Pašnekovė pasakojo, kad jos gyvenimas prasidėjo sudėtingomis aplinkybėmis.
„Gimiau 1981 metų gruodžio mėnesio pabaigoje. Tikslios gimimo datos nežinau, kadangi medikai jos neužrašė. Mano krikštomama mini, kad gimiau gruodžio 27-ąją. Su artimaisiais švenčiu gruodžio 27-ąją, o draugai mane sveikina sausio 1-ąją – pagal paso duomenis“, – pasakojo S. Ragaišytė.
Uteniškė teigė, kad su dvyne sesute gimė neišnešiotos – vos 6,5 mėnesio. „Mama tik labai vėlai sužinojo, kad laukiasi mūsų dviejų, o ne manęs vienos“, – pasakojo S. Ragaišytė.
Ši istorija turi ir labai skaudžią dalį. „Tiesa labai liūdna – mano sesutė gimė negyva, neišgyveno“, – sakė ji.
Anot Sandros, tuo metu galiojusios medicininės nuostatos šiandien skamba sunkiai suvokiamai. „Tais laikais 6,5 mėnesio kūdikiai skaitėsi abortiniai vaikai, dar galėjo būti daromas abortas. Šiais laikais jau taip nebėra“, – kalbėjo moteris.
Sandra pasakojo, kad gimė silpna, tačiau kvėpavo pati. „Mama sakė, kad subėgo visi gydytojai, ji gimdydama buvo be sąmonės. Bandžiau jos klausti, kaip viskas vyko, bet pas ją viskas yra užsiblokavę – ji beveik nieko neprisimena. Jai iki šiol tai yra labai didelė trauma. Aš jai visada padėkoju, kad jos dėka esu čia“, – tvirtino uteniškė.
Po gimimo ji ilgą laiką praleido ligoninėje. „Ilgai gulėjau inkubatoriuje“, – prisiminė pašnekovė.
Apie šeimą Sandra pasakojo atvirai. „Mama mus augino viena. Tėvai išsiskyrė po dešimties metų santuokos, nors tėtis su mumis beveik niekada negyveno – jis gyveno kitokį gyvenimą. Mamai buvo sunku“, – sakė moteris.
Didelę reikšmę jos gyvenime turėjo seneliai. „Pas juos leisdavau vasaras. Ypač senelis mane labai mylėjo. Jam buvau viskas. Turiu beveik devyneriais metais jaunesnį brolį, bet iš trijų anūkų buvau jam mylimiausia“, – prisiminė Sandra.
Pirmieji gyvenimo etapai ir mokslai
Vaikystėje, lankydama darželį, Sandra jautėsi saugi. „Lankydama darželį jaučiausi puikiai, buvau visų labai mylima, ypač auklėtojų“, – pasakojo S. Ragaišytė.
Vis dėlto pirmasis pusmetis buvo kitoks. „Pusę metų kažkodėl su niekuo nebendravau – nei su vaikais, nei su auklėtojomis. Tačiau kai ateidavo mama ar tėtis pasiimti, čiauškėdavau nepailsdama“, – šypsojosi moteris.
Anot jos, po pusės metų įvyko lūžis. „Pradėjau bendrauti su visais“, – pasakojo Sandra, darželio laikotarpį prisimindama, kaip labai mielą jos gyvenimo etapą.
„Labai patiko, labai džiaugiausi. Aišku, kaip ir visiems vaikams, nepatiko miegoti, bet buvau lygi su visais, niekas nematė jokio mano kitoniškumo. Darželis buvo „jėga“, – sakė ji.
Pirmą klasę Sandra taip pat lankė darželyje. „Pastebėjimų, kad būčiau kitokia, neturėjau. Kartais gal gatvėje koks vaikas kažką pasakydavo, bet labai nefiksuodavau“, – prisiminė pašnekovė.
Situacija pasikeitė pradėjus lankyti mokyklą. „Mokykla buvo šalia namų. Ir tada prasidėjo pragaras. Patyčios buvo didžiulės“, – atvirai kalbėjo Utenoje gyvenanti moteris.
Pasak Sandros, pradžioje klasiokų patyčių buvo mažiau. „Mokytoja šiek tiek apgynė“, – sakė ji, tačiau pridūrė, kad kiti mokyklos darbuotojai į tai reagavo vangiai. „Tais laikais į patyčias buvo žiūrima pro pirštus. Man tai iki šiol labai keista“, – pasakojo uteniškė.
Mokykloje ji mokėsi vidutiniškai. „Nei blogai, nei gerai. Patyčios mano mokslams įtakos neturėjo“, – pabrėžė moteris.
Baigusi mokyklą ji norėjo studijuoti psichologiją. „Šiai studijų programai reikėjo labai aukštų balų. Aš jų neturėjau, būtų reikėję mokėti už mokslus, o pinigų nebuvo“, – pasakojo ji ir pridūrė, kad todėl pasirinko socialinį darbą. „Perskaičiau, kad ten bus psichologijos paskaitų. Man patiko, nereikėjo mokėti už mokslus, viskas buvo puiku“, – sakė pašnekovė.
