Andreas Mogensen 2015 m. tapo pirmuoju danų piliečiu kosmose. O 2023–2024 m. astronautas antrą kartą grįžo į kosmosą ir dalyvavo 6 mėnesių misojoje, kurią praleido Tarptautinėje Kosmoso stotyje (TKS).

Danijos astronautas interviu 15min pasakojo, kaip iš inžinieriaus tampama astronautu, kodėl sunkiausia treniruočių dalis jam buvo rusų kalbos mokymasis ir ką valgo žmonės gyvenantys kosmose.

Jis taip pat atskleidė, kaip atrodo 12 valandų darbo diena Tarptautinėje kosminėje stotyje, kaip astronautai sportuoja ir miega nesvarumo būsenoje, bei ko labiausiai pasiilgsta grįžęs į Žemę.

– Ar visada norėjote būti astronautu?

– Visada, nuo pat vaikystės. Ypač kai sužinojau apie „Apollo“ misijas į Mėnulį – jos mane labai sužavėjo. Aš labai džiaugiuosi, kad netolimoje ateityje astronautai vėl grįš į Mėnulį.

– Ar pats norėtumėte skristi į Mėnulį?

– Be jokios abejonės. Tikrai taip.

– Ar sunku tapti astronautu?

– Pagrindiniai įgūdžiai, kurių reikia astronautui, iš tiesų nėra tokie jau nepasiekiami. Tai sunku ne dėl to, kad pats darbas būtų „antžmogiškas“, o dėl to, kad tiek daug žmonių nori tapti astronautais.

Per paskutinę atranką 2022 metais turėjome daugiau nei 22 tūkstančius europiečių, pretendavusių į vos penkias vietas. Konkurencija čia milžiniška.

Lukas Balandis / BNS nuotr./Andreas Mogensen

Lukas Balandis / BNS nuotr./Andreas Mogensen

– O kalbant apie pasirengimą skrydžiui į kosmosą, kuri dalis Jums buvo sunkiausia?

– Sunkiausia buvo mokytis rusų kalbos. Mano pirmoji misija 2015 metais buvo su „Sojuz“ raketa iš Baikonūro Kazachstane, ir dėl šios misijos turėjau išmokti rusų kalbą. Viskas „Sojuz“ erdvėlaivyje yra rusių kalba, net visa radijo komunikacija rusiškai. Taigi rusų kalbos mokymasis sudarė didelę mano treniruočių dalį ir tai, man buvo sunkiausia.

– Kaip apibūdintumėte jausmą būti kosmose, mikrogravitacijoje, žmogui, kuris ten niekada nebuvo?

– Tai labai sunku apsakyti. Viena vertus, tai labai unikalus ir „nenatūralus“ pojūtis būti nesvarumo būsenoje. Kita vertus, jis atrodo ir labai natūralus, nes nereikia jokių raumenų pastangų, jokios energijos – tu tiesiog plūduriuoji ore. Tai nepaprastai ramu, bet kartu ir sukelia neapsakomą laisvės pojūtį. Tai artimiausia, ką mes, žmonės, galime patirti ir palyginti su paukščio skrydžiu.

ESA/Andreas kosmose

ESA/Andreas kosmose

– Kokia akimirka buvo baisiausia Jūsų karjeroje?