FALLOUT. 2 SEZONAS (Amazon Prime)
Trumpai apie ką: sužinojusi tėvo paslaptį buvusi 33-osios Saugyklos gyventoja Lucy kartu su Ghoulu iškeliauja į Naująjį Vegasą jo ieškoti ir priversti sumokėti už visus nedorus darbus. Tuo tarpu „Plieno Brolijos“ kunigaikštis Maximus turės apsipręsti, ar jam sekti brolių kodeksu ar eiti savu keliu.
VIDEO: FALLOUT
Antrasis „Fallout“ sezonas, nepaisant profesionalumo, išmonės ir fantazijos, nesugeba išlaikyti pirmojo kokybės bei pasiūlyti to, kas iš tiesų gniaužia kvapą.
Kaip bebūtų gaila ar nelabai, aš kompiuterinio žaidimo „Fallout“ nežaidžiau. Na, tiksliau truputį žaidžiau, bet ne tiek, kad suprasčiau, kas, kaip ir kodėl vyksta, todėl pasakyti, ar jo adaptacija atitinka tai, kas priverčia geimerių širdis plakti ir jų pirštus mygtukus spausti greičiau, nežinau. Žinau tik tiek, kad pirmasis sezonas sulaukė visuotinių pagyrų, o tai kompiuterinių žaidimų ekranizacijoms yra itin reta.
Nenuostabu, kad su taip aukštai iškeltais lūkesčiais, nekantrauta sulaukti ir antrojo sezono triumfo, kuris, deja, neįvyko, Nesupraskite neteisingai, serialas – žiūrimas, tačiau tiek jis ir tegali pasiūlyti. Tiesiog paprastas, neblogas 2 sezonas. Dar pirmajame sezone pristatyas postapokaliptinis pasaulis vis dar šviečia, blizga ir net švitina visu gražumu, pavojais bei atmosfera, o šalutiniai personažai arba tiksliau NPC‘ių atitikmenys išlieka intriguojantys ir spalvingi, tačiau juos atmetus mums pasiūloma jau šimtą kartų matyta ir skaityta, o gal net ir žaista istorija. O ir rūpintis pagrindiniais herojais, kurie naratyve didelio progreso nepadaro, nėra didelio ūpo.
Elios Purnell vaidinama Lucy yra naivi, Waltono Gogginso Cooperis – kietas, o Aaron Morteno Maximus – pasimetęs. Tokie, kokie jie ir buvo pirmajame sezone… Tiesa, dar yra kitas Cooperis, tiksliau Kyle‘as Machlachlanas, bet čia jis labiau primena ne numylėtąjį Tvin Pykso („Twin Peaks“ 1990-1991, 2017) FTB agentą, o Orsoną iš „Nusivylusių namų šeimininkių“ („Desperate Housewives“, 2004-2012).
Antrojo „Fallout“ sezono problema yra paprasta ir aiški: pirmajame sezone figurėlės ant šachmatų lentos buvo sudėliotos įdomiai, tačiau dabar su jomis reikia žaisti, o tai kūrėjams ne iki galo pavyksta. Daug įdomiau būtų buvę stebėti kad ir to paties Waltono Gogginso personažo istoriją nuo alternatyviųjų 50-ųjų iki tol, kol jis neteko ne tik šeimos, bet ir nosies. Tai būtų tikrai neįtikėtinas pasakojimas, o dabar mes stebime savotišką „Pamišusio Makso“ („Mad Max“), „28 metų po“ („28 Years Later“, 2025) ar kiekvieno kito postapokaliptinio filmo brolį-dvynį, kuriame personažai nueina nuo taško A iki taško B, sutinka keistuolių, tada vėl ir t.t. ir pan.
Gaila, nes potencialo būta daug. Dabar „Fallout“ atrodo kaip produktas, kuris sukelia net šiek tiek kartėlio. Juk žinant, per kieno valdomą streamą ši neva kapitalizmo, megakompanijų ir godumo satyra yra rodoma, visa istorija atrodo net šiek tiek dviveidiška. Ir nenutolusi per toli nuo realybės.
