Ar FOMO (angl. fear of missing out) socialinių tinklų kontekste šiandien dar yra baimė kažką praleisti, ar visgi labiau baimė pačiam tapti nematomu?
Prigalvota daug baimių, kurias jūs įvardinote. Bet reiktų nepamiršti, kad iš esmės mes turime aiškias pamatines baimes. Pavyzdžiui, mirties baimė, egzistencinė baimė, egzistencinis nerimas. Už viso to, ką mes patiriame per FOMO ar gretutines baimes, dažniausiai slepiasi egzistencinės baimės, kad manęs neliks, būsiu nepastebėtas, ne tiesiogine prasme nepastebėtas, bet kiek giliau. Kad būsiu atskirtyje, o atskirtis veda į mirtį. Apskritai, atskirties baimė yra viena pamatinių, o visa kita – dažniausiai tik tos baimės forma ar paviršinis sluoksnis.
Kaip galvojate, ar socialiniai tinklai sukuria priklausomybę, ar tik labai tiksliai išnaudoja jau esamas psichologines spragas? Ar galime sakyti, kad technologijos yra tik dar viena priemonė reikštis jau esamiems mūsų nesaugumams, baimėms, emociniams iššūkiams?
Gali būti ir tai, ir tai – tiek esama priklausomybė nuo soc. tinklų, tiek trigeriai kuriami taip, kad aktyvuotų mano vartojimą. Mes vartojame pasakymą „socialiniai tinklai“, tačiau juk jie tik prasidėjo kaip socialiniai tinklai. Paimkime kad ir Facebook, jo pradžia buvo kaip išties socialinio tinklo. Bet ką mes pamirštame – kuo toliau, tuo mažiau tai išties yra socialiniai tinklai ir vis labiau tampa reklamos teritorija.
Visa taip vadinamų socialinių tinklų dinamika yra vis auganti reklamos įtaka. Aš siūlyčiau idėją, kuri man asmeniškai labai pakeitė santykį su socialinių tinklų programėlių vartojimu. Jeigu savo mintyse tai pavadinu ne socialinių tinklų programėle, o reklamos programėle ir spausdamas ant tos programėlės aš žinau, kad einu į reklamos teritoriją – matymas keičiasi. Vis dar įsivaizduodami, kad ten randame savo socialinį tinklą, burbulą, mes sau meluojame, nes didžiąją dalį turinio užpildo reklama ar tam tikros įtakos išraiškos.
Idėja, kad mes naudojame socialinius tinklus, – ne visai teisinga. Tai tarsi įpakuota mums bomba – mes įsivaizduojame, kad naudojame socialinius tinklus, o priklausyti grupei, palaikyti santykius išties yra mūsų pamatinis poreikis. Evoliuciškai mums labai svarbu būti tarp žmonių, priklausyti grupei, tačiau su socialiniais tinklais gauname ne tik šitai. Kartu gauname ir tai, ko neprašėme.Vietoje socialumo, bendruomenės didžiąja dalimi matyti reklaminį ir panašų turinį yra kaip užsisakyti ledus restorane ir gauti juos apipiltus uogiene, nors to juk net neprašei.
Vis dėlto, socialiniuose arba, kaip jūs vadinate, reklamos tinkluose, žmonės parduoda ne tik daiktus, paslaugas, bet ir tam tikrą gyvenimo būdą, vienoks ar kitoks požiūris į kasdienybę tarsi pozicionuojamas kaip trokštamas. Ir šioje vietoje kyla klausimas – kur yra takoskyra tarp sveiko smalsavimo, domėjimosi kitų žmonių gyvenimais (juk žmonės visuomet buvo smalsūs, apkalbų, geltonosios spaudos ir gandų niekada netrūko), o kurioje vietoje pereiname į patologinį santykį su kitų žmonių gyvenimais?
