Iki balandžio 12-ąją vyksiančių parlamento rinkimų liko mažiau nei trys mėnesiai, ir jo valdančiajai „Fidesz“ ant kulnų lipa (skirtumas net dviženklis) opozicijos lyderis Peteris Magyaras su „Tisza“ politine jėga. Vengrijos premjeras neturi kito pasirinkimo – tradicinę rinkimų kampaniją teko iškeisti į tikrų tikriausią politinį karą.

2026 metų sausio 26-ąją V. Orbanas išsikvietė Ukrainos ambasadorių ir jam pareiškė, esą, Kyjivas kišasi į Vengrijos rinkimus.

„Mūsų nacionalinio saugumo tarnybos įvertino pastarąją Ukrainos ataką ir nustatė, kad tai, kas nutiko, yra koordinuotų Ukrainos kišimosi į Vengrijos rinkimus priemonių dalis“, – pareiškė V. Orbanas, bet savo teiginiams jokių įrodymų nepateikė.

Pagrindinis V. Orbano argumentas skamba taip: Vengrijos žmonės turi rinktis karą arba taiką, o jeigu rinkimus laimės jo oponentai, Vengrijos vaikai „turės kariauti“ Donbase.

Ukrainą kaip paskutinio bandymo išlikti strategiją V. Orbanas pasirinko ne be priežasties – gerove, kompetencija ir moraliniu autoritetu grįsta visuomenės sutartis, ant kurios nuo 2010 metų laikėsi jo valdymas, žlugo, rašo „TVP World“.

Yrantis vidaus pagrindas

Pirmą kartą nuo 2010 metų V. Orbano konservatyvioji „Fidesz“ partija velkasi iš paskos pagrindinei šalies opozicinei jėgai – naujai centristinei, antikorupcinei P. Magyaro vadovaujamai „Tisza“ partijai. Remiantis naujausių apklausų rezultatais, „Tisza“ palaiko 51 proc. rinkėjų, o „Fidesz“ tenka tik 39 proc. – jeigu šioms prognozėms bus lemta išsipildyti, „Fidesz“ parlamente liks be superdaugumos, ir 16 metų trukęs V. Orbano valdymas baigsis.

Ir P. Magyaro iškilimas – tik dalis krizės. Remiantis 2024–2025 metų „Eurostat“ duomenimis, Vengrijos namų ūkių gyvenimo lygis yra prasčiausias visoje Europos Sąjungoje, o faktinis individualus vartojimas sudaro tik 72 proc. Europos Sąjungos vidurkio. Visus 2025 metus šalies ekonomika stagnavo, o BVP augimas neperlipo net 0,5 proc. ribos.

Ir tai dar ne blogiausia žinia: griuvo ir „Fidesz“ šeimos vertybių prekių ženklas – vis didesnį pagreitį įgauna prievartos prieš vaikus skandalas vienoje iš nepilnamečių pataisos įstaigų Budapešte. Krizė prasidėjo paaiškėjus, kad tuometinė V. Orbano sąjungininkė, prezidentė Katalin Novak, suteikė malonę asmeniui, pripažintam kaltu dėl prievartos valstybinėje institucijoje dangstymo.

Gerovei tapus teorine sąvoka, paminus moralę ir suabejojus kompetencija, vakuumą užpildė Ukraina. Artėjantys rinkimai pasirūpins, kad šie metai Europai būtų kaip reta daug lemiantys – netrukus paaiškės, ar pavyks pakeisti labiausiai žemyne įsišaknijusią neliberalią sistemą.

Nuo Europos Sąjungos veto iki egzistencinių klausimų

V. Orbano bandymas Ukrainą iš užsienio politikos klausimo paversti vidaus politikos ginklu, anot ekspertų, yra metodiškas ir trunka jau pakankamai ilgai, tačiau pastangos itin suintensyvėjo 2024 ir 2025 metais, paaiškėjus, kad P. Magyaras yra netgi labai realus konkurentas. Europos Sąjungos lygmeniu V. Orbanas taip pat Ukrainą noriai naudoja kaip svertą.

2022 metų gruodį jis vetavo 18 mlrd. eurų Europos Sąjungos paskolos Ukrainai paketą, o tada po kelių dienų didesnio susitarimo kontekste jį panaikino. 2023 metų gruodį jis uždegė žalią šviesą pradėti derybas dėl galimos Ukrainos narystės Sąjungoje, balsavimo metu palikęs salę, tačiau paraleliai blokavo atskirą 50 mlrd. eurų paramos paketą.

Tendencija nuosekli: grasinti veto, išsireikalauti norimų nuolaidų, o tada rasti reikiamų teisinių apėjimo būdų, padėsiančių išsaugoti pasipriešinimo naratyvą namuose. Išpopuliarėjus P. Magyarui, trukdymas Europos Sąjungai buvo mobilizuotas didinti paramą „Fidesz“. Ukraina liovėsi būti derybų su Briuseliu svertu ir pavirto nuolatine kampanijos tema.

