Pasak Vilniaus miesto klinikinės ligoninės nefrologijos skyriaus dializės poskyrio vedėjos Alicijos Bartašiūnaitės-Afanasjevos, požymiai, kai jau yra išsivysčiusi lėtinė inkstų liga ar kiti inkstų funkcijos pokyčiai, yra labai nespecifiniai.
„Juos labai sunku pastebėti. Ir yra toks dažnas mitas. Sulaukiame tokių pacientų, kurie ateina su juosmens skausmais ir užduoda klausimą – gal čia man tikriausiai inkstai? Tai galiu iš karto paneigti mitą – toks skausmas kokiais 95 proc. nebus susijęs su inkstais.
Dažniausiai tai yra labai nespecifiniai požymiai ir jie atsiranda jau esant pažengusiai inkstų ligai. Tai gali būti svorio kritimas, tinimai veide, ypač kojose. Lėtinė inkstų liga dažniausiai yra sąlygota kažkokių lėtinių, prieš tai buvusių ligų progresavimo. Tai ir sukelia lėtinę inkstų ligą“, – kalbėjo gydytoja.
tv3.lt fotomontažas)” class=”articlePhoto”> 
Dažniausiai inkstus pažeidžia kraujospūdis, diabetas
Pasak gydytojų, lėtine inkstų liga pasaulyje serga net iki 14 proc. žmonių populiacijos, tačiau aiškios ligos priežastys nustatomos ne visada.
„14 proc. – tai yra labai daug. Ir iš jų tik 12 proc. žmonių tiksliai diagnozuojama inkstų ligos priežastis. Šiaip dažniausiai šią ligą sukelia negydoma padidinto kraujospūdžio liga, netinkamai gydomas cukrinis diabetas.
Ir tuos pakitimus dažniausiai jau randame pažengusiose stadijose. Trečia iš priežasčių, aišku, būtų širdies ir kraujagyslių ligos ir tos vadinamos genetinės priežastys, kai kažkas šeimoje turėjo pakitimus“, – vardijo A. Bartašiūnaitė-Afanasjeva.
Dažniausiai tai yra labai nespecifiniai požymiai ir jie atsiranda jau esant pažengusiai inkstų ligai.
Paklausta, kokią įtaką inkstams turi alkoholio vartojimas, ji pabrėžė, kad jis šį organą daugiau veikia netiesiogiai. „Pagrindinis alkoholio pažeidžiamas organas yra kepenys. Tai jei yra pažeistos kepenys ir inkstai, išeitis, aišku, yra dar blogesnė“, – sakė nefrologė.
Gydytojas urologas Edmundas Štarolis atkreipė dėmesį, kad tam tikra alkoholio klasta – diuretinis jo poveikis.
„Galima galbūt dar papildyti, kad alkoholis veikia kaip savos rūšies diuretikas, tai yra mobilizuoja skystį ir pašalina jį iš organizmo, skatina šlapimo išsiskyrimą, kas reiškia, kad žmogus dehidratuoja. O netenkant skysčių atsiranda sąlygos blogėti inkstų kraujotakai ir tuo pačiu inkstų funkcijai, formuotis inkstų akmenims“, – įspėjo jis.
Kaip diagnozuojamos inkstų ligos?
Pašnekovas pasakojo, kad norint nustatyti inkstų ligas gydytojai pasitelkia įvairiausius tyrimus. „Yra keletas tyrimų grupių. Yra laboratoriniai, instrumentiniai ir fiziniai tyrimai, tai yra apžiūra, anamnezės duomenys, nusiskundimai. Labai dažnai žmonės klausia, kada reikėtų kreiptis pas urologą arba nefrologą, kas parodytų inkstų patologiją?
