Šiandien žmogus, neturintis pastogės ir išgėręs, dažnai lieka tarp dviejų sistemų – sveikatos priežiūros ir socialinės – bet nepatenka nė į vieną. Benamės Laimutės istorija Telšiuose parodo, kaip tokie žmonės atsiduria… banko foje. Nes kitos vietos – nėra.
Visas gyvenimas – rankinėje
60-metė moteris, vardu Laimutė, savo vienintelius daiktus – dokumentus, piniginę ir kelias smulkmenas – nešiojasi rankinėje. Sutikome ją vėlai vakare Telšių „Swedbank“ skyriuje, Turgaus aikštėje, kur bandė slėptis už bankomato. Jos buvimo nepastebėti neleido tvyrantis aitrus šlapimo kvapas.
Moteris atrodė prastos sveikatos: viena veido pusė ištinusi, burnoje – baltos putos. Akivaizdu, kad ji kenčia ne tik nuo ligų, bet ir nuo ilgamečio gyvenimo gatvėje padarinių.
Susirgus draugui, jo sesuo išvarė
Pokalbis užsimezgė lengvai. Laimutė prisistatė, nurodė pavardę, amžių. Pasakojo, kad anksčiau gyveno pas draugą – nuosavame name, buvusioje Salomėjos Nėries gatvėje, dabar pervadintoje Vytauto Mačernio vardu.
Kai draugas susirgo ir buvo paguldytas į Telšių ligoninę, o paskui – į Šiaulių, namo raktus perėmė jo sesuo. Taip Laimutė liko be pastogės ir be asmeninių daiktų. Žodžiu, tokia kaip stovi su rankinuku rankoje.
Tą vakarą, kai atsitiktinai susitikome banko skyriuje, pačiame Telšių centre, ji bandė papulti į Nakvynės namus, tačiau nebuvo priimta – pasak jos, tik dėl 0,07 promilės alkoholio kraujyje.
Moteris atskleidė, kad glaudžiasi, kur tik gali – kartais pas pažįstamus, o kartais, kaip tą vakarą, – viešose erdvėse.
Išgyvena iš pašalpų ir labdaros
Šiuo metu Laimutė gyvena iš 220 eurų socialinės pašalpos. Valgį dažnai gauna „Caritas“ organizacijoje – ten pavalgo ir pasiima maisto davinį.
Nors ir benamė, Laimutė turi gražių ateities planų – tai laikas, kai valstybė jai pradės mokėti senatvės pensiją, tada, kaip ji tikisi, galės lengviau atsipūsti dėl kasdienio išgyvenimo. Ji pasakojo kadaise dirbusi kooperatyve, nors ne nuolat.
Moteris turi dukrą, gyvenančią Vilniuje, tačiau ryšys nutrūkęs. „Mažai bendraujame. Dukra pastatė ragus, tik nežinau, kodėl“, – liūdnai sakė Laimutė, pridurdama, kad ją augino viena, o ši, žiūrėk, kaip atsilygino, nosies nerodo pas motiną.
Ligoninėje nuprausė ir gydė
Praskelta nosis, patinęs veidas. Paklausta, ar buvo sumušta, Laimutė aiškino tiesiog pargriuvusi – nors, pasak jos, „mažai kas tuo tiki“. Greitosios pagalbos pasiūlymą priėmė be dvejonių.
Atvykusios medikės padėjo jai atsikelti nuo grindų – moteris buvo labai silpna, vos paėjo.
Regioninės Telšių ligoninės Skubiosios medicinos pagalbos skyriuje jai suteikta būtinoji pagalba: suleisti vaistai nuo skausmo ir temperatūros, ji nuprausta, apvalyta.
Tačiau didžiausią nerimą kėlė burnos būklė – pūliuojantys dantys. Gydytojas išrašė antibiotikų, patarė kuo greičiau kreiptis į odontologą. Laimutė abejojo, ar tai įmanoma – neturi tam lėšų.
Po kelių valandų ji vėl išleista į gatvę. Kur praleido naktį – nežinia.