Man atrodo, tai – ganėtinai paprasta riba. Paprasta, bet nelengvai pasiekiama. Paprastumas yra tame, kad viskas, kuo mes naudojamės, tame tarpe ir socialiniai tinklai, turi būti pagalba gyventi realų gyvenimą. Bet kai jie tampa realaus gyvenimo pakaitalu – tuomet įvyksta visi mums nepageidaujami efektai ir mūsų gyvenimo realybė pradeda įgauti veidrodžių karalystės efektą, darosi sunku atskirti. Jei aš perskaitau tam tikrą informaciją ir ji man padeda susijungti su gyvais žmonėmis mano darbovietėje, šeimoje, kažkokia žinia mus praturtina, gimsta pokalbio temos, jas aptarinėjame, ką žmonės darydavo ir anksčiau, išgirdę ar perskaitę kažkokį gandą, – viskas puiku. Bet jei jau aš pradedu gyventi tais soc. tinkluose stebimais žmonėmis, laukti turinio, o atsisukęs į savo gyvenimą jame nieko nerandu, jis toks skurdus palyginus su tuo, ką matau soc. tinkle, – tada jau yra bėda.
Pastaruoju metu daug kalbame apie ekranų laiką. Žmonės telefonuose tikrina savo screen time ir pagal tai bando nuspręsti, ar yra ta priklausomybė, ar ne. Visgi, ar ekranų laiko rodiklis yra tinkamas lakmuso popierėlis?
Tai – vienas iš parametrų, tik jam reiktų daugiau konteksto. Jei statistika sako, kad praleistos 5 valandos – kad ir koks tas kontekstas, akivaizdu, kad tai yra daug laiko. Tada reiktų pasigilinti, gal žmogus telefoną naudoja darbiniais tikslais ir pan. Reiktų žiūrėti ne vien į ekrano laiką, bet ir į naudojamas programėles.
Kitas įdomus parametras – kiek kartų buvo aktyvuotas telefonas, paimtas ar atrakintas. Galbūt ekrano laikas yra nedidelis, tačiau telefonas yra labai dažnai tikrinamas. Tai irgi gali rodyti žmogaus impulsyvumą arba šiuo atveju priklausomybę. Galima daryti prielaidą, kad toks žmogus dėl kažkokių priežasčių neišbūna savo realybėje ir nuolat kažko laukia virtualiame pasaulyje. Šiuo atveju veikia panašiai kaip lošimo priklausomybėje dopamino pasireiškimas per nuolatinį ieškojimą malonios patirties ir stimulianto.
Ar padidintas socialinių tinklų vartojimas yra vienareikšmiškai žalingas reiškinys, ar vis dėlto kažkuriai visuomenės grupei gali nešti kokios nors naudos?
Kol tai nėra priklausomybė – žinoma, gali turėti naudų. Tarkime, jei kalbėtume apie žmones, kurie gyvena nutolę nuo savo socialinio rato, jiems gali būti naudinga palaikyti ryšį dažniau susiskambinant, susirašant ir taip kuriant tam tikrą saugumą pvz. svečioje šalyje ar integruojantis į kažkokią kitą erdvę.
Pats jausmas, kad aš priklausau grupei, mums yra labai svarbus. Dalį to jausmo tikrai gauname per vadinamuosius socialinius tinklus, nes ten turime įrankius. Bet neretai santykis iškreipiamas. Pvz. susitikus draugų kompanijoje tampa sunku megzti ryšį, nes tame kažkokia forma labai dalyvauja telefonas – galbūt žmogus nuolat kažką tikrina telefone, galbūt lygiagrečiai su kažkuo susirašinėja kalbėdamas su mumis. Tuomet tas santykis jau yra skurdus.
Kaip galvojate, popandeminiu laiku dar labiau įkritome į virtualumą ne vien darbo, bet ir laisvalaikio veiklose? O gal kaip tik pandemija privertė stipriai išsiilgti realaus bendravimo ir dabar yra perspektyvų šviesesniam scenarijui, kuriame žmonės vis dažniau renkasi realybę?
