Pasak meno kritikės, kuratorės ir tarptautinių meno projektų vadovės, nedemokratiškų jėgų atėjimas į kultūros sektorių gali labai greitai diskredituoti ir sužlugdyti ne tik laisvą žodį, bet ir šalies reputaciją tarptautinėje bendruomenėje.
Artėjant kultūros bendruomenės streikui prieš „Nemuno aušrą“, V. Vitkienė pabrėžia: kitų šalių pavyzdžiai rodo, jog keli mėnesiai yra pakankami neatitaisomai žalai padaryti. Tai, pasak jos, kelia ir egzistencinę grėsmę, nes kultūra, be kita ko, yra svarbi diplomatinė priemonė.
Paskutiniu metu viešojoje erdvėje M. K. Čiurlionio vardas dažnai atsidurdavo politiniame kontekste. Kultūros bendruomenė, protestuojanti prieš „Nemuno aušrą“, tam irgi pasirinko jo muziką. Kaip šie kontekstai dera su jo asmenybe ir kūryba?
Solidarumo vardan organizuojamos spalio 5-osios akcijos pasirinko M. K. Čiurlionio „Jūrą“, kuri yra visus telkiantis, didingas kūrinys, jo kaip kompozitoriaus viršūnė. Tačiau jam ir tapyboje jūra buvo itin svarbi – viena iš sonatų, 1908 metų „Jūros sonata“ yra pati sodriausia, pilna įvairiausių metaforų. Taigi, „Jūra“ tiek tapyboje, tiek kompozicijoje yra aukščiausias M. K. Čiurlionio kūrybingumo matmuo.
Jis pats telkė bendruomenę ir dalyvavo lietuvių dailės judėjime, taip pat – lietuvybės judėjime XX amžiaus pradžioje, sąmoningai mokėsi lietuvių kalbą ir prisidėjo prie kultūros bendruomenės veiksmų atkurti Lietuvos valstybę, įtvirtinti lietuvių kalbą, lietuvių kultūrą kaip šitam krašte svarbiausią dalyką.
Kaip M. K. Čiurlionio muziejaus vadovė, aš labai džiaugiuosi kad jo gimtadienis vis dėlto nenublanko prieš kažkokį laikiną nesusipratimą, ir mus suvienijo ne, kaip bandoma pasakyti, pyktis ar noras išsaugoti menamas elito pozicijas, bet M. K. Čiurlionio kūryba, tikėjimas vertybėmis.
Vien mūsų muziejus visame pasaulyje šiemet padėjo suorganizuoti daugiau kaip 50 renginių. Tik ką grįžau iš Briuselio, kur Europos Parlamente vyko M. K. Čiurlioniui skirta popietė, į kurią gausiai labai susirinko virš 100 įvairių šalių atstovų.
Taigi, M. K. Čiurlionis yra šiais metais labai garsinamas, visame pasaulyje renginių artėja prie 100, o Lietuvoje, kartu su jo gimtadienio šventimu, jau skaičiuojama virš 500 įvairių renginių ir iniciatyvų.
Sekmadienį šį skaičių dar padidinsime.
Paskutiniu metu atrodo, kad žmonės labiau domisi kultūra: ne tik šiomis savaitėmis, bet ir pastaraisiais metais. Ar šis įspūdis teisingas? Kaip ta situacija keitėsi?
Paskutinius dešimt, o ypač – penkerius metus visuose Lietuvos muziejuose yra didžiulis atgimimas: gerėjo finansavimas, infrastruktūra, vyksta rekonstrukcijos. Tai pasiteisina: žmonės nori ateiti į patogią ir jaukią, estetišką aplinką su geru turiniu.
Lankomumas yra išaugęs ir privačiose galerijose, ir Vilniuje, ir Kaune, ir kituose miestuose bei miesteliuose. Regionuose yra puikūs pavyzdžiai kultūros židinių – ir labai aukštos kultūros, į kurią įdomu ir užsieniečiams pasižiūrėti, ir vietos žmonėms, ir atvykėliams iš didmiesčių.