Studijų laikotarpį Sandra vadina lūžiu. „Pasijutau tikru žmogumi. Studentai ir dėstytojai į mane žiūrėjo kaip į kolegę. Nebuvo jokio kitoniškumo, visi sakė, kad esame lygūs“, – pasakojo Sandra. Vis dėlto, anot jos, mokyklos patirtys dar buvo juntamos. „Buvau kaip žvėriukas, visur save gyniau, išlįsdavo mano vidinis „laukinukas“, – LNK.LT sakė ji.
Studijų metais Sandra susipažino su kunigu Andriumi. „Su juo bendraujame iki šiol. Jo dėka tapau ramesnė, išmintingesnė. Kai būna sunku, iki šiol su juo pasikalbu“, – pasakojo moteris.
Pirmosios darbų paieškos
Pabaigusi studijas darbo iš karto nerado. „Nuėjau į Užimtumo tarnybą. Pagal skelbimą nuėjau į vieną darbovietę, ten ieškojo kasininko. Iš moters, kuri turėjo mane priimti, sulaukiau tiek patyčių, kiek per visą gyvenimą nebuvau sulaukusi“, – prisiminė Sandra. Ji pasakojo grįžusi namo visiškai sugniuždyta. „Paverkiau, išgėriau arbatos ir nuėjau miegoti. Kitą dieną pagalvojau – pasaulis nesibaigė, reikia gyventi ir kažką daryti“, – sakė ji.
Tuomet pažįstama jai pasiūlė vykti į Švediją. „Labai džiaugiuosi, kad nuvažiavau“, – kalbėjo Sandra. Ten ji dirbo įvairius darbus. „Dirbau aukle, valiau namus, sodus, rinkau miške bruknes, viriau uogienes, pardavinėjau“, – pasakojo ji. Pasak moters, tai buvo labai sunkus laikotarpis. „Buvo beprotiškai sunku – ir fiziškai, ir psichologiškai, bet vis tiek džiaugiuosi“, – atviravo pašnekovė.
„Švedai mane priėmė labai šiltai“, – pasakojo ji. Vieną istoriją ji prisimena iki šiol. „Kartą močiutė man per daug sumokėjo, tai pastebėjusi aš grįžau atgal, o ji pasakė, kad mane patikrino – ar esu sąžiningas žmogus“, – sakė S. Ragaišytė.
Grįžusi į Lietuvą, Sandra užsuko į kolegiją aplankyti budinčiosios. „Pamačiau, kad grindis valo man nematyta valytoja, paklausiau, ar nereikia pagalbos. Ji pasakė, kad reikėtų kolegės pusei etato“, – pasakojo moteris.
„Moteris, kuri turėjo priimti mane į darbą, nuvedė mane pas direktorių. Direktorius paklausė, ar nebus per sunku. Papasakojau, ką dirbau Švedijoje, ir jis leido pabandyti“, – sakė Sandra.
Kolegijoje ji dirbo penkerius metus. „Buvo beprotiškai sunku fiziškai, bet visiškai nesigailiu. Kolektyvas ir studentai buvo nuostabūs, per pertraukas kartu gerdavome arbatą. Jie man pasakodavo istorijas, buvau jiems lyg jauna mama“, – prisiminė ji.
Vadovavimas neįgaliųjų bendruomenei, aktyvus gyvenimas ir savanorystė
Po penkerių metų pas ją atėjo neįgaliųjų bendruomenės nariai. „Jie pasakė, kad labai norėtų, jog būčiau jų vadove“, – pasakojo Sandra. Ji pridūrė, kad tuo metu vyko viešas konkursas ir ji sulaukė daugiausia palaikymo.
Neįgaliųjų draugijos pirmininke ji dirba jau vienuoliktus metus. „Man labai patinka, labai myliu savo darbą. Kartais būna perdegimų, bet pailsi, paatostogauji ir vėl viskas gerai“, – tvirtino S. Ragaišytė.
Apie penkerius metus ji savanoriauja ir Utenos radijuje. „Turiu laidą „Tu Gali“, kurioje kalbinu neįgaliuosius ir tuos, kurie vienaip ar kitaip susiję su negalia“, – pasakojo pašnekovė. Taip pat porą metų ji ruošė vaikus pirmajai Komunijai. „Tai buvo labai įdomi patirtis, bet po dviejų metų organizmas liepė apmažinti veiklas, tad teko atsisakyti“, – sakė ji.
Sandra pasakojo, kad jai labai patinka bendrauti su žmonėmis ir dalyvauti renginiuose. „Man labai reikia žmonių. Kai tau patinka tai, ką darai, visada rasi laiko. Visada sakau, kad nesąmonė, jog nėra laiko – greičiausiai ne tie prioritetai“, – šypsojosi pašnekovė.
Sandra neslepia, kad jos gyvenime svarbi vieta tenka tikėjimui. „Aš labai tikiu Dievu. Suprantu, kad Dievas mane šiame pasaulyje paliko ne šiaip. Jis mane paliko tam, kad ne tik džiaugčiausi gyvenimu, bet ir suteikčiau žmonėms galimybę džiaugtis gyvenimu“, – sakė uteniškė.
„Galbūt kažką mano gyvenimo kelias paskatins eiti iškėlus galvą“, – tvirtino S. Ragaišytė, pridurdama, kad gerumas ir tikėjimas yra vieni svarbiausių dalykų gyvenime.