Kadangi laikas, regis, Rusijos nebegelbėja, Maskva vis atviriau meta iššūkį Vakarų ryžtui – vis rizikingesniais ir agresyvesniais būdais. Ši konfrontacija neišvengiamai aštrės, jei Europa nesiims veiksmų, pranešė Nigel’as Gould’as-Davies’as.

Vakarų pareigūnai yra sutrikę dėl staigaus Rusijos dronų ir naikintuvų įsibrovimų į jų oro erdvę. Tačiau tuo stebėtis nereikėtų. Rusijos veiksmai – logiška keturių didesnių veiksnių pasekmė, šie keičia agresorės strateginį mąstymą. Trys iš jų – tai Jungtinių Valstijų, Europos ir Kinijos politiniai sprendimai, o ketvirtasis – blogėjanti pačios Rusijos vidaus padėtis. Rusijos atsakas į šiuos pokyčius įžiebė naują, pavojingesnę karo Ukrainoje fazę.

1. Blogėjantys santykiai su JAV

Iš pradžių 2025 m. sausį į Baltuosius rūmus grįžusio JAV prezidento Donaldo Trumpo pergalė Maskvoje sukėlė vilčių, kad jo pažadas „greitai užbaigti karą“ bus Rusijos naudai ir leis suskaldyti transatlantinius santykius.

Tačiau, nepaisant intensyvių diplomatinių pastangų, pavyzdžiui, rugpjūtį Aliaskoje vykęs aukščiausio lygio susitikimas, Rusijai to pasiekti nepavyko. Nors JAV padarė tam tikrų nuolaidų – nebereikalavo nedelsiant paskelbti paliaubų ir nebegrasino naujomis sankcijomis – jos išlaikė ryšius tiek su Ukraina, tiek su Europa.

D. Trumpas pirmą kartą viešai sukritikavo Vladimirą Putiną ir toliau tiekia Ukrainai ginklus – dabar juos parduoda, o ne dovanoja. Devyni mėnesiai įtemptų diplomatinių derybų neįgyvendino nei Rusijos lūkesčių, nei patvirtino Europos baimes.

2. Europa stiprina gynybą

Europa ėmėsi veikti ryžtingiau. NATO viršūnių susitikime 2025 m. birželį valstybės narės sutarė, kad iki 2035 m. gynybai bus skiriama 5 proc. BVP. Kadangi Europos bendras BVP yra dešimt kartų didesnis nei Rusijos, tai reikš milžinišką karinių pajėgumų augimą. Europos Sąjunga taip pat stiprina ekonominį spaudimą Rusijai – šiemet jau priimti keturi nauji sankcijų paketai, greičiausiai netrukus bus patvirtintas penktasis – 19-asis nuo karo pradžios.

Svarbiausia, kad ES rengia ambicingą planą suteikti Ukrainai 140 mlrd. eurų kompensacinę paskolą, panaudojant įšaldytas Rusijos centrinio banko lėšas. Jei šis planas bus įgyvendintas, Ukraina galės išsilaikyti dar 2–3 metus, o Europos mokesčių mokėtojams teks mažesnė našta.

3. Kinijos parama Rusijai

Trečia, Kinija dar labiau pasuko Rusijos pusėn. 2024 m. NATO Kiniją pavadino „pagrindine Rusijos karo rėmėja“, nes ji tiekia karines ir dvejopos paskirties prekes bei padeda Maskvai apeiti tarptautines sankcijas.

Praėjusį mėnesį Pekinas pagaliau sutiko statyti dujotiekį „Sibiro galia 2“, kurio Rusija prašė daugelį metų. Jis daugiau nei dvigubai padidins dujų eksportą į Kiniją.

4. Blogėjanti vidaus padėtis

Ketvirtasis veiksnys – Rusijos vidaus situacija. Karas ir sankcijos veikia tarsi žirklių ašmenys, vis giliau pjauna jos ekonomiką, iškreipia finansų sistemą ir mažina gamybos pajėgumus. Realios palūkanų normos Rusijoje šiuo metu yra aukščiausios pasaulyje.

Darbo jėgos trūkumas – rekordinis, ekonomika stagnacijoje, o pagrindinis augimo variklis – karo pramonė, kurios poreikis tik didės, senkant atsargoms. Tačiau praėjusį mėnesį V. Putinui pavaldi karinės pramonės komisija pranešė, kad gamyba jau pasiekė „maksimalų pajėgumą“. Ukrainos sėkmingos atakos prieš Rusijos naftos perdirbimo gamyklas vis labiau trikdo šalies gyvenimą.

Visa tai kelia nerimą ir baimę. Prieš dvejus metus tarp elito vyravęs pasitikėjimas – kai ekonomika dar augo, sankcijos atrodė pakeliamos, o Ukrainos kontrpuolimas buvo sustabdytas – išgaravo. Dabar vis labiau jaučiamas nerimas ir net kalbos apie „pabėgimo planus, jei viskas žlugtų“.

Praėjusį mėnesį iš prezidento administracijos pasitraukė Dmitrijus Kozakas – Putino bendražygis nuo 1990-ųjų, prieštaravęs karo pradžiai. Net „Z-blogerių“ – karą šlovinančių interneto veikėjų – nuotaikos pastebimai prastėja po pastarųjų nesėkmių fronte.

Neišvengiama eskalacija

Taigi, karo strateginis kontekstas keičiasi. Rusijos vasaros puolimas žlugo, milžiniškas skaičius žmonių žuvo. Jos diplomatija JAV atžvilgiu nepasiteisino. Europoje kyla gynybos išlaidos, o šalies viduje stiprėja įtampa. Kinija ketina didinti karinės pagalbos Rusijai mastą, tačiau dujų importas, galintis sustiprinti Rusijos ekonomiką, smarkiai išaugs tik po 2030 metų.

Toks palaikymas ne tik drąsina Rusiją rizikuoti, bet ir verčia tai daryti: pralaimėjimas sumenkintų jos vertę kaip partnerės ir dar labiau sustiprintų Pekino įtaką.

Rusija gali laimėti tik neleisdama Vakarams paversti savo išteklių į realų pranašumą – silpnindama jų ryžtą ir vienybę. Todėl Maskva spartina savo „pergalės strategiją“ – siekia išsekinti Ukrainą karine prasme ir pralenkti Vakarus politine valia, kol dar neišseko jos galimybės. Štai kodėl ji dabar vykdo rekordiškai intensyvius dronų ir raketų smūgius Ukrainos miestams, siekdama palaužti moralę, ir rengia beprecedentes diversijas bei įsibrovimus į Europos teritoriją, kad atgrasytų ir suskaldytų Vakarus.

Rusijos elgesys toliau radikalės, jei ji nebus priversta mokėti už savo veiksmus. Todėl svarbiausia – ar Europa pajėgs įrodyti, kad pasirengusi imtis realių veiksmų, o ne vien pareiškimų. Bijoti eskalacijos – reiškia ją išprovokuoti.