Aiškaus atsakymo, kad yra būtent taip, neturiu. Akivaizdu, kad technologijos daugeliu atveju padėjo išgyventi kovidinį laiką, atradome nuotolinį darbą kaip labai tinkamą daugeliui formą, daug kur ši forma liko. Tačiau aš išskirčiau vienišų žmonių arba žmonių, gyvenančių ne šeimoje, vienumoje grupę. Būtent šiems žmonėms socialiniai tinklai dažniau tampa žalojančiu faktoriumi negu tiems, kurie turi pilnavertišką realių ryšių pasaulį.
Vienišiems žmonėms tai tampa lengvai pasiekiama erdve pasistimuliuoti susikuriant tam tikrų trumpalaikių malonių išgyvenimų, susikuriant tą jausmą, kad aš su kažkuo esu. Žinant, kad vienišų žmonių procentas – išties labai didelis, tai mes kalbame apie labai didelę visuomenės dalį. Būtent šie žmonės yra dar labiau pažeidžiami vartodami socialinius tinklus-reklamos programėles.
„Detoksas“ nuo socialinių tinklų – vis dažniau girdimas procesas, tačiau ar tai nėra tam tikra prasme privilegija? Ar pasitraukti iš socialinių tinklų „prabangą“ išties turi tik tie, kurie yra stiprūs realių asmeninių ryšių, savirealizacijos, finansine prasmėmis? O gal visgi atsitraukti tikrai gali visi iki vieno, tik čia, kaip su sportu – kada tingi, nenori ar nepajėgi, tai randi 100 priežasčių, kodėl neva tai nespėji, negali?
Šypseną kelia, kad tai atrodo kaip didelis pasiekimas ar privilegija. Mano pasaulėžiūroje tai yra būtina natūralaus gyvenimo dalis. Yra tam tikrų darbinių pozicijų, pvz. žiniasklaidos atstovų, kuriems visiškai atsisakyti socialinių tinklų gali būti papildomas iššūkis. Šių profesijų atstovai yra labai tampriai susiję su komunikacija ir srautu. Tie žmonės yra labiau pažeidžiami, tad tam tikroms profesijoms tai išties gali būti privilegija. Tačiau eliminavus tokias visuomenės grupes, man neatrodo, kad tai yra privilegija, o labiau būtinoji higiena.
O jūs pats darote tą higieną?
Ir kaip tai atrodo?
Atrodo labai paprastai – padedi telefoną, sau pasakai, kad jį pasiimsi vakare užmest akį ir nesinaudoji visą dieną. O kas tame sunkaus? Man yra sunku tuomet, jei aš tame tikrame gyvenime nerandu, kuo užsiimti. Nes jei aš turiu kitas veiklas, keliauju, žaidžiu su vaikais, einu drožinėt, žvejot ar dar kažkuo užsiimti – aš ir įsitraukiu į tą veiklą, telefono man nereikia. Tad verta kelti sau klausimą, kaip atrodo mano tikras gyvenimas, ar jis išvis yra? Galima net nusipiešti proporciją, kokią dalį mano gyvenime užima technologijos ir kokias gyvenimo dalis padengia.
Jos gali padengti bendravimo, pramogų, momentinio džiaugsmo žiūrint kokius trumpus filmukus ar pan. sritis. Gali padengti žinių dalį, nes kai kurie žmonės soc. tinklus naudoja žinioms gauti, taip pat kaip paieškos platformas. Tad svarbu identifikuoti, ką prarandu atsisakęs technologijų, nes mes prarandame visi skirtingai. Jei mano galvoje tai yra reklamos įrankis – iš esmės aš nieko neprarandu. Bet jeigu mano galvoje tai yra ryšys su kitais, jausmas, kad esu svarbus ir matomas – tada prarandu labai daug.
Detoksas sunkus tiems, kurie sukuria daugiau vertės sau per šių tinklų naudojimą. Sprendimas – tą vertę mažinti.
Galiausiai, jei žmogus jaučia, kad jo santykis su socialiniais tinklais jam pačiam nebėra naudingas – nuo ko siūlytumėt pradėti: griežtas „nukirtimas“ ir laiko ribojimas, judėjimas pamažu, kitų veiklų integravimas? Labiau naudingas švelnus įpročio keitimas ar reiklumas sau?
