Žinomas Lietuvos biatlonininkas dalyvavo Sočio (2014 m.), Pjongčango (2018 m.) ir Pekino (2022 m.) žiemos olimpinėse žaidynėse.

T. Kaukėnas turėjo vilčių patekti ir į 2026 m. žiemos žaidynes Milane ir Kortinoje.

„Norisi keturmečio pasirengimo ciklą baigti olimpinėmis žaidynėmis, bet jei neatsirinksiu, vadinasi, kiti yra stipresni ir labiau to verti“, – praėjusių metų pabaigoje kalbėjo į ketvirtąsias žiemos olimpines žaidynes besitaikęs Tomas Kaukėnas. 35-erių biatlonininko karjera klostėsi permainingai, tačiau rinktinės veteranas žibėjo visose žaidynėse, kuriose dalyvavo.

2014-aisiais Sočyje lietuvis save pristatė pasaulio elitui, kovojęs dėl medalio 20 km asmeninėse lenktynėse: tąkart trys netaiklūs šūviai paskutinėje šaudykloje iš antrosios pozicijos jį stumtelėjo į 23-iąją. Po ketverių metų Pjongčange Tomas padovanojo Lietuvai iki šiol aukščiausias iškovotas vietas olimpinėse žaidynėse nepriklausomos šalies istorijoje: sprinte buvo 17-as, o persekiojime – 13-as.

Blankias 2022-ųjų žaidynes Pekine praskaidrino vyrų 4×7,5 km estafetės ketveriukė, sugebėjusi palypėti iki 14 pozicijos. Būtent pastarasis startas T. Kaukėnui įsiminė labiausiai.

„Visos olimpinės žaidynės savotiškai įsimintinos, gal dėl to, kad labai retai vyksta. Daugiausiai džiaugsmo suteikė Pekino olimpinės žaidynės, kadangi džiaugėmės visi keturi, stebėjome vienas kito startus ir matėme, kad galime padaryti tikrai neblogą rezultatą. Po finišo jautėsi komandinė dvasia, komandinis džiaugsmas, kurio dažnai nebūna, nes komandinių pergalių nėra daug“, – sakė T. Kaukėnas.

Bet šalies biatlono pažiba po 20 aktyvių sportinių metų prisipažino pavargęs ir nori laiką skirti šeimai, artimiesiems bei draugams.

„Kažkada tikėjau, kad mano misija – „sumedžioti“ Lietuvai olimpinį medalį. Dabar suprantu, kad tai tebuvo ego balsas. Niekada nebuvau stiprus „medžiotojas“ nors neblogai pavykdavo mobilizuotis reikiamu metu.

2014 be ambicijų ir lūkesčių buvau „prisėlinęs“ labai arti norimo trofėjaus, bet… Gerai „sėlinti“ sėkėsi ir 2018, nors ir vėl dėl netobulo taiklumo, trofejais mėgavosi kiti. Bandžiau ir 2022 su dar trimis „medžiotojais“. Didelių lūkeščių nebuvo, bet turėjome gerą laiką. Taip jau susiklostė, kad ketvirtojo „sėlinimo“ net nebus.

20 metų pasiruošimo, apleisti artimieji, pamiršti draugai, jokių švenčių, pramogų, kasmet po 280 dienų svetur ir pasirodo net ir to negana, kad pabandytum dar kartą.

Prisipažinsiu – pavargau. Tačiau tai buvo tikrai verta. Nesiskundžiu – turiu mažesnių „trofėjų“, apie kuriuos kiti tik pasvajoja ir dabar suprantu, kad ne trofėjai svarbiausia.

Ačiū visiems, kas prisidėjo prie šios „medžioklės“, o ypač tiems, kas buvo arti ir palaikė net tada, kai nesisekė. Atėjo laikas nuvalyti dulkes ir pabandyti atstatyti tai, kas per tiek metų apleista ir pamiršta, tai, kas ištikrųjų yra svarbu: šeima, artimieji, draugai.

Tad olimpinio medalio „medžioklei“ sakau valio, o tiems kas vyksta „medžioti“ – tegul giria jums būna dosni!

P.S. Gal dar sugrįšiu, bet jau kaip „medžioklės“ vadovas“, – atvirai feisbuke rašė T. Kaukėnas.