paradoksaliai skambėtų, „reikia poilsio nuo komforto“.
Klajoklių platybėse atsitiktinių turistų nebūna. Kelionei į Mongoliją įvyksta natūrali atranka dar iki įsigyjant skrydžio bilietą. Ir gerai. Kaip kelionių vadovė, galiu pasakyti: tokie keliautojai – labai motyvuoti ir į šią itin retai žmonių apgyvendintą šalį vyksta jau šį tą nutuokdami apie ją, ne vien tai, kad Ulan Batoras – šalčiausia planetos sostinė.
Romantiškas kolektyvizmas jurtų stovyklose
Savitų nakvynės vietų kolekcininkai jau žiovauja nuo standartinių viešbučių. Juos vis mažiau jaudina butikiniai šeimų viešbutukai, džiunglių bungalai ar net istoriški, paveldo tipo dvarai bei pilaitės. Prabangios palapinės Sacharoje – gražu, instagramiška, bet netikra.
Jurta Mongolijoje dažniausiai yra neišvengiama nakvynės vieta. Mongolai šį per kelias valandas pastatomą ir lengvai išmontuojamą kilnojamą būstą vadina ger. Tokių pasaulio kraštų, kur jis būtų populiarus pirmiausia dėl vietinių žmonių įpročių, o ne tik kaip sėkminga atrakcija atvykėliams, ypač mažai.
Amžinojo mėlyno dangaus šalis „turistinasi“ ramiai. Kai ten viena maklinėjau 2016 m., vairuotojas mane veždavo nakvynei pas kelyje eskpromtu aptiktas nomadų šeimas, aišku, pas tas, kurios turi vieną gerą sau, o kitą laiko kaip svečių namelį netikėtiems atvykėliams, visų pirma, patiems mongolams.
Anuomet stacionarios jurtų stovyklos kūrėsi nedrąsiai tik šen ten. Dabar jų yra daugybė. Palyginti su vietinių gyvulių augintojų gerais, stovyklose jurtos – „pagerintos“. Ant pagrindo patiestas linoleumas. Elektros instaliacijos suvedžiotos – yra ir lemputės jungiklis, ir rozetė. Tik jei poilsiavietė pritaikyta vien vasarai, nebūtinai rasite centrinį jos atributą – krosnelę. Šiltuoju metų laiku viduje ir taip tvanku.
Vėdinti šią patalpą, atidarius žemas duris į didingą platų lauką, gali tekti ir dėl autentiško, mėšlu ar papuvusia žole atsiduodančio kvapo. Jis galbūt susidaro nuo kupranugario vilnos virvės, naudojamos laikančioms konstrukcijoms sutvirtinti.
Struktūra visose stovyklose daugmaž vienoda: kelios gerų eilės, o jų gale yra po atskirą pastatą valgyklai ir bendroms dušinėms, tualetams. Iš paukščio skrydžio atrodytų kaip apvalių baltų taškelių spiečius, įrėmintas kvadratinių dėžučių. Kai kurios stovyklos plečiasi – jau statosi ir medinius namukus.
Jei jurta išpuola tolimiausiame stovyklos pakraštyje, nueiti ten, kur ir imperatoriai vaikšto pėsti, ar norint nusiprausti, gali tekti susiruošti kaip į žygį. Šaržuoju, bet ekspromto mažai, kai migį ir prausyklas skiria keli šimtai metrų.
Būna reiklesniems turistams pritaikytų jurtų su privačiu vonios kambariuku, tačiau tokių „ponų išmislų“ – ne per daugiausia. Kai keliautojai, lygindami gerų stovyklas, kurią nors iš jų apibūdina kaip prabangią, dažniausiai turi omenyje aukštesnį jurtos gaubtą ar skraidančią ufonautų lėkštę primenantį burbulą, taip pat papildomas „mandras“ paslaugas vietoje, tokias kaip kūno masažas, pirtis, ir turtingesnį švedišką stalą su daugiau vaisių ir salotų. Juk tai – gyvulių augintojų regionas su skurdžiu, netinkamu daržininkystei dirvožemiu.
