Sportas lydėjo nuo mažens
Portale „Delfi“ jau kurį laiką vyksta projektas „Norfai rūpi“. Žmonės kreipiasi čia, tikėdamiesi finansinės paramos – vieniems jos prireikia sveikatos iššūkiams įveikti, kitiems – prispaudus sunkumams susidoroti su buities bėdomis. O štai Beata (vardas merginos prašymu pakeistas, tikrasis vardas straipsnio autorei žinomas) į projektą kreipėsi su prašymu padėti įgyvendinti svajonę. Mergina nori visiškai pakeisti profesinį kelią ir į gyvenimą grąžinti sportą, kuris, akivaizdu žvelgiant į Beatos praeitį, jai – ypatingai svarbus.
„Nuo mažens buvau hiperaktyvus vaikas. Šalia namų esančiame stadione lakstydavau, važinėdavau dviračiu, karstydavausi ant „turnikų“, su pusbroliu žaisdavau krepšinį, su tėčiu futbolą ar badmintoną. Nepasitaikydavo nei savaitės, kai nebūčiau nusibrozdinus kelių ar alkūnių. Tame pačiame stadione rinkdavau mamai gėles. Buvau nenustygstanti vietoje, vis ieškodavau, kur padėti susikaupusią energiją“, – ilgą pasakojimą pradeda dabar jau suaugusi Beata.
Netrukus mergina pradėjo šokti pramoginius šokius, bet, kaip pati sako, blizgančios suknelės, aukštakulniai, laku nupurkši plaukai ir makiažu išdažytas veidas buvo ne jai. „Būdama dešimties pradėjau lankyti Kyokushin karate. Ir tai tik dėl to, nes buvau smulkaus sudėjimo mergaitė, kuri norėjo mokėti apsiginti nuo piktų dėdžių. Mama man sakė: tik be jokių varžybų ir diržų laikymo. Po kelių mėnesių sudalyvavau savo pirmose varžybose ir išsilaikiau pirmąjį diržą. Tas ryškus oranžinis diržas ir blizgantis medalis jau atrodė kaip didelis pasiekimas. Nuo to laiko meilė šiai sporto šakai tik augo. Kiekviena treniruotė būdavo šventas reikalas – net tėvams nežinant, bėgdavau iš muzikos mokyklos pamokų, kad tik spėčiau į treniruotę“, – prisimena Beata.
Pergales keitė dvejonės
Daug metų mergaitė jautėsi savo rogėse iki kol neatėjo paauglystė ir perdegimas. Beata metė kovos menus ir ėmė ieškoti savo sportinio kelio iš naujo. Paieškos truko porą metų, kol vieną dieną Beata ją galinčią labai sudominti kryptį rado mažoje mokyklos sporto salytėje:
„Vienuoliktoje klasėje pradėjau sportuoti mokykloje esančioje treniruoklių salėje. Prisimenu, kaip sakiau, kad niekada nekilnosiu štangų. Klydau. Toje salėje išsikraudavau ir ilsėdavausi nuo mokslų. Tai buvo mano pabėgimas, mano išsigelbėjimas. Užsidarius ten atrodydavo, kad išorinis pasaulis neegzistuoja. Dvyliktoje klasėje pavyko sudalyvauti štangos spaudimo varžybose ir laimėti pirmą vietą“, – saldų pergalės skonį prisimena mergina.
O kas dar įvyko dvyliktoje klasėje? Taip, egzaminai ir didysis jaunimo galvosūkis, kur stoti. Juk, regis, tai – sprendimas, nulemsiantis visą ateitį. Beata atvira – tuo metu išties nežinojo, nei ko tiksliai nori, nei kuri profesija galėtų užimti jos širdyje ypatingą vietą. Aišku tebuvo viena – mergina mokosi gerai ir su tokiais rezultatais įstoti pavyks daug kur.
„Iki dvyliktos klasės atrodė, kad tiksliai žinau, ko noriu ir turiu pašaukimą sveikatos mokslams, tačiau paskutiniais metais gimnazijoje supratau, kad šis pasirinkimas manęs nebedomina. Nors nežinoti, kokią specialybę nori studijuoti būdamas 18 metų, yra normalu, tačiau jaučiau spaudimą iš aplinkos, kad tiesiog negaliu būti pasimetusi ar savęs neatradusi. Mano šeimoje mokslas visada buvo vienas didžiausių prioritetų ir tikrai žinojau, kad noriu baigti aukštąjį mokslą. Todėl prasidėjo paieškos – ieškojau studijų programos, kuri bent šiek tiek mane domintų ir suteiktų karjerą, kuri nepriverstų visą likusį gyvenimą dirbti vienoje darbo vietoje“, – prisimena Beata.
Galop akį patraukė vienos socialinės krypties studijos. Ten Beata ir įstojo, tačiau proto balsas su širdimi taip ir nesusikalbėjo – jau įpusėjusi bakalauro studijas, mergina vis jautė, kad tai nėra tinkamiausias sprendimas, o apie save vis primena didžioji Beatos aistra – sportas:
„Vis nepaleidžia manęs mintis apie sportą ir trenerio darbą. Nors daugybę metų ši mintis tykojo kažkur smegenų kamputyje, šiemet ji grįžo su trenksmu ir supratau, kad negaliu jos ignoruoti. Suradau LSU rengiamus mokymus būsimiems treneriams ir norėčiau pradėti mokytis. Šiuo metu dirbu padavėja, tad pinigų vos užtenka pragyvenimui. Abu tėvai dirba po kelis darbus, tačiau algos nėra didelės. Nenoriu tapti finansine našta tėvams, kurie ir taip sunkiai dirba, o pati neišgaliu susimokėti už savo svajonę“, – sako Beata, gavusi prašytą finansinę paramą.
