Tačiau kas per gyvūnai buvo šie stepiniai stumbrai, kada jie gyveno – ir ar iki šių dienų yra išlikę jų palikuonių?

Stepinis stumbras (Bison priscus) buvo vienas didžiausių priešistorinių žolėdžių. Šis įspūdingas ledynmečio milžinas, kurio kupros aukštis siekė apie 2 metrus, svėrė daugiau nei 1000 kilogramų. Šių triukšmingų, šnirpščiančių gyvūnų banda priešistorinėse stepėse turėjo būti nepamirštamas reginys. Dabar jau seniai išnykę, stepiniai stumbrai gyveno Europoje ir Azijoje, taip pat vakarinėje Šiaurės Amerikos dalyje.

Bizonas, stumbras ir tauras – kas yra kas?

Visi šie stambūs žolėdžiai gyveno ledynmečio metu – tad kaip juos atskirti?

Jie visi buvo jautiniai gyvūnai – kaip ir bizonai, jakai ir kudu. Visi jie buvo milžiniški porakanopiniai žolėdžiai – t. y. ant vienos pėdos turėjo du kanopomis virtusius pirštus (ir du mažesnius) – skirtingai nuo arklių, kurie turi tik vieną. Visi jie taip pat buvo atrajotojai – gyvūnai, kurie kramto atrajotą maistą, turi keturis skrandžius ir specializuotą virškinimo sistemą. Tai leidžia tokiems gyvūnams išgauti daug daugiau maistinių medžiagų iš kietos augalinės medžiagos – ir tai buvo didelis privalumas šaltuoju laikotarpiu, kai maisto trūko.

Šios sistemos efektyvumas paaiškina, kodėl išsivystė tiek daug stambių galvijų rūšių. Žmonės labai anksti istorijoje įvertino jų naudą, todėl visame pasaulyje tiek daug skirtingų galvijų rūšių naudojama kaip darbiniai gyvuliai, o taip pat yra medžiojami arba veisiami pieno, mėsos ir odos gamybai.

Taurai, stumbrai ir bizonai yra artimai susiję. Taurai (Bos primigenius) buvo karvių ir bizonų, kuriuos dar šiandien galima pamatyti pievose, protėviai. Pasaulyje yra pripažinta daugiau nei 1000 galvijų veislių.

Stumbrai ir bizonai

Stepių stumbras (Bison priscus) buvo šiandieninių bizonų ir stumbrų, dar vadinamų europiniais bizonais (Bison bonasus), protėvis. Stumbrai beveik išnyko Europoje, bet buvo išgelbėti kruopščių veisimo programų, kuriose buvo naudojami paskutiniai išlikę egzemplioriai – ir dabar jų populiacija yra kontroliuojama.

Šiandien stumbrų bandos laisvėje gyvena Lietuvoje, Lenkijoje, Baltarusijoje, Ukrainoje, Rusijoje, Bulgarijoje, Rumunijoje, Slovakijoje, Šveicarijoje, Kirgizijoje, Vokietijoje. Stumbrų bandos taip pat buvo paleistos į laisvę (introdukuotos) Moldovoje (2005 m.), Ispanijoje (2010 m.), Danijoje (2012 m.), Čekijoje (2014 m.) ir Portugalijoje (2024 m.), taip pat Jungtinėje Karalystėje ir Italijoje.

Amerikietiškasis bizonas (Bison bison) yra gerai žinomas iš vesternų ir dokumentinių filmų apie Šiaurės Ameriką. Kadaise įspūdingos bandos, sudarytos iš tūkstančių šių galingų gyvūnų, klajojo po prerijas – kol nebuvo beveik išnaikintos baltųjų medžiotojų. Bizonai buvo žudomi dėl jų odos, mėsos, o kartais tiesiog dėl sporto. Masinė bizonų medžioklė taip pat buvo politinis sprendimas – ja buvo siekta sumažinti maisto ir kitų resursų išteklius JAV indėnams.

DNR tyrimai rodo, kad Europos ir Amerikos bizonai yra artimai susiję. Stumbrai turi trumpesnius plaukus ant kaklo, galvos ir priekinių kojų, bet ilgesnę uodegą ir ragus.

