Kangerlussuaq – miestelis, kuris dažnai vadinamas vartais į Grenlandijos vidų. Nusileidus čia, pirmas jausmas buvo keistas: birželio mėnesį – jokio balto horizonto. Temperatūra apie 11 laipsnių, upės vietomis nusekusios, aplinka sausa, rusvai žalia. Ne ledinė pasaka, o atšiauri tundra, labiau primenanti Aliaską ar Islandijos vidurį. Tai Grenlandija, kurios niekas nerodo atvirukuose.
Einant miesteliu, kontrastai smogia iš karto. Vienoje pusėje – šunų kinkinių grandinės, tylūs namai, paprastas gyvenimas. Kitoje – ilgas pakilimo takas ir JAV karinių transporto lėktuvų pėdsakai. Kangerlussuaq ilgą laiką buvo ir vis dar yra strategiškai svarbus taškas. Čia politika nejaučiama per kalbas – ji matoma ant asfalto.
Ir tada pradedi suprasti: Grenlandija nėra tik laukinė sala. Ji – šachmatų lenta.
Ilgus metus Grenlandija buvo laikoma tolimu, šaltu pasaulio pakraščiu, kur dominuoja gamta ir keli izoliuoti miestai. Visgi šiandien ji vis dažniau minima ne dėl ledynų, o dėl to, kas slypi po žeme ir kas nori čia įsitvirtinti.
Kai pats keliavau po salą, tapo akivaizdu – ledas traukiasi, kai kur jo tiesiog nebėra. Tai ne tik klimato kaitos simbolis, bet ir realus lūžis: tirpstant ledui, Grenlandija tampa lengviau pasiekiama, o kartu – ekonomiškai ir politiškai pavojingai patraukli.
Vienas svarbiausių šios salos svorių – strateginė padėtis. Grenlandija leidžia kontroliuoti Arktį, oro erdvę tarp Šiaurės Amerikos ir Europos, taip pat svarbi ankstyvojo perspėjimo sistemoms. Pituffik (buvusi Thule) kosminė bazė šiaurėje – tai ne šiaip karinis objektas, o viena svarbiausių JAV priešraketinės gynybos ir radarų grandžių. Nuo čia stebima didelė dalis Arkties oro erdvės. Dėl to JAV susidomėjimas Grenlandija nėra emocinis ar atsitiktinis. Tai šaltas skaičiavimas.
Po šios salos uolomis slypi tai, kas šiandien valdo pasaulį. Retieji žemės elementai – Grenlandija turi vienus didžiausių jų telkinių pasaulyje. Skaičiuojama, kad čia gali būti iki 20–25 proc. pasaulinių rezervų. Be jų neveiktų elektromobiliai, vėjo jėgainės, radarai, raketos, išmanieji telefonai.
Kvanefjeld projektas pietuose – vienas didžiausių retųjų elementų ir urano telkinių pasaulyje. Tanbreez projektas – itin grynų retųjų elementų telkinys, kuris jau dabar domina JAV ir ES. Geležies rūda, auksas, cinkas, švinas, taip pat dideli nikelio ir kobalto kiekiai – kritiniai šiuolaikinėms baterijoms.
Pakrantėse – galimi naftos ir dujų telkiniai, kol kas dar didžiąja dalimi nepaliesti. Visa tai ilgą laiką buvo „užrakinta“ lede. Dabar spyna tirpsta.
Ilgus metus Grenlandija buvo laikoma tolimu, šaltu pasaulio pakraščiu, kur dominuoja gamta ir keli izoliuoti miestai. Vis dėlto šiandien ji vis dažniau minima ne dėl ledynų, o dėl to, kas slypi po žeme ir kas nori čia įsitvirtinti. Neatsitiktinai būtent Donaldas Trumpas prieš kelerius metus garsiai pasakė tai, ką daugelis galingųjų galvojo tyliai – Grenlandija yra per vertinga, kad liktų nuošalyje.
Vietiniams tai kelia dvejopus jausmus. Viena vertus – darbo vietos, geresni keliai, ryšys su pasauliu. Kita vertus – baimė tapti dar vienu išteklių regionu, kuriame sprendimai priimami ne Nuuke, o Vašingtone, Kopenhagoje ar net Pekine ir Maskvoje.
Tolstant nuo miestelių, visa ši politika nutyla. Lieka tikroji Grenlandija. Tyla, kalnai, vėjas, tundra ir žinojimas, kad čia vis dar tu esi svečias. Baltosios meškos nėra legenda – jos realios. Gamta čia vis dar diktuoja taisykles.
Ir būtent tai sukuria paradoksą. Nors dėl Grenlandijos varžosi galingiausios pasaulio valstybės, pati sala vis dar stipresnė už žmogų. Ji leidžia būti, bet neleidžia valdyti lengvai.
Ši kelionė parodė Grenlandiją be filtrų. Ne kaip atviruką, o kaip vietą, kur susikerta klimato kaita, ištekliai, karinė galia ir paprastų žmonių kasdienybė. Tai ne pasaulio pakraštys. Tai viena svarbiausių ateities linijų, kur sprendžiasi, kas valdys rytojų.
Klausimas lieka atviras: ar Grenlandija liks savo žmonėms, ar taps dar viena didžiųjų žaidėjų figūra žemėlapyje.