Aplinkos įtaka jauno žmogaus pasirinkimams: kai kada reali, o kartais – tik pasiteisinimas?
Jau pradėtas studijas mergina žada pabaigti iki galo, nes, kaip pati sako, be diplomo įsidarbinimo galimybės yra ženkliai mažesnės, o aukštasis mokslas dar niekam nepamaišė profesiniame kelyje.
„Apie sporto studijas buvo minčių, tačiau nebuvau užtikrinta, ar tikrai ši specialybė galėtų būti mano pagrindinis pajamų šaltinis, tad šią mintį apie sporto pavertimą savo karjera vis nustumdavau kažkur į smegenų pakraštį. Tik neseniai supratau, kad gal ši mintis užsilikusi manyje yra ne be reikalo ir pamaniau, kad tiesiog negaliu jos daugiau ignoruoti, taip pat susiklostė pakankamai geros aplinkybės, kad galėčiau suderinti dvejas studijas. Beje, gal gali pasirodyti, kad šios studijų kryptys yra visiškai skirtingos, tačiau jas puikiai galima suderinti – yra sporto komunikacija, o taip pat nemažai asmeninių trenerių ir sporto klubų kuria turinį socialinėse medijose, tad manau ateityje gebėsiu suderinti šias dvi kryptis“, – įsitikinusi Beata.
Daugybė jaunų žmonių jaučia spaudimą profesijos pasirinkimo kelyje net namuose: kai kurie tėvai turi aiškius įsivaizdavimus, kuri profesija jų vaikui tiktų, o kuri ne, kas bus solidus pasirinkimas, o kas – kiek prastokas. Galop, neneikime, kad egzistuoja ir savo neišsipildžiusių svajonių perkėlimas į savo vaikus, ir įsivaizdavimas, kad palikuoniai kažkodėl turėtų sekti gimdytojų profesinėmis pėdomis. Viename tarptautiniame „International Journal of Science and Mathematics Education“ 2025-aisiais publikuotame tyrime 45 proc. respondentų nurodė šeimą kaip „labai įtakingą“ faktorių jų karjeros pasirinkime, dar 27 proc. — kaip „tam tikru būdu įtakingą“, o penktadalis respondentų nurodė, kad įtakos pasirinkimui turėjo jų mokytojai.
Kito tyrimo, 2023-aisiais publikuoto „Elsevier“, atlikto Pietų Azijoje, metu nustatyta, kad 18,46 proc. studentų tiesiogiai teigė, jog jų tėvų nuomonė lėmė jų profesijos pasirinkimą. 2018 m. tyrime teigiama, kad 5 proc. Jungtinės Karalystės paauglių mano, jog tėvų pagalba karjeros planavime yra naudinga renkantis specialybę, ir tik 1,6 proc. Latvijos respondentų pasakė, jog darbo patarimai, ypač iš specialistų, padeda apsispręsti dėl specialybės. Laimei, Beata sako savo šeimoje nė sykio nepajutusi mėginimo merginą kreipti jai svetimu profesiniu keliu:
„Mano aplinkoje niekada nebuvau girdėjusi, kad trenerio darbas yra nerimtas. Turbūt pati iki galo nesupratau šio darbo principų, todėl atrodė, kad tai negali būti mano karjera ar bent pagrindinis pajamų šaltinis. Niekada nenorėjau dirbti ofise nuo 8 iki 17 val, o ir tarp jaunų žmonių tradicinis darbas yra nebe toks patrauklus, tačiau vis dar vaikomasi „stabilumo“, „finansinio saugumo“ ir nedaroma tai, ko trokštama, arba kaltinamos aplinkybės, kad svajonės nesipildo“.
Mergina įsitikinusi, kad kaip ir daugelį kitų bruožų bei įpročių, taip ir požiūrį į sveiką gyvenimą bei sportą labiausiai formuoja aplinka. Jei tėvai užsiima sportu, propaguoja sveikesnę gyvenseną – tai ir vaikams toks gyvenimo būdas atrodys normalus bei priimtinas. Visgi, Beata sako pastebinti, kad šiuo laiku jaunesni žmonės netausoja sveikatos, dažnas nesportuoja, maitinasi nepilnaverte mityba iki tol, kol nereikia varstyti gydytojų kabinetų durų.
„Kai yra problemos – tik tada susirūpinama ir pradedama jas spręsti, tačiau kiekvienas mokėmės biologiją mokykloje ir bazines žinias apie sportą, mitybą, ligų prevenciją turime, tik dažnai jas pamirštame. Motyvacija sportuoti turėtų kilti iš noro gerai jaustis ir būti stipriam, lanksčiam bei gebėti pasirūpinti savimi vyresniame amžiuje. Nors šioje socialinių tinklų eroje dažnas užsimotyvuoja pamatęs raumeningus lieknus kūnus, bet pamiršta, kad turėti tokį kūną nėra lygu būti fiziškai sveikam“, – pokalbį pabaigia mergina ir sako po dešimties metų svajojanti gyventi taip, kad padėtų žmonėms atrasti sveikesnį kelią.
„Norfai rūpi“ – socialiai atsakinga iniciatyva, kuri suteikia materialinę pagalbą tiems, kam jos tikrai reikia. Nesvarbu, ar tai pagalba sveikatai, parama mokslui ar švietimui, kultūros, meno, sporto, aplinkosaugos ar socialinės globos srityje. Visi, kuriems ar kurių artimiesiems reikalinga parama, kviečiami užpildyti prašymą čia. Parama bus teikiama iki 2026 m. gegužės mėnesio.
Projektą inicijuoja ir paramą teikia „Norfa“.