PITSBERGO LIGONINĖ. 2 SEZONAS (The Pitt. Season 2) (HBO)
Trumpai apie ką: prabėgo 10 mėnesių nuo pirmosios pamainos (arba pirmojo sezono) ir žiūrovas vėl grįžta į Pitsbergo ligoninės greitosios pagalbos priimamąjį, dar stilizuotai vadinamą Duobe, kuriame traumų, dramų ir PTSD epizodų nepagailės JAV itin švenčiama Liepos ketvirtoji.
VIDEO: The Pitt.
Pitsbergo ligoninė yra eilinis įrodymas, kodėl HBO yra vadinama elitine televizija, kuri žino, išmano, supranta, jaučia ir nelaiko publikos idiotais.
Ne be reikalo visi giria „Pitsbergo ligoninę“. Prisipažinsiu, pirmojo sezono metu nesupratau bene 50 proc. to, ką kalbėjo personažai, bet vistiek už juos sirgau, pykau, palaikiau, norėjau paauklėti, duoti per ausį nedėkingams pacientams ir stebėjausi, kad visa tai vyksta tik vienos pamainos metu. Per kraštus besiveržianti įtampa, pasiekusi virimo tašką jau pirmosiomis minutėmis, nepaleido visas 15 serijų ir varė į paniką ne tik mane, bet, pasirodo, ir tikrus medikus, nes jiems visa tai, kas yra rodoma, pasirodė pernelyg tikra.
Antras sezonas apsukų nemažina, kad ir kaip to norėtųsi, ir ne tik dėl to, kad žmonės randa vis naujų būdų save ar kitą sužaloti. Jau minėtas serialo tikroviškumas vėlei pririša tave prie ekrano, o pilnavertės ir turtingos pacientų istorijos pakeri tiek savo sudėtingumu, tiek paprastumu. Tačiau didžiausia serialo stiprybe išlieka neįtikėtinai įvairiaplaniai personažai, kurie turi tiek blogą, tiek gerą pusę, kurių vaidmuo nėra tik varyti veiksmą į priekį (patikėkite, pakankamai gerai veiksmą į priekį varo jau tos nuolat besivarstančios priimamojo durys), kurie turi begales tokių pat problemų kaip ir kiekvienas iš mūsų.
Prisipažinsiu, peržiūrų metu aš nežinojau, kur dėtis: iš vienos pusės aš norėjau išjungti televizorių, nežiūrėti į viską, kas jame yra rodoma (o rodoma viskas: žarnos, peniai, apie kraujus net nekalbu) ir gyventi savo svajuko dramblionėse, iš kitos pusės „Pitsbergo ligoninė“ vertė mano širdį plakti labiau nei „Džonas Vikas“ („John Wick“, 2014), „Neapdoroti deimantai“ („Uncut Gems“, 2019) ar Lietuvos krepšinio rinktinės rungtynės kartu sudėjus.
Šis serialas – tai istorijų pasakojimo meistrystė, kuriai dabar retas TV produktas prilygsta. Žiūrėkite jį kuo greičiau ir mylėkite mūsų gydytojus dar labiau. Neabejoju, kad po peržiūros norėsite kiekvienam iš jų paspausti ranką. Aš labai norėjau.
PLĖŠIMAS (The Rip) (Netflix)
Trumpai apie ką: įprasta Majamio policijos pareigūnų komandos operacija pasisuka netikėta linkme, kai jie atranda milijonus dolerių, paslėptų namo slėptuvėje. Tai ne tik sukelia įtampą ir nepasitikėjimą tarp komandos narių, tačiau ir nereikalingą išorės jėgų, trokštančių šių pinigų, dėmesį.
VIDEO: The Rip
„Plėšimas“ yra eilinis pernelyg brangus ir visiškai neįdomus „Netflix“ projektas, kurį pamiršite, dar nespėję išjungti televizoriaus.
Ir kiek jau tokių beveidžių ir beskonių „Netflix“ veiksmo filmų matėme… Sunku suskaičiuoti, o ir ką ten skaičiuoti, kai jie gimdomi vienas po kito ir pamirštami nuo premjeros praėjus vos keletui dienų. Jie, kaip žinia, skirti tik tam, kad priviliotų naujų vartotojų (arba įkalbėtų senuosius pasilikti dar kelioms savaitėms), todėl nei apie kokybę, nei apie kūrybiškumą čia nėra jokios kalbos.