Bet net ir „prabangioje“ jurtos stovykloje dušinės gali patvinti, gali dingti karštas vanduo ir elektra. Šią vasarą su keliautojais iš Lietuvos dar dieną prieš buvome informuoti, jog dėl eilinių gedimų ir taisymų elektrinėse beveik parai laiko bus nutrauktas elektros tiekimas visoje Mongolijoje.
Žinoma, tokiai žiniai žmonės būna pasiruošę, visi apsirūpinę generatoriais, tačiau turistų stovyklose tuo metu apmažėja įprastų patogumų – gali tekti telefoną pakrauti nuosavu išoriniu akumuliatoriumi ir praustis šaltu vandeniu.
Jei tokios sąlygos vis tiek atrodo pernelyg civilizuotos, prašom, alternatyva – galima keliauti ne džipais, o dideliu autobusu arba vaziku, lydimu draugų ant motociklų, kaip tatai daro Ulan Batoro jaunuoliai arba patrakę prancūzai.
Šie ekstremalesni keliautojai nakčiai pasistato paprastą žygeivio palapinę praktiškai kur panorėję (svarbu tik, kad nebūtų saugoma teritorija). Vakarieniauja jie ant sulankstomo stalo po atviru žvaigždėtu dangumi, pasidarę suneštinį balių iš pakelės prekybos centriuko prisipirktų užkandžių, užpilamų sriubų pakeliuose bei ant dujų balionėlio pašildytų mėsos troškinių.
Vandens resursai sutelpa į vieną termosą arba būna upės vingyje, jei toks yra netoliese. Tualetas neribotas – plyna laukymė. Jei nematyti jokio krūmokšnio, širmai reikia turėti didelę skarą: vienas tupi, o kitas tuo metu ją laiko saugodamas kolegos procesą.
Dykynių dėmelė, virstanti klestinčiu miestu
Vis dėlto vienas pietinės Mongolijos taškas permainomis mane pribloškė. Tai – Dalanzadgadas. Šią Omnogovio provincijos sostinę knygoje apibūdinau kaip „ant žvyro nutūpusį miesteliūkštį“.
Dar prieš kelerius metus šis sumas toks ir buvo – kaip dėmė žvyro ir smėlio plokštumoje. Didžiausia šiuolaikinio komforto apraiška jame buvo bendros mokamos dušinės, skirtos vietiniams, pastoviam gyvenimui įsikūrusiems netoli pasistatytose jurtose.
Anuomet džiaugiausi, pakeliui į Gobio gilumą turėdama galimybę palįsti po karštu vandeniu, nes nežinojau, kada vėl ji išpuls. Dar, pamenu, netoli gerų rajoniuko buvo iškilę vos pora aukštesnių pastatų ir prekybos centras, o iš svarbesnių sovietinių objektų – Politechnikos koledžas.
Dabar įvažiuodama į Dalanzadgadą tryniausi akis. Negalėjau patikėti, kad tai ta pati gyvenvietė, kurioje ieškojau dušo. Mongolijoje šiandien oficialiai tik Ulan Batoras yra miestas, tačiau galiu lažintis, kad netrukus ir Dalanzadgadas įgis šį statusą.
Man jis primena Kinijos dykynių miesto be praeities ir beveidžių Vilniaus kvartalų, besidriekiančių Avižienių link, „mišrūną“. Ant smėlingų plynių statomi daugiaaukščiai su vaizdu į tuštumą.
Dalanzadgade mes, lietuviai, vakarieniavome pačiame geriausiame restorane iš visų mongoliškos virtuvės restoranų, kuriuos teko lankyti. Didelė salė su apvaliais stalais ir besisukančiomis pakylomis ant jų. Vis nešami padėklai su kalnu chušiūrų (čeburekų), buzų (didelių „krepšelinių“ koldūnų, kuriuos nuo klajoklių nukopijavo, tik prieskoniais papildė ir chinkaliais pavadino kartvelai), mantų (nedidelių koldūniukų) ir dar atskirai avienos bei jautienos.