Antiukrainietiškas nusistatymas stiprintas per nuolatines „nacionalines konsultacijas“ – priemonę, kurią V. Orbanas jau seniai naudoja liaudies paramai užsitikrinti. Ankstesnėse konsultacijose Ukraina buvo įvardijama kaip saugumo ir ekonominė rizika, o naujausiame nacionaliniame klausimyne rinkėjai raginami nepritarti tolesniam Kyjivo finansavimui iš Europos Sąjungos lėšų, taip išlaikant nuolatinį karo aspektą Vengrijos vidaus politikoje.

Sausio 23 dieną V. Orbanas Ukrainą įvardijo kaip priešišką veikėją: „Ukrainiečiai aktyviai dalyvaus Vengrijos kampanijoje, nes yra suinteresuoti valdžios pokyčiais mūsų šalyje“. Po dienos temą pratęsė: „Ukrainiečiai perėjo į puolimą. Jie svaidosi grasinimais ir atvirai kišasi į Vengrijos rinkimus“. Dar po dviejų dienų buvo iškviestas Ukrainos ambasadorius.

Peteris Magyaras – „užsienio statytinis“?

V. Orbanas P. Magyarą vadina ne tik priešininku, bet ir „Briuseliui bei Ukrainai tarnaujančiu užsienio statytiniu“ – tokiomis asmeninėmis atakomis siekiama Vengrijos opozicijos lyderį įpinti į karo naratyvą. Viešumoje ir valstybinėje žiniasklaidoje P. Magyaras nuolat vadinamas „Briuselio ir Kyjivo“ kandidatu, kaltinamas sudaręs slaptą paktą su Ukraina ir vaizduojamas kaip politikas, kuris pergalės rinkimuose atveju „iškart atvertų kelią karui“.

Tą patį naratyvą bruka ir Vengrijos valdžia ir pokalbių laidos, perspėdamos, kad „Tisza“ pergalė rinkimuose reikštų, kad Vengrijos kariai keliauja į frontą, o sprendimai valstybės viduje bus priimami „klausant nurodymų iš užsienio“. P. Magyaras bandė tokius kaltinimus neigti, argumentuodamas, jog remia taiką ir pasisako prieš privalomą šaukimą į kariuomenę, tačiau V. Orbano žiniasklaidos dominuojanti pozicija, kurią užtikrina KESMA konglomeratas, „užsienio statytinio“ naratyvo atsikratyti neleidžia ir pasirūpina, kad jis pasiektų dauguma rinkėjų, ypač už Budapešto ribų.

Apgultos valstybės ideologija

Po visu tuo glūdi ilgametė V. Orbano ideologija: Vengrija – apsausta nepriklausoma valstybė, besipriešinanti „Europos Sąjungos kolonizacijai“. Jis ieško paralelių tarp sovietų tankų 1956 metais ir modernių finansinių sankcijų, Briuselį vaizduodamas kaip kone tapatų Maskvai. Vienoje iš pastarųjų kalbų jis akcentavo: „1956 metais jie atvažiavo su tankais. Šiandien – su finansinėmis sankcijomis“.

Piešdamas konfliktą taip, kaip paranku jam, V. Orbanas manipuliuoja Vengrijoje giliai įsišaknijusiu nerimu dėl valstybės išlikimo ir užsienio kišimosi, save pozicionuodamas kaip kone vienintelį lyderį, galintį apginti Vengrijos suverenitetą.

Tam, kad ši istorija suveiktų, Ukraina yra gyvybiškai svarbi. 2026 metų sausį V. Orbanas viešai sumenkino Ukrainą, pareikšdamas, kad „Ukraina kaip suvereni valstybė nebeegzistuoja“, kad ji gyva tik dėl to, kad jai tai leidžia Vakarai. Jeigu Ukraina tėra Vakarų instrumentas, tuomet parama jai virsta bendrininkavimu Europos Sąjungos imperializmui, o pasipriešinimas tam – nacionalinės gynybos veiksmu.

Dvigubas poliarizavimas

V. Orbanas savo strategija nesiekia laimėti politinio centro – tai turimos bazės įtvirtinimo projektas. Kampanijos centre – kaimo vietovės ir mažesni miestai, kur žiniasklaidos įtaka pati didžiausia. Bandydamas pavergti regionus „karo arba taikos“ žinute, jis siekia per baimę mobilizuoti savo pagrindinius šalininkus ir taip užsitikrinti, kad rinkimai vyks pagal jo sumanymą, o ne atsižvelgiant į šalies ekonomikos ir sveikatos priežiūros sistemos situaciją.

Ukraina tikrai nėra V. Orbano apsėdimas – tai viso labo paskutinis instrumentas jo arsenale, kaip išsilaikyti valdžioje. Jeigu laimės 2026 metų rinkimus, jo ekstremalios eskalacijos strategija bus pateisinta kaip kelias į antiliberalų išlikimą. Jeigu pralaimės, naratyvas apie Ukrainos ir Briuselio kišimąsi greičiausiai bus pasitelktas bebandant rezultatus užginčyti.