Ar tai jau yra saugi situacija? Ar gali kažkokie politiniai procesai pakeisti tą teigiamą kryptį, kad būtų grįžta, pavyzdžiui, dešimt metų atgal?
Yra vienos šiuo metu įtakingos partijos atstovas, kuris apgailestauja, kaip per 35-erius metus Lietuvos kultūra yra nuvargusi. Tai kažkas norėtų 35 metus atgal grįžti – tiesiai šviesiai į sovietmetį.
Manau, kad labai lengva tokius dalykus ne tik eksponuoti kalboje, bet ir padaryti, sukeliant populistinį kiršinimą, visuomenės nepasitikėjimą institucijomis, kūrėjais profesionalais, kurie tą darbą daro ir yra pripažinti visame pasaulyje. Bet naratyvas iš minėtų asmenų yra, kad tai kažkokia supuvusių Vakarų įtaka – jis yra visiškai nusirašytas nuo Rusijos putinistų dienoraščių.
Galime stebėti, kaip demokratijos ir kultūros suvaržymai atsitiko Vengrijoje, visai neseniai – Slovakijoje, jau nekalbant ne apie Europos Sąjungos šalis kaip Sakartvelas arba Serbija.
Daug metų dirbu labai tarptautiškai ir matau, kaip asmeniškai pažįstami kultūrininkai tų teisių netenka, ką tai reiškia ir kaip greitai tai atsitinka.
Viename interviu neseniai sakiau, kad 2-4 mėnesiai gali užtrukti, kol spaudos ir kūrybiškumo laisvė gali būti užkardyta taip, kad būtų padaryta nepataisomos žalos mūsų valstybingumui, mūsų vienybei, mūsų demokratiniam keliui, ėjimui į priekį.
Tai turbūt proga kalbėti apie tai, kad kultūra yra ne tik pramogos, bet ir galia. Kokia ta kultūros galia ir kuo rizikuotume, jei ji atsidurtų netinkamose rankose?
Man atrodo, kad didžiausia kultūros galia yra vertybinių principų formavime. Didieji kultūros žmonės nedarė to pagal kažkokius punktus, bet jie iš esmės siekė gerovės, siekė didesnio tikslo, toliau asmeninių interesų. Jie siekė tautos atgimimo, ar jos formavimo, ar išlaisvinimo iš aneksavimo, okupacinių režimų, susitelkimo ir pozityvaus, labai viltingo judėjimo į priekį visuotinės gerovės link. Dažniausia kultūroje dirba idealistai, žmonės, kurie tampa sąžinės balsu esmingose bendruomenei, tautai, valstybei situacijose.
Tačiau režimai lygiai taip pat žino šitą kultūros galią ir jie irgi apsikaišo gana žinomais ir gerais profesionalais. Jeigu sugeba juos pasitelkti savo galiai, išnaudoja jų talentus, suteikdami įvairiausias privilegijas prieš kitus, kurie nenori apdainuoti režimo. Ir tokiu būdu legitimizuojasi, nes režimas be kultūros negali būti priimtas visuomenei.
Todėl kultūrininkai iš tikrųjų turi turėti atsakomybę – kodėl dabar tiek daug yra aistrų iki šiol naujai atgimusių apie Salomėją Nėrį, Petrą Cvirką ar kitus kūrybininkus, kurie sovietmečiu kūrė geros kokybės kūrinius, bet kartu ir legitimizavo tą valdžią, kurios paskatinimu – ir finansiniu, ir kitokiu – tai darė.
Taigi, manyčiau, kad galia yra sąžinėje, o sąžinę pabudinti galima įvairiais būdais. Manau, tai, ką šiuo metu kultūros laukas daro, yra toks didžiulis sąžinės balso šauksmas.
Kultūra, be kita ko, leidžia mums ir prisistatyti pasauliui. Kaip dabar esame matomi?