Rodėsi, tuoj sprogsime. Tradicinių patiekalų kiekis – kaip Čingischano vyrų armijai, o ne jau ir taip čia mėsos atsivalgiusiems smulkučiams europiečiams. Aptarnavimas – labai solidus. Juokavau, kad taip ir matau prie šio stalo kaip garbės svečią Algirdą Mykolą Brazauską su svita. O jei rimčiau, šiame restorane pietavo karališkoji Butano pora, ir tai visai nestebina.
Nenuobodus viešbutis kažkur Gobyje
Dalanzadgado gyventojai – turtingi. Vietiniai įgudo auginti daržoves šiltnamiuose. Būtent iš šių vietovių agurkai, pomidorai, kopūstai išvežiojami po visą Mongoliją.
Svarbiausia – Omnogovio provincija liečiasi su Kinijos siena. Tai reiškia, kad kinai ir mongolai daro bendrus biznius, užsiima importu ir eksportu. Pavyzdžiui, iš Mongolijos į Kiniją vežama anglis, įvairiausi mineralai ir rūdos, taip pat kašmyras, mėsos ir pieno produktai.
Per dvi savaites trukusią kelionę, kurios maršrutas ėjo dideliu ratu nuo Mongolijos šiaurės į pietus ir atgal, Dalanzadgadas buvo vienintelė vieta po Ulan Batoro, kur galima buvo apsistoti ne jurtų stovykloje.
Viešbutis – naujutėlaitis, atsiradęs prieš kol kas vaiduoklišką, dar statomą daugiabutį, kurio aplinka netrukus drastiškai pakeis minimalistinį dykumingą kraštovaizdį. Holas – šviesus, platus, kambariai – erdvūs. Be galo malonu užuosti dar neišsivadėjusių dažų ar net ne nuo visų baldų nuimto celofano kvapą. Lietuviai interjero stilių pavadintų atseit skandinavišku: baldai lengvi, šviesios ir matinės spalvos. Labai švaru.
Intuityviai pradedu jausti, kad po šia tobulybe turi slėptis kažkokie velniai. Nes taip, kaip viskas atrodo, nebūna ten, kur investuoja arba kaip darbo jėga būna samdomi kinai. Staigmenų laukti ilgai nereikėjo. Vieni keliautojai juokėsi gavę didžiulį numerį su karališko dydžio lova, tačiau blizgiame vonios kambaryje jie turėjo perlipti klozetą, kad patektų į stilingą dušinę.
Kitiems keliautojams nelabai pasisekė su kambario durų rankena ir spyna. Atitekėjo kalbos, kad ne visiems ir unitazas buvo palankus – užsikimšo pagal paskirtį panaudotas vos porą sykių.
Viešbutis dar ieško savo identiteto ir valgiaraštyje. Gavome angliškus pusryčius: riebią kiaušinienę su keptomis pupelėmis. Visos šios smulkmenos pralinksmino, nes patogumai ir poilsis Dalanzadgade ir taip buvo perteklinis atsižvelgiant į gamtišką ir nomadišką kelionės koncepciją.
Toliai regėjimui aštrinti
Mongolai vietoves be vandens vadina gobi. 1500 kilometrų per Mongolijos pietus ir Kinijos šiaurę ištįsęs smėlingas, vietomis žolėtas Žemės plotas su nemenkais aukso resursais tokį pavadinimą ir įgijo.
Gobis laikomas šalčiausia planetos dykuma. Ji labai ryškiai, o kai kada – ir skausmingai, išgyvena metų laikų kaitą. Vasara gali būti kaitri, o žiemą temperatūra nukrenta iki 40 laipsnių šalčio. Orų sukeltos tragedijos – toks įprastas reiškinys, kad stingdančių žiemos speigų sukeltos masinės gyvulių mirtys turi atskirą apibūdinimą – dzud.