Tai galima pasakyti, kad pirmiausia mes, urologai, atkreipiam dėmesį į šlapime esančią kraujo priemaišą, nes dažnai būna, kad pacientai sako: „Ai, vieną, kitą dieną pasirodė kraujas ir toliau dingo“. Tai yra ypač svarbu. Į tai nereikėtų numoti ranka ir pasidaryti laboratorinius tyrimus – bendrą kraujo, šlapimo tyrimus, biocheminius kraujo tyrimus, kurie parodytų kai kuriuos inkstų funkcijos rodiklius, elektrolitų apykaitos sutrikimus, taip pat – patologines priemaišas šlapime, pavyzdžiui, kraują arba uždegimines ląsteles.
Instrumentinių tyrimų paskutiniais metais turime labai platų pasirinkimą – iš pradžių naudojami rentgeno tyrimai, apžvalginės rentgenogramos, kurios gali parodyti inkstų akmenis arba kažkokius kitus pakitimus, taip pat – kontrastiniai tyrimai, kurie parodo inkstų formos pasikeitimus, galiausiai – kompiuterinę tomografiją, magnetinio rezonanso tomografija, kuri parodo kitus funkcinius inkstų sutrikimus“, – vardijo E. Štarolis.
Skausmas, prilygstantis gimdymo skausmui
Plačiau apie inkstų akmenligę papasakojęs gydytojas nurodė, kad, skirtingų tyrimų duomenimis, Lietuvoje iš viso inkstų akmenlige serga nuo 5 iki 10 proc. gyventojų.
„Šiaurės Amerikoje jų yra šiek tiek daugiau – kažkur iki 13 proc. gyventojų, Azijoje – mažiau. Tačiau viskas labai priklauso nuo gyvenamosios aplinkos, pavyzdžiui, sausringuose Afrikos regionuose skaičius yra žymiai didesnis ir akmenys iš tikrųjų išskirtiniais atvejais yra labai dideli, labai gausūs.
Dideli akmenys yra vadinami koraliniais, kurie užpildo visas inksto ertmes. Tai yra lyg šakotas medis, kuris užpildo visą kolektorinę sistemą, akmens dydis – 5–7 cm ir daugiau“, – kalbėjo E. Štarolis.
Didžiausi skausmai būna tame tuomet, kai akmuo pasišalina iš inksto ir įstringa šlapimtakyje.
Inkstų akmenligė – jau ta liga, kuri dėl skausmo neišvengiamai atveda žmogų pas gydytoją. „Pirmasis ir pats svarbiausias inkstų akmenligės simptomas, žinoma, yra skausmas. Yra taip, kad jeigu akmuo auga pačiame inkste ir neišeina už inksto ertmių, jis gali augti labai ilgai ir nesukelti ypatingesnių simptomų. Nebent tik gali būti šiokie tokie pakitimai šlapime.
Didžiausi skausmai būna tame tuomet, kai akmuo pasišalina iš inksto ir įstringa šlapimtakyje. Tada iš tikrųjų prasideda kolikos pobūdžio skausmai, kurių su niekuo nesumaišysi. Jie būna labai stiprūs – 10-ies balų skalėje siekia iki 9. Moterys sako, kad tai yra visiškai gali būti sulyginama su natūralaus gimdymo skausmais“, – konstatavo E. Štarolis.
Pajutus tokį skausmą reikia nedelsiant kreiptis į gydytoją.
Būtina nuosekliai tikrintis kas pusmetį
Urologas pridūrė, kad šiais laikais akmenligės gydymas gerokai pasikeitęs – praktiškai visais atvejais taikomi endoskopiniai akmenų šalinimo metodai, kai nereikia atlikti atviro pjūvio.
Dabar su įvairių rūšių lazeriais akmenys yra susmulkinami ir fragmentai pašalinami arba sumalami iki labai smulkių dalelių, kurios pačios pasišalina. Deja, nesiimant specialių priemonių, jei žmogus turėjo akmenų inkstuose, jis buvo pašalintas arba pasišalino pats, 50 proc. atvejų per 5 metus „atkrenta“.
„Todėl po operacijos būtina reguliariai kas pusmetį stebėti savo būklę, lankytis pas echoskopuotoją ar urologą“, – pabrėžė gydytojas.