Man teko didelė garbė po Europos kultūros sostines taip pat vadovauti Lietuvos sezonui Prancūzijoje 2024-aisiais. Buvau liudininkę kelių šimtų galingų renginių visoje Prancūzijos teritorijoje. Iš viso įvyko arti 600, aš spėjau pamatyti ne visus.
Ir tai labai stipriai padarė įtaką tam, kaip prancūzų visuomenė, pirmiausia tai inteligentija, diplomatai, politikos sluoksnis, pradėjo žiūrėti į Lietuvą. Kultūra atnešė žinutę apie mūsų regiono istoriją, kuri, tarkime, Vakarų Europoje nėra suprantama taip, kaip jinai vyko. Jie turi savo akinius, taip pat suformuotus ir oficialių Rusijos naratyvų. Pavyzdžiui, kad mes, visos 15 sovietinių respublikų, savo noru į tą sąjungą įstojome taip, kaip panašiai į Europos Sąjungą, ir savo noru, kai jau nebenorėjome, išstojome. Apie režimo vykdytus nusikaltimus, deportacijas, kalėjimus, gulagus visuomenė iš viso nežino.
Kultūros reiškiniai suteikė progą kalbėti apie tai, kas mes esame, kaip lengva prarasti laisvę ir demokratiją, kaip sunku ją atkovoti, bet kaip mes ją atkovojome.
Taigi, kultūros diplomatija yra naratyvo apie šalį keitimas su labai dideliais rezultatais – tu tampi tiems žmonėms suprantamu ir savu, esi didesnės visuomenės dalis. Reiškia, tu esi saugesnis, nes jie mato, ką reikėtų ginti nuo galimų grėsmių.
Tai yra labai labai dideli pokyčiai. Ir jeigu pastebėsite, Prancūzija, kuriai tikrai iki tol Lietuva buvo viena iš mažyčių kruopelyčių, labai dažnai savo oficialiose kalbose pamini Lietuvos vardą jau ir sezonui pasibaigus.
Mūsų reputacija, vertybinė to tiesos sakytojo pozicija šios geopolitinės situacijos kontekste tampa vis svarbesni. Mes asmeniškai per tiek amžių žinome Rusijos nusikalstamą charakterį, mūsų tauta yra nukentėjusi.
Todėl vertybiškai labai svarbu Europoje komunikuoti mūsų šiuolaikinę kultūrą, nuostabiausius kūrėjus ir menininkus. Kultūros sezonai Italijoje ar Vokietijoje, pirmininkavimas Europos Sąjungos Tarybai 2027-aisiais, yra mums labai svarbūs saugumo prasme.
Tai ne tik, kad kultūrininkams naujos progos pasirodyti, tai čia yra labai maža sudedamoji dalis, čia yra iš esmės mūsų Lietuvos ateities saugumo klausimas.
Ar jau teko girdėti tarptautinių atgarsių dėl esamos situacijos su kultūros politika Lietuvoje?
Aš manau, kad vyriausybinės ir valstybinės institucijos jau senai viską žino, kas yra įvykę mūsų politinės sanklodos kontekste, kad koalicijoje yra antieuropietiška, antisemitinė partija, kuri kvestionuoja paramą Ukrainai, ir panašiai.
Tai yra didžiulė žala mūsų, kaip tiesos sakytojų šito karo akivaizdoje, reputacijai. Ir ji jau yra padaryta – net iki šito Kultūros ministerijos paskelbimo. Aukščiausiu lygmeniu tikrai visi žino, kad mes turim koalicijos partnerį, kuriam yra draudžiama dirbti su slaptais dokumentais. Tai daug ką pasako, ar ne?
Kultūros ir žiniasklaidos medijų sritį paskyrus šitai nepatikimai ir antivalstybinei jėgai, daugybė mūsų kultūros partnerių Europoje tikrai tą pastebi, mes gi komunikuojame, visi turim savo pažįstamus ir gaunam daugybę palaikymo.