Gobio, kaip ir visos Mongolijos, horizontai nėra ypač dinamiški ir intensyvūs, tačiau gali panardinti į transą arba žvilgsnį tiek ištreniruoja, kad tolumoje jau ne tik miražai, pavyzdžiui, vandenyno salų ar balų pavidalo, boluoja. Ilgainiui pasimato ir pačių tikriausių retų paukščių bei gyvūnų kontūrai. Kaip azartinis žaidimas juos stebėti, įamžinti, skaičiuoti. Jaučiasi, kaip akys atsigauna nuo žiūrėjimo į tolius.
Čia senoliams akinių nereikia. Apskritai, klajokliai, įpratinti ieškoti ir įmatyti toli nublūdijusius gyvulius ar jau į juos besitaikančius plėšrūnus, tarkime, vilką ar snieginį leopardą, turi, kaip mes pasakytume, erelio regėjimą.
Gobio platumos ir ramina. Regis, net prigimtinis temperamentas čia organiškai aprimsta ir prisitaiko prie natūralaus ritmo. Tačiau vaizdo monotoniją šen ten pertraukia epizodai, neatitinkantys dykumos įvaizdžio. Tai greičiau yra pusdykumė ar dykumos ir stepių mišinys, apkaišytas kalnų ir kanjonų.
Griuvėsiai kaip uolos, uolos kaip griuvėsiai
Viena pirmųjų staigmenų – riba tarp stepių ir Gobio dykumos. Ją žymi Ongio upės slėnis. Už melsvos vandens srovės žalios pievos, kur ganosi karvės kaip pas močiutę kaime, pereina į smėlį ir žvyrą. Viename iš tokių dulkėtų plikų paviršių stūkso pavieniai dariniai, panašūs į apgraužtas uolas. Pasirodo, tai graudžios buvusio didžiulio vienuolynų komplekso liekanos.
XVII amžiuje, kai Mongolijoje Tibeto budizmas galutinai įsitvirtino, abipus upės buvo įkurti du vienuolynai – Barlimas ir Chutagtas, veikė net keturi budizmo universitetai. Prie Ongio krantų gyveno apie tūkstantis vienuolių. Tačiau šio vieno iš stipriausių budistinių centrų Amžinojo mėlyno dangaus šalyje neaplenkė XX amžiaus komunistų destrukcija.
Mongolijos Stalinu praminto Chorlogino Čoibalsano iniciatyva buvo naikinamas dvasinis elitas, o ideologiniai niokotojai, panašiai kaip Mao Zedongo chunveibinai Kinijoje, griovė ir daužė meditacijos ir dievų buveines. Pirštu skundikai, troškę pagyrų už lojalumą valdžiai, baksnojo ne vien į žymius vienuolynus, bet ir į slaptas, labiau atsiskyrėliškas šventoves, statytas tarp medžių ir prie nuošalesnių urvų.
Po 1990-ųjų Mongolijai pasukus demokratijos keliu, šalyje pradėta gaivinti tradicinė kultūra – ir šamaninė, ir budistinė. Kai kuriuos khiid pasisekė prikelti iš numirusiųjų. Kad ir gerokai aptirpę, jie veikia, kaip antai Gandantegčinlenas Ulan Batore ar Erdene Zu Charchorine. Tačiau tarp Ongio griuvėsių kol kas pavyko pastatyti kuklią šventyklėlę, labiau atliekančią simbolinę funkciją.
Mirtinai įspūdingas saulėlydis
Į pietvakarius nuo Ongio upės slėnio plyti bene ikoniškiausia Gobio dalelė – „dainuojančios“ Chongoro kopos. Tai ta dykuma, kokios keliautojai labiausiai ir tikisi: banguoja aksominio žvilgesio smėlio kalneliai, o juos kaip kaklo grandinėlės juosia kupranugarių vilkstinės. Dabar Baktrijos dvikupriai nešioja ne pirklius, o turistus. Bet lig šiol Gobyje bandos kupranugarių yra svarbus pragyvenimo šaltinis klajokliams dėl pieno, vilnos, odos ir rečiau – mėsos.