Retais atvejais dėl akmenligės ar infekcijų, o kur kas dažniau esant galutinei lėtinės inkstų ligos stadijai, dėl įgimtų ligų prireikia taikyti pakaitinę inkstų terapiją – hemodializę, peritoninę dializę arba inkstą transplantuoti.
Kalbėdamas apie inkstų nepakankamumą E. Štarolis akreipė dėmesį, kad šiandien visuomenės senėja, atsiranda vis daugiau garbingo amžiaus pacientų: „Tarp vyrų vis dažniau matome tokius atvejus, kai dėl prostatos hiperplazijos, jos padidėjimo sutrikus šlapinimuisi kaupiasi taip vadinamas lėtinis šlapimo susilaikymas.
Žmogus nejaučia, kaip po truputį pildosi jo šlapimo pūslė ir to rezultatas – kenčia inkstai. Ir neretai pas mus atvažiuoja pacientai su labai giliu inkstu nepakankamumu grynai dėl to, kad laiku nesikreipė dėl šlapinimosi sutrikimų – dažno, apsunkinto, skausmingo šlapinimosi, nepilno pasišlapinimo jausmo, naktinio šlapinimosi.“
Nereikėtų numoti ranką ir į per dažną šlapinimąsi – tai irgi gali byloti apie kažkokią inkstų, endokrininę, prostatos patologiją.
Kaip išsaugoti sveikus inkstus?
Paklaustas, kaip patartų išsaugoti sveikus inkstus, gydytojas įvardijo kelis kertinius aspektus.
„Dieta, aktyvus gyvenimo būdas ir turbūt vienas iš svarbiausių dalykų yra pakankamas skysčių vartojimas. To reikia tam, kad inkstai turėtų medžiagos, pakankamą (…) kraujotaką ir gerai išskirtų šlapimą. Inkstų funkcija, kaip jau sakėme, yra pašalinti medžiagų apykaitos produktus iš organizmo.
Jeigu išgeriamo vandens kiekis yra pakankamas, tai šlapimas bus pakankamai praskiestas ir mažesnė tikimybė tiek formuotis akmenims, tiek vystytis šlapimo takų infekcijai“, – kalbėjo E. Štarolis.
Jo aiškinimu, vidutinės kūno masės žmogui, sveriančiam 70–80 kg, reikalingas šlapimo kiekis yra maždaug 1600–1800 ml šlapimo. Tai reiškia, kad per dieną reikėtų išgerti maždaug 2–2,5 litrų skysčių būnant įprastoje aplinkoje, per daug fiziškai nedirbant, nesant labai aukštai aplinkos temperatūrai, kas didina prakaitavimą.
„Aišku, jeigu žmogus aktyviai sportuoja, dirba karštame ceche, vandens kiekis atitinkamai gali būti padidintas, atsižvelgiant į tai, kiek žmogus išprakaituoja ir praranda ne su šlapimu“, – sakė gydytojas.
Kokie skysčiai geriausi inkstams?
Pasak jo, kai kalbama apie skysčius, geriausias pasirinkimas yra vanduo.
„Tai yra universalus pasirinkimas, niekada nepraloši. Kai kuriais atvejais rekomenduojame gazuotą mineralinį vandenį. Pavyzdžiui, sekdami šlapimo tyrimą vertiname ne tik raudonųjų ir baltųjų kraujo kūnelių buvimą, bet ir šlapimo tankumą, tai yra lyginamąjį svorį ir šlapimo rūgštingumą – pH.
Jeigu matome, kad šlapimas pernelyg rūgštinis, matome tokią tendenciją iš kelių, kas kelis mėnesius padarytų, tyrimų, galime rekomenduoti gazuotą mineralinį vandenį. Todėl, kad gazuotas mineralinis vanduo, kaip ir, pavyzdžiui, citrusiniai vaisiai, geriamoji soda šarmina šlapimą. Tokiu būdu mažinama įvairių neigiamų patologinių procesų, kuriuos apsprendžia rūgštinė šlapimo terpė, riziką“, – patarė E. Štarolis.