„Plėšimas“ yra niekuo neypatingas (nebent tuo, kad kažkokiu būdu kainavo 100 mln. dolerių, kurių niekaip ekrane nepamatysi) trileris, pilnas įspūdingų vardų ir nieko daugiau. Parašytas ir režisuotas Joe Carnahano, kurio senokai kurti filmai „Narkotikų agentas („Narc“, 2002) ar „Sniegynų įkaitei“ („Grey“, 2012) žadėjo daug, šis opusas pabando pasiskolinti, nusižiūrėti ar netgi pavogti viską iš daug įdomesnių veiksmo filmų apie korumpuotus policininkus, tačiau pats yra toks negyvas, kad net ekrano žvaigždės, rodos, jame nuobodžiauja.
Neabejotinai pagrindiniu masalu turėjo būti Matto Damono ir Beno Afflecko duetas, tačiau susidaro įspūdis, kad čia jie, kaip tie filmo farai, atėjo tik susižerti labai daug pinigų (ne be reikalo jie dar ir prodiuseriai). Taip sakant, bandyta lyg kokiems jaunesniems Robertui De Niro ir Alui Pacino sukurti „Karštį“ („The Heat“, 1995), o pavyko tik „Teisė žudyti“ („The Righteous Kill“, 2008). Todėl nei jų vaidyba, nei tikra draugystė, nei jų gyvenime tarpusavyje egzistuojanti chemija ekrane niekaip nepersiskaito. Lieka pavargę, pražilę, barzdoti veidai ir visiškai nereikalingas ir netyčia prajuokinantis kadras, skirtas parodyti, kad Benas Affleckas sportuoja…
Aišku, „Plėšimas“ nėras per se blogas filmas, bet jis toks joks, kad sunku būtų kam jį ir rekomenduoti. Kuomet apie narkotikus, policiją, korupciją ir panašius nešvarius reikalus yra prikurta tiek gerų serialų, tiek gerų filmų, galų gale youtube rasta dokumentika sujaudins labiau nei šis naktinis pabinzinėjimas aplink vieną namą, kam rinktis tai, kas buvo sukurta tik dėl pinigų, tik dėl galimybės žiūrovą bent sekundei pritraukti prie ekrano, nesirūpinant tuo, ką jis jame pamatys. O laiko juk gaila… Nežinau, kaip Jūs, bet aš tikrai jaučiuosi apiplėštas.
NAKTINIS MENEDŽERIS. 2 SEZONAS (The Night Manager. Season 2) (Amazon Prime)
Trumpai apie ką: Po beveik dešimties metų, praleistų dirbant prie ekrano MI6 agentūroje ir slepiant savo tikrają tapatybę, Jonathanas Pine‘as (Tomas Hiddlestonas) vėl imasi šnipinėjimo amato. Atsitiktinai jo akiratyje atsiduręs Kolumbijos ginklų prekiautojas Teddy Dos Santosas herojų sudomina ne tik savo nešvariais darbais, bet ir praeitimi, nuo kurios Jonathanas vis dar bėga.
VIDEO: The Night Manager
Vienas keistesnių sprendimų – atgaivinti prieš dešimt metų rodytą miniserialą – „Naktinio menedžerio“ atveju pasiteisina, nors antrajam sezonui ir pritrūksta realistiškumo, taip puikiai atskleisto pirmajame sezone.
Pirmasis „Naktinio menedžerio“ sezonas buvo parodytas dar 2016-aisiais. Tada buvai visai kiti laikai: visi dar atminė Arabų pavasarį, T. Hiddlestonas buvo ant patrauklumo, o Hugh Laure – ant daktaro Hauso („Dr. House“, 2004-2012) bangos, o ir pats dar mini serialas buvo paremtas šnipų romanų genijaus Johno Le Carre romanu. Tuomet gimė patrauklus, karštas ir įtraukiantis šnipų žiūralas, artimesnis tikram gyvenimui, o ne Jameso Bondo ar Jasono Bourne‘o mačo fantazijoms.
Prabėgo 10 metų ir štai – visiškai nebūtinas, visiškai nesuprantamas, tačiau, ačiū Dievui, pats save išteisinantis tęsinys, kuriame mes ir toliau sekame Jonathano ar koks jo dabar bebūtų vardas nuotykius, šįsyk – Kolumbijoje (ir dar keliose vietose), ir įsitikiname, kad didelių sprogimų, gaudynių ar susišaudymų gerai šnipų istorijai nereikia. Tereikia kelių dramatiškų pasivaikščiojimų ir rimtų pokalbių.
