Tik netrukus vaizdas pro iliuminatorių pasikeičia, ir dabar jau atrodo, kad besileisdamas lėktuvas sparnų galais švelniai braukia medžiais apaugusius kalnų šlaitus. Šitas vaizdas jau nebeatrodo toks žavus. Laimė, lėktuvas ratais sklandžiai paliečia nusileidimo taką ir netrukus sustoja. Sveiki atvykę į Griaustinio drakono žemę! Šitaip dar vadinama viena paslaptingiausių Himalajuose – Butano – karalystė.
Šalis, vertinanti ne BVP, o gyventojų laimę
Butanas – nedidelė tarp Indijos ir Kinijos (Tibeto) įsikūrusi karalystė, kurioje gyvena apie 780 tūkst. žmonių. Tai viena rečiausiai apgyvendintų Azijos šalių, kur daugiau nei du trečdalius teritorijos dengia miškai. Šalies ekonomika remiasi hidroenergetika, žemės ūkiu ir turizmu, tačiau pastarasis čia griežtai reguliuojamas – Butanas pasirinko vadinamą „aukštos vertės, mažo poveikio“ kryptį.
Turistai už kiekvieną viešnagės šioje šalyje dieną turi sumokėti po 100 JAV dolerių (beveik 85 Eur). Iš šių pinigų finansuojama sveikatos apsauga, švietimas, gyventojams valstybinėse gydymo įstaigose ir mokyklose nei už mokslą, nei už gydymą mokėti nereikia.
Butanas ypatingas dar ir tuo, kad be didelių direktyvų bei galybės kitų dokumentų realizavo ES kažkurių ateities metų siekį – jo anglies dvideginio emisijos yra neigiamos, t. y. iš atmosferos sugeria daugiau šiltnamio efektą sukeliančių dujų, nei jų išmeta. Tai lemia konstituciškai saugomi miškai, griežta aplinkosaugos politika ir sąmoningai ribojama industrializacija.
Taip pat – nuolat sodinami medžiai. Mes, beje, prie to irgi prisidėjome. Jei šalia besiganančios karvės nenugrauš, kalno šlaite, netoli Timpu (Thimphu), žaliuos ir mano sodinta pušis.
Istoriškai Butanas ilgą laiką buvo izoliuotas nuo išorinio pasaulio. Dabartinės valstybės pamatus XVII a. padėjo dvasinis ir politinis lyderis Zhabdrungas Ngawangas Namgyalas, suvienijęs skirtingus regionus į vieningą budistinę valstybę. 1907 metais Butanas tapo paveldima monarchija, o šiandien tai konstitucinė monarchija, kuriai vadovauja penktasis Wangchuck dinastijos karalius Jigme Khesaras Namgyelas Wangchuckas. Jis dažnai minimas kaip itin artimas žmonėms valdovas – ne simbolis, o realiai kasdienybėje matomas karalius.
Dominuojanti religija šalyje – vadžrajanos budizmas. Jis čia nėra tik tikėjimas – tai gyvenimo būdas, persmelkiantis architektūrą, švietimą, šventes ir net valstybės valdymo filosofiją. Suprasti jį nėra paprasta – visa laimė, drauge keliavusi Ieva Rutė padėjo geriau suvokti kontekstą.
Dar vienas Butano išskirtinumas – pasaulyje plačiai nuskambėjęs 1970 metais įvestas Bendrosios nacionalinės laimės (angl. Gross National Happiness) indeksas, vertinantis ne tik šalies ekonominius rodiklius, bet ir emocinę gyventojų gerovę, kultūros išsaugojimą, aplinkosaugą bei gerą valdymą.
Pirmieji įspūdžiai – visiškai kitokia šalis
Neslėpsiu – pašaipiai žvelgdavau į keleivius, kurie dar tik lipdami lėktuvo trapu spėja nufilmuoti krūvą vaizdo įrašų bei nuotraukų. Šį kartą panašiai elgiausi ir aš. Nes vos išlipus iš lėktuvo jau buvo aišku – Butanas visiškai kitoks nei mano anksčiau lankytos Azijos šalys, net ir jo kaimynės Nepalas ar Indija.