Pirmiausia, kaip jau sakiau, labai svarbu susivokti – išsigryninti mintyse ar susirašyti, kurias gyvenimo dalis šiuo metu padenginėja šis virtualus turinys. Identifikavę, ką socialiniai tinklai mums kompensuoja, galime galvoti, kaip ir kokiomis veiklomis realiame pasaulyje galiu visa tai patirti. Bukas draudimas yra kaip forma, tačiau jis neskatina švelnaus sąmoningumo ir tinkamos atjautos sau. Tai yra netvarus dresiravimo būdas. Tvarumas atsiranda ne tada, kai tiesiog atsisakau, o tuomet, kai savo realiame gyvenime patiriu tai, ko klaidingai siekiu vadinamuose socialiniuose tinkluose. Jeigu virtualiai laiką leidžiu bendraudamas – galbūt galiu dažniau bendrauti realybėje su tais žmonėmis, kurie man svarbūs? Dažniau susitikti, susidėlioti bendras veiklas ir t.t.
Jei soc. tinklus vartoju kaip žinių šaltinį – galbūt galiu tai dozuoti? Nepaisant to, kad pasaulyje visko daug vyksta, man tikrai gali užtekti tai sužinoti net nebūtinai kiekvieną dieną. Kai pats savaitę pabūnu be soc. tinklų ar apskritai be telefono – grįžęs suprantu, kad gyvenimas tęsiasi toliau ir praleidau kažkurias žinias, bet jos niekaip nepadarė įtakos mano gyvenimui ir būtų niekaip nepadariusios iki tol, apart to, kad jas žinočiau. Tokiomis patirtimis susikuriame patirtinį žinojimą, kuriame kūno atmintį, kad tai nėra taip svarbu, kaip aš maniau. Tuomet natūraliai mažėja noras soc. tinklus naudoti.
Išsigryninus, kokias sritis vadinamieji soc. tinklai gyvenime „padengia“, verta tas sritis ir veiklas atrasti realybėje. Labai siūlyčiau į bet kokias veiklas įtraukti sau svarbius žmones. Pvz., sportuoti ne nusipirkus virtualią programą, kokių dabar pilna, bet kviestis draugus ir kurti tradiciją sportuoti kartu. Ne susirašinėti ir siuntinėti viens kitam „memus“, o formuoti tradiciją susitikti su draugais pvz. kas antrą savaitę.
Galop, verta sau priminti, kad artumo per internetines programėles nelabai pavyks sukurti, nepaisant visokių baisių dirbtinio intelekto kūrinių – nuo galimybės susikurti draugus iki bendravimo su mirusiais žmonėmis. Šie įrankiai daro taip, kad žmonės vis labiau įninka į virtualų turinį. Tad verčiau atsisukti į realų gyvenimą, o soc. tinklus galima išnaudoti kaip veiklų, bendruomenių paiešką ir ateiti čia pasidžiaugti savo tikro gyvenimo veiklomis. Pvz., dabar socialinėje erdvėje pilna nuotraukų su žmonėmis, kurie maudosi eketėse ir t.t. Vieniems tai kelia juoką, tačiau aš manau, kad jei tai verčia pakilti nuo sofos ir eiti veikti – tai jau yra gerai.
Daugiau apie emocinę gerovę – jau vasario 5 dieną vyksiančioje didžiausioje emocinės gerovės konferencijoje „LogOff“. 8 turinio salės ir per 50 pranešėjų susitinka Vilniuje tam, kad kalbėtų apie visuomenei itin svarbius dalykus. Daugiau informacijos: www.logoff.lt
Griežtai draudžiama Delfi paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Delfi kaip šaltinį. Daugiau informacijos Taisyklėse ir info@delfi.lt 
„Delfi“ – tarptautinės Žurnalistikos patikimumo iniciatyvos programos sertifikuota žiniasklaidos priemonė. 