Netoliese tipišką dykumos peizažą perkerta uolų dariniai. Garsiausias – Bajanzagas. Šis rausvų ir oranžinių vertikalių, plokščių bei dantytų pakylų išvagotas dykumos gabalas labiausiai žinomas dėl čia dar XX amžiaus pradžioje atsibasčiusių pirmųjų mokslininkų iš Vakarų pasaulio.
Anuomet amerikiečiai ryškiame kaip prisirpęs abrikosas Gobio krašte rado dinozaurų fosilijas ir netgi sustingusį dinozauro kiaušinį su embrionu. Išvydę, kaip saulė prieš nusileisdama ugningais atspalviais nudažo kanjonus, amo netekę tyrinėtojai juos pavadino Liepsnojančiomis uolomis.
Kai čia lankiausi pirmą kartą, buvau vienintelė Bajanzago viešnia (neskaičiuojant mane čia atvežusio vairuotojo). Uolų masyvas buvo be jokių nuorodų ir turėklų. Dabar per teritoriją vinguriuoja medinis takas, yra apžvalgos terasų, o prie mašinų stovėjimo aikštelės įkurtas prekybos paviljonas. Tačiau vis tiek čia turistų kiekiai vis dar juokingi: jokių spūsčių, visi pabyra kas sau, konkuruoti ir kovoti dėl gerų kadrų nereikia.
Galiu užtikrintai pareikšti: saulėlydis Bajanzage man – įspūdingiausias iš visų saulėlydžių, kuriuos teko stebėti Azijoje. Jis net pranoksta auksinio saulės disko, besileidžiančio į Ramųjį vandenyną, kerus Borneo saloje. Gobyje saulė pirmiausia uždeda nepaprastai sodrią juostą ant uolų viršaus, o ištirpsta smėlingų lygumų gale. Jei galima būtų pasirinkti, kuriame fone mirti, tai šis paveikslas būtų tarp mano favoritų.
Reljefas dykumoje – kaip ne dykumoje
Kitas stiprus atradimas – dar viena riba, tiksliau, riba tarp Altajaus kalnų ir Gobio dykumos. Čia neaukštomis, maždaug 2000 metrų aukščio, keteromis ir alpinių pievų slėniais, pasibaigia rytinė Altajaus atšaka ir prasideda Gobio dykuma. Tai raukšlėtas, aukštumingas paviršius, kuriame žygiais – nebūtinai ilgais ir sunkiais – galima atsigriebti už vientisas stepių plokštumas viduryje niekur.
Dungeni tarpeklis, taip pat Erelio (verčiama ir kaip Maitvanagio) lizdo tarpeklis, Jolim Am, ir sultingos žalumos apylinkės su jakų ganyklomis Gurvan Saikhano kalnuose yra vertos pasibūti ar pasivaikščioti kilpomis ir zigzagais tarp uolų sienų ir siaurų praėjimų, pabraidžioti šaltuose upokšniuose ir pasisveikinti su visiškai nebailiais vietos graužikais, taip pat pavėsyje palakstyti basomis ant ledo ir pusnų net ir vasaros metu. Tiesa, šiemet ji buvo kaitri ir ištirpdė sniegą ten, kur jis paprastai išsilaiko ištisus metus.
O pati charakteringiausia vieta nuo aukštų akmenų apžvelgti tolius – Baga Gazrino granitinės uolos. Vėjo erozijos šiuos gelsvų ir rusvų atspalvių kanjonus taip nugludino, apsmailino ir susluoksniavo, kad pavertė vaizduotę žadinančiu pačių įvairiausių formų skulptūrišku masyvu.
Man, saldumynų mėgėjai, Mongolijoje labai trūksta tokių kepinių, kokiais mėgaujuosi snobiškose Vilniaus kavinėse. Tad Baga Gazrine ėmė vaidentis tortų „Medutis“ ir „Napoleonas“ bei sviestinio minkšto šakočio sluoksniai. Taip ir norėjosi jų atsiriekti.
Iš tikro ši kūrinija nenusileidžia Čaryno kanjono Kazachstane ar Kapadokijos Turkijoje žavesiui. Gobio dykuma nuobodžiauti neleidžia.