Oro uosto pastatas – tradicinio butanietiško stiliaus, gausiai dekoruotas, o visi darbuotojai vilki tautinius drabužius. Vyrai dėvi gho – trumpą, iki kelių siekiantį chalatą, sujuosiamą diržu, kuris suformuoja savotišką priekinę kišenę. Moterys vilki kira – ilgą, iki žemės siekiančią suknelę, derinamą su trumpu švarkeliu tego.
Moterų drabužiai nestebino, tačiau vyrai su savo trumpais chalatais ir kelius siekiančiomis kojinėmis atrodo gerokai neįprasčiau, bet turiu pripažinti – gražiai. Taip, tikrai. Viskas vyksta tvarkingai, visur švaru, darbuotojai supermandagūs ir paslaugūs – gerokas kontrastas su mūsų neseniai paliktu Nepalu.
Paro – vartai į Butaną
Išeiname iš oro uosto su lagaminais ir mus pasitinka mūsų gidas Pupas (taip, toks jo vardas) ir besišypsantis vairuotojas. Kaip vėliau supratome, su šia komanda mums labai pasisekė – gidas rūpestingas, įdomiai pasakojantis, draugiškas ir nuoširdus, o vairuotojas toks profesionalas, kad net manęs nepykino serpantinuose.
Pakuojamės į gyvenimo jau mačiusį autobusėlį ir judame link pirmo viešbučio. Paro nėra labai didelis miestas – čia gyvena apie 15 tūkst. žmonių. Tai vienas svarbiausių Butano centrų, nes būtent čia įsikūręs vienintelis tarptautinis oro uostas. Paro slėnis nuo seno buvo svarbi prekybos ir kultūros sankirta tarp Tibeto bei Indijos, o šiandien dauguma vietinių verčiasi žemės ūkiu, turizmu ar dirba valstybės tarnyboje.
Akį traukia to paties vienodo butanietiško stiliaus namai. Centre matyti nemažai parduotuvių, kavinių.
Kiek pavažiavus vaizdas toks, kad miestas jau baigėsi – kelias nebe asfaltuotas, pakelėje – ryžių laukai. Netrukus posūkis ir pradedame kilti į kalną stačiu, vos ne 90 laipsnių kampu, ir kelias nėra labai platus. Sėdėčiau už vairo, jau turbūt apsiverkčiau. Užtat koks vaizdas atsiveria iš viešbučio terasos – metame lagaminus ir puolame filmuoti, fotografuoti.
Tuos mūsų lagaminus tuoj išgraibsto miniatiūrinės viešbučio darbuotojos – smulkaus sudėjimo butanietės, ir aš pirmą kartą nuoširdžiai kremtuosi prisiėmusi tiek daiktų matydama, kaip viena jų neša mano lagaminą laiptais iki kambario. Užbėgdama įvykiams už akių, galiu pasakyti, kad tas pats kartojosi ir kituose viešbučiuose.
Ateiname į savo kambarį – jis erdvus, šiaip jau kaip tradicinis viešbučio kambarys, turime ir nuosavą terasą. Bet didžiausias privalumas – vaizdas į prieš akis besidriekiantį slėnį. Galėčiau valandų valandas sėdėti terasoje stebėdama plaukiančius debesis ar keičiantis saulės apšvietimui besikeičiančias slėnio spalvas. Arba stebėti sėdėdama vonioje – taip, vonios kambarį gavome irgi su langu su vaizdu į slėnį.