Kaip atrodė stepių stumbrai

Stepių stumbrai buvo labai panašūs į kitus bizonus – bet dar didesni. Patinai galėjo užaugti iki 2–2,20 metro aukščio ir sverti daugiau nei 1000 kilogramų. Jie buvo raumeningi ir galėjo įveikti didelius atstumus.

Kaip ir šiuolaikiniai bizonai, jie turėjo aukštą kupra ir įspūdingą išvaizdą, o galvą laikė arti žemės. Kartu paėmus, ragai galėjo siekti apie 1,40 metro. Juos nuo šalčio saugojo stora oda, kurią papildė karčiai aplink kaklą ir pečius. Jų išvaizdą dar labiau įspūdingą darė tai, kad jie gyveno bandomis, retai kada vieni.

Paleobiologija

Nėra aišku, ar stepių bizonai buvo tokie patys aktyvūs žolėdžiai kaip šiuolaikiniai bizonai ir stumbrai. Dantų nusidėvėjimas rodo, kad jų mityba taip pat susidėjo iš lapų, žolinių augalų ir šakelių.

Suaugęs stepių stumbras buvo beveik nenugalimas. Tik didžiausi ir gudriausi plėšrūnai – tokie kaip urviniai liūtai, urvinės hienos, vilkai, kardadantės katės ir neandertaliečiai – drįso juos pulti ar žudyti. Jei medžiotojams pasisekdavo, vien tik iš kupros gaudavo didžiulį kiekį mėsos.

Mėlynasis Mažulis

Bene garsiausias išlikęs stepinio stumbro pavyzdys yra Mėlynasis Mažulis (angl. Blue Babe) – 36 000 metų senumo mumifikuotas Aliaskos stepių stumbras, kuris nuo ledynmečio buvo išsaugotas amžinojo įšalo sluoksnyje. Aukso kasėjai šį eksponatą atrado 1979 m. ir padovanojo Aliaskos muziejui.

Egzempliorius tokį vardą gavo dėl mineralo vivianito, kuris susiformavo ant odos, kai kūnas ilgai reagavo su dumblo mineralais. Šis pravardė taip pat yra ironiška nuoroda į vieną iš JAV ir Kanados kultūrinių herojų – medkirčio Paulo Bunyano milžinišką mėlyną jautį.

Auksakasių komanda naudojo hidraulinę žarną, kad ištirpintų užšalusį purvą – ir atidengė stumbro kaukolę. Jie nedelsdami susisiekė su universitetu, kur mokslininkai, remdamiesi kartu su tirpstančiu amžinuoju įšalu atsiskleidusiais radiniais, sugebėjo sudėlioti istoriją apie tai, kas nutiko Mėlynajam Mažuliui. Kūno užpakalinėje dalyje esančios nagų žymės ir odos įkandimai rodo, kad stumbrą nužudė ledynmečio laikų amerikietiškas liūtas. Atrodo, kad bizonas nugaišo rudenį arba žiemą, kai buvo palyginti šalta. Kūnas greičiausiai greitai atšalo ir netrukus užšalo – todėl maitėdos negalėjo jo suėsti.

Išnykimas

Stepiniai stumbrai išgyveno stebėtinai ilgai – bet, kaip ir daugelis didžiųjų žinduolių ledynmečio pabaigoje galiausiai išnyko. Naujausi radiniai datuojami nuo 5000 iki maždaug 1000 metų prieš mūsų erą: „jauniausias“ rastas stepinis stumbras datuojamas 1130–1060 m pr .m. e., jis buvo surastas Rusijoje, prie Ojatės upės Leningrado srityje.

Žmonės tikriausiai turėjo įtaką jų išnykimui.

Laimei, šių gigantų palikuonys vis dar gyvena tarp mūsų – tai bizonai ir stumbrai – nors jų skaičius nebėra toks įspūdingas, kaip praeityje.

Parengta pagal „Hunebed Nieuwscafe“, Aliasko universiteto ir kt. informaciją.