Tiesa, šis sezonas jau iš esmės nieko bendro su Johnu Le Carre neturi (nebent, kaip ir pristatoma, suteikia įkvėpimo). Tai nulėmė tai, kad, deja, dalis pirmojo sezono realistiškumo buvo prarasta. T. Hiddlestono personažas, reikia pripažinti, jau priartėja prie holivudinio štampinio agento, tiesa, kūrėjai balansą stengiasi išlaikyti, todėl dėkui jiems ir už tai.
„Naktinio menedžerio“ antrasis išstojimas pateisino lūkesčius ir išvaikė skepsį. Tuomet, kai visi bando daryti kuo daugiau, garsiau ir plačiau, šis serialas parodo, kad nieko nėra geriau nei įtampa žvilgsniuose ir pasmailintuose liežuviuose. Delikatu, skanu, net jeigu iš tikrųjų taip nebūna.
SEPTYNIŲ KARALYSČIŲ RITERIS (The Knight of Seven Kingdoms) (HBO)
Trumpai apie ką: 100 metų prieš „Sostų karus“ samdomas riteris seras Dankanas Aukštasis ir jo jaunas skvairas Egas atsiduria riterių turnyre, kurio baigtis lems ne tik jų pačių, bet ir viso Vesteroso likimą.
VIDEO: The Knight of Seven Kingdoms
„Septynių karalysčių riteris“ tikrai nėra „Sostų karai“ ar „Drakonų namai“, tačiau koks tai serialas ir ar jį kas nors po keleto metų prisimins, dar kyla klausimų.
Kaip ir minėjau „Septynių karalysčių riteris“ tikrai nėra toks, kokie yra jo pirmtakai ir tai aiškiai parodo jau pirma serija, kurioje žymiąją Ramino Djawadi muziką nutraukia… tryda. Taip, išgirdote teisingai (o girdėti buvo ką), todėl tikėtis karalių, aukštuomenės ir dvaro intrigų būtų naivu. Šis serialas yra apie Vesteroso prastuomenę, kurios interesų dažniausiai nėra paisoma arba į ją žvelgiama kaip į patrankų mėsą.
Paties serialo istorija yra gana paprasta. Dankanas, o pradžioje – Dankas, ilgą laiką buvo kito riterio skvairas, tačiau tas pasimirė, tiesa, spėjęs Dankas padaryti seru Dankanu. Su manta, keliais žirgais ir virve vietoj diržo Dankas išsiruošia į riterių turnyrą ir prie jo prisijungia aštraus proto ir skusto galvos berniukas Egas, slepiantis viso Vesteroso pinigų vertą paslaptį. Pripažinkite, buitiška, ir net kyla klausimas, kam apskritai reikalingas tas fantastinis Vesterosas, jei Anglijoje ne tokių nesąmonių dar būta.
Bet nesupraskite kladingai, šis serialas turi žavesio ir intrigos. Ypač žavi pagrindinių herojų: kvailo milžino ir teisingo vaikiščio duetas ir jų noras būti sąžiningiems šiame žiauriame pasaulyke. Iš kitos pusės, žinant, kad visas apsakymas „Samdomas riteris“, pagal kurį, kiek suprantu, ir yra sukurtas pirmas sezonas, yra vos apie 100 psl., tos mėsos istorijai nėra itin daug (juk viena „Sostų karų“ serija apimdavo apie 60-70 knygos psl.). Tai ir sukuria tam tikrą vakuumą, kuriame seras Dankanas tiesiog klajoja po dvaro apylinkes, vis prašo kieno nors pagalvos ir šiaip užsiima kasdieniais niekniekiais, kurie gal ir nėra tiek verti žiūrėti ekrane. 6 serijos, 100 psl…. Tai nemenkas iššūkis.
Todėl, jei „Septynių karalysčių riteris“ jus sudomino, siūlyčiau sulaukti, kol bus išleistos visos serijos ir galėsite mūsų dueto nuotykiu pasimėgauti iš karto. Žiūrint serijas po vieną, kažko vis pritrūksta, kažko norėtųs daugiau, kažkas anksčiau yra užkėlęs lūkesčius, kuriuos vargu ar kas pavyks patenkinti. Gal jau laikas rasti naują fantazijų pasaulį…