Bet ilgai mėgautis vaizdais iš terasos nėra kada, nes jau pirmą dieną prasideda pažintis su Butanu. Čia pat, Paro slėnyje, aplankome ir svarbius istorinius objektus. Pirmoji – 1421 metais pastatyta šventykla Dumstang Lhakhang. Ją čia pastatė šventasis Thangas Tongas Gyalpo. Pasak legendos, jis buvo ne tik dvasinis mokytojas, bet ir klajojantis vizionierius, gebėjęs sujungti krantus ten, kur atrodė neįmanoma – sakoma, kad jo statyti geležiniai tiltai jungė ne tik slėnius, bet ir žmones su jų tikėjimu. Beje, vieną iš pirmųjų, 600 metų amžiaus geležinį Butano tiltą mums pavyko kitą dieną pamatyti.
Netoliese šventyklos stūkso Ta Dzong – buvęs sargybos bokštas (Watch Tower), XVII a. statytas gynybai, o šiandien paverstas Nacionaliniu muziejumi.
Jo masyvios sienos saugo ne ginklus, o Butano istoriją: religinius artefaktus, kaukes, tankas ir kitokius eksponatus, liudijančius apie vietos gyventojų tradicijas, kasdienį gyvenimą.
Pirmoji pažintis su Butano skoniais
Pietaujame ir pradedame pažintį su Butano virtuve. Ji paprasta, soti ir dažnai aštri. Daugelio patiekalų pagrindą sudaro ryžiai, daržovės, jako ar karvės pieno sūris bei mėsa. Pirmą dieną per pietus viešbutyje gavome tokį vakariečiams adaptuotą maistą: vištienos troškinio, daržovių, ryžių.
Vakarieniaujame jau mieste. Gido rekomenduotoje kavinėje, kurią dažniau renkasi vietiniai, ne turistai. Užsisakome momo – tai tradicinis patiekalas, šiek tiek primenantis mūsiškius koldūnus. Kas renkamės su vištiena, kas su mėsa ar daržovėmis, su aštresniu padažu ar be jo. Visi skanūs. Porcijos kaina mūsų pinigais – 0,8–1 euras. Man užtenka porcijos, kažkas užsisako dar vieną dviem.
Pasistiprinę pereiname į kitoje gatvės pusėje esantį alaus barą. Čia jau atrodo, kad grįžome į šiuos laikus ir pataikėme beveik į Europą. Geriame alų, groja gyva muzika, vietinis jaunimėlis šoka. Aktyviausią šokėją vėliau dar kartą sutiksime lėktuve, skrendančiame į Katmandu. Jis ten, žinoma, nebe šoks, o dirbs stiuardu.
Miegu puikiai, o ryte norisi kuo anksčiau atsikelti ir prieš pusryčius spėti pasigėrėti vaizdais iš terasos. Po pusryčių pakuojamės ir traukiame tolyn – laukia išsami pažintis su Butanu. Teks dar kopti ir į Tigro lizdą, ir dalyvauti festivalyje, ir patirti kitų nuotykių.
Ką verta žinoti planuojant kelionę į Butaną
1. Į Butaną galima atskristi tik į Paro tarptautinį oro uostą – vieną sudėtingiausių pasaulyje dėl kalnuoto reljefo. Tiesioginiai skrydžiai yra iš Indijos (Delis, Mumbajus ir kt.), Nepalo (Katmandu), Tailando (Bankokas), Bangladešo (Daka) ir Singapūro. Skrydžius vykdo dvi šalies oro linijų bendrovės – „Drukair“ (Royal Bhutan Airlines) ir „Bhutan Airlines“.
2. Visiems užsienio turistams, išskyrus Indijos piliečius, reikalinga Butano e-viza. Ji tvarkoma internetu arba per licencijuotą vietinį turizmo operatorių.
3. Planuojant kelionę būtina įsivertinti Sustainable Development Fee (SDF) – kasdienį mano minėtą mokestį tarsi bilietą į šią šalį.
4. Butane turistai keliauja per licencijuotus turizmo operatorius, kurie pasirūpina maršrutais, leidimais, apgyvendinimu, transportu ir gidu. Butane negalima savarankiškai išsinuomoti automobilio. Šalyje galima keliauti tik su vietiniu vairuotoju (dažniausiai kartu su gidu).