Visi, kas yra iš Slovakijos iš Sakartvelo, iš Serbijos ir iš Vengrijos įspėja mus tarptautiniuose renginiuose. Pas juos tas pats įvyko tais pačiais žingsniais ir labai panašiais metodais.
Tai turime situaciją, kurioje tikrai turime išlaikyti savo poziciją, pasakyti iki galo, kad ne „Nemuno aušrai“ kultūroje ir taip pat medijose ir žiniasklaidoje.
Nes šiandien mes kalbamės – jeigu mums bus poryt draudžiama kalbėtis, tai kalbės tik vienas ruporas. Mes tą 50 metų girdėjome tiesą iš vieno ruporo.
Kokios tos kitų šalių patirtys – ko galime iš jų pasimokyti, galbūt padaryti kitaip?
Visuomenė turėtų palaikyti tikrai šitą kultūros protestą ir padėti pasiekti mums savo tikslą patraukti „Nemuno aušrą“ nuo žiniasklaidos ir nuo kultūros.
Kitų šalių atveju nacionalinės valstybinės institucijos griaunamos pastatant joms vadovauti partinius asmenis, neturinčius tam kvalifikacijos, išardomas visos tarptautinės jungtys.
Iš esmės tai viso sukurto intelektinio potencialo sužlugdymas per labai trumpą laiką.
Tarptautiniu aspektu mes labai greitai galime nukrypti į paraštes ir į tokią šalį, kurios Europoje irgi, panašu, nebereikės – kaip mes dabar labai dažnai girdime kvestionuojant Vengrijos buvimą Europos Sąjungoje.
Labai greitai taip gali būti kitose šalyse pradėta kalbėti ir apie mūsų šalį.
Iš esmės kalbame apie tai, kad jei būsime nepriimtini kultūriškai, vertybiškai, nebūsime priimtini ir svarbūs politiškai?
Nepasakysiu, kieno čia mintis, bet skaičiau labai gerą pastebėjimą, jog jau nuo viduramžių ir karaliai, ir didikai norėjo prisitraukti į savo ratą žymius menininkus ir samdė juos, kad sukurtų jų portretus, kad dekoruotų jų rūmus, nes žinojo, kad mažai kas prisimins juos pačius, bet tai, ką padarys menininkai aplink, išliks šimtmečiams.
Kultūra iš tikrųjų pritraukia naratyvą. Tu gali būti vienoks ar kitoks, bet jeigu tavęs nėra išlikę kultūriniuose sluoksniuose, žmogaus karjera yra labai trumpa. Bet kultūra gali išlikti, mes galim groti M. K. Čiurlionį praėjus 100 metų po sukurtų kūrinių.
Gal vis dėlto kilusi diskusija ir pasipriešinimas lems didesnį visuomenės susidomėjimą kultūra ir jos vertės supratimą?
Didžioji dalis visuomenės supranta save kaip kultūrą, jog tai nėra desertas ant padėklo. Kaip mes negalime be gydytojų gyventi, kuriems irgi atlyginimą moka valstybė, kaip mes negalime be mokytojų, kurie mus pakylėja ir padeda suprasti daug daugiau, taip negalima ir be kultūros lauko gyventi.
Jis nėra niekuo kitoks išlaikytinis, negu mes visi, nes kultūra yra mūsų visų. Muziejai nėra muziejaus darbuotojų, jie yra visos visuomenės turtas, kurio visuomenė ir naudojasi. Teatrai nėra teatro darbuotojų kažkoksai ofisas, į kurį ateina ir gražioj salėj leidžia dieną. Teatras yra visos visuomenės vieta, kur jie ateina save pakelti į didesnį vilties lygį, pakilti nuo kasdienybės, pasijausti bendruomenės dalimi.
Kultūra yra situacijos ir vietos, kuriose mes tampame bendruomene, kur mes vienas kitus vertiname ir taip patiriame daug prasmingesnį ir laimingesnį gyvenimą.