Kur saugiai pernakvoti?
Laimutės istorija atskleidžia didelę spragą sistemoje: net ir nežymiai apsvaigęs žmogus gali būti nepriimtas į Nakvynės namus, o kitos alternatyvos – neegzistuoja.
Anksčiau tokiems atvejams buvo blaivyklos – vietos, kur žmonės galėjo pernakvoti, būti stebimi, išsiblaivyti. Tačiau jau seniai blaivyklų neliko. Dabar girtas žmogus – jei jis nepadarė nusikaltimo ir neserga sunkiai – tampa niekam neaktualus. O šaltuoju metų laiku toks atsidūrimas gatvėje – pavojingas gyvybei.
Telšių nakvynės namų socialinio darbo organizatorė Genovaitė Kuzminskienė pripažįsta: problema – visos šalies mastu. Įstaiga priima neblaivius asmenis tik turinčius smurto artimoje aplinkoje orderį – tada galima suteikti prieglobstį iki 15 parų.
Atsakydama į Laimutės priekaištus, esą ji nebuvo priimta dėl „vos juntamo alkoholio kvapo“, G. Kuzminskienė pateikė kitą versiją:
„Moteris svirduliavo, o alkotesteris rodė 2,40 promilės. Tai vidutinis girtumas. Pagal mūsų taisykles, tokie asmenys neįleidžiami.“
Anot darbuotojos, viena iš priežasčių, kodėl tokie žmonės neįleidžiami – Nakvynės namuose nėra dirbančios slaugytojos. Tai reiškia, kad negalima užtikrinti apsvaigusio žmogaus stebėjimo ar suteikti medicininės pagalbos, jei jo būklė pablogėtų.
„Mes nesame gydymo įstaiga. Be medicininio personalo negalime prisiimti atsakomybės už neblaivų žmogų“, – paaiškino G. Kuzminskienė.
Taip pat pridūrė, kad Laimutei buvo siūlyta tvarkytis dokumentus, apsigyventi nuolat Nakvynės namuose, bet ji atsisako. Esą yra buvę atvejų, kai į patalpas bandė įsinešti alkoholio. Jei būtų pavykę, būtų „balius“.
Sunki darbuotojų kasdienybė
Nakvynės namų darbuotojų darbas – ne tik apgyvendinti žmones, bet ir rūpintis jų higiena bei saugumu.
Dažnai policija atveža apsikakojusius, neblaivius asmenis, kurie sunkiai sutaria su tvarka. Jie vedami maudytis – kartais tai pavyksta tik iš trečio ar penkto karto. Dėl higienos reikalavimų užteršti rūbai, batai išmetami, o darbuotojos turi atsarginių drabužių, kuriais šelpia nelaimėlius. Tai – kasdienybė, kurios dauguma nemato.
Melas – dažna praktika
Socialiniai darbuotojai ir dirbantys su priklausomybę turinčiais asmenimis sako, kad melas apie vartojimą – dažna praktika. „Tai ne piktumas, tai – priklausomybės dalis“, – aiškina specialistai.
Tačiau yra ir gerosios praktikos pavyzdžių: kai kurios moterys, patekusios į Nakvynės namus, sulaukusios stogo virš galvos ir palaikymo, nustoja gerti. Saugi aplinka kartais tampa pirmu žingsniu į blaivybę.
Spraga, kuri niekur nedingo
Kaip informavo G. Kuzminskienė, nuo šių metų spalio dėl atšalusių orų Telšių Nakvynės namų durys laikinam apgyvendinimui atveriamos anksčiau – nuo 17 val. (šiltuoju sezonu – nuo 20 val.), tačiau tik blaiviems. Išeiti rytais privaloma iki 8 val.
O ką daryti tiems, kurie šiuo metu nei blaivūs, nei sergantys, nei pavojingi? Šiandien vienintelis atsakymas – nėra kur dėtis, nes daugiabučių laiptinės su durų kodais, na, išskyrus vieno banko skyrių pačiame Telšių centre…