Apie tai savo feisbuko paskyroje rašo ekonomistas ir investuotojas Mindaugas Busila.
Tokios situacijos – puiki pamoka apie investicijas paprastiems žmonėms.
Gerb. ekonomistas pateikia pavyzdį:
25 000 eurų investicija į renovaciją,
agentūros paskaičiuotas „sutaupymas“ – 360 eurų per metus,
Atsipirkimas – 70 metų
Kitaip tariant – per mūsų gyvenimą investicija finansiškai neatsipirktų.
Bet labiausiai sukrėtė ne skaičiai, o skaičiavimo klaida. Ar ją pastebėjot?
Tokio masto, kad per 70 metų ji galėtų siekti net ir 100 000 eurų.
Įsivaizduojat – su 25 tūkst. eurų apsiskaičiuoti ant šimto šimto tūkstančių? Ajajaj.
Štai taip mūsų valstybiniai ekonomistai ir „skaičiuoja“ atsiperkamumą:
kažkas paskaičiavo, kad nauda 360 eurų per metų, investicija 25 000 eurų,
padalino – gavo 70 metų.
„Excel“ net atidaryti nereikia. Va tau metodika. Sako, reik visiems tokį gerą „dylą“ įsiūlyti.
Ir tai ne pirmas kartas. Bet klysti – žmogiška. Gėda – nesimokyti iš klaidų.
Kai tas pats ekonomistas anksčiau vertino smulkaus verslo mokesčius, pajamas prilygino pelnui, o kaštus pamiršo.
Toks mąstymas – tiesiai į valstybės bankrotą.
Ir į Jūsų renovacijos bankrotą. Ir į smulkaus verslo bankrotą.
Be abejo, galima suprasti – žmogus turbūt nei vykdė individualios veiklos, nei renovavo savo buto. Bet tai antra proga klaidą ištaisyti.
Kur šiuo atveju šuo pakastas:
tas, kas investuoja 25 000 eurų, dažniausiai ima paskolą.
O tai reiškia bent 3 proc. metinių palūkanų. Skaičiukas mizernas. Bet pinigais skaičiuojant susidaro sumelė – t. y. apie 750 eurų per metus vien palūkanų.
Priminsiu. „nauda“ – vos 360 €. Jaučiat, kaip atsipirks ši investicija?
Tai dabar, protingieji kurmiai, paskaičiuokim dar kartą:
per kiek laiko atsipirks tokia investicija?
ir kiek palūkanų sumokėsit per tuos 70 metų,
kol profesorius dar perskaičiuos (ne)atsiperkamumą manau reikėtų pamąstyti plačiau.
Pamąstykim
Finansiškai Jums tikrai neapsimoka nieko renovuoti.
Todėl patyrę renovacijos konsultantai kalba ne apie skaičius, o apie jausmus:
„Kaip bus smagiau gyventi, kaip pagerės gyvenimo kokybė…“
Nes, matyt, emocinis atsiperkamumas – vienintelis tikras. Tie makaronai ant ausų tikrai geras jausmas, ypač, kai reikia vėliau sąskaitas padengti.
Taip pat, jeigu nežinojot – trečdalį renovacijos sudaro, pavyzdžiui, balkono prailginimas. Arba pusę renovacijos. Tai yra su energetiniu efektyvumu visiškai nesusiję dalykai.
O ar valstybei apsimoka renovacija?
Sukuriamos darbo vietos, pinigai cirkuliuoja, o maždaug pusė Jūsų sumokėtos sumos sugrįžta į biudžetą per mokesčiai. O Jums sugrįžta geros emocijos.
Man į akis krenta tas valstybės ciniškumas.
Jau kaip nori, kad Jūs mokėtumėt už šildymą mažiau. Jau taip nori. Kad Jums liktų daugiau pinigų.
Kad net padidina PVM nuo 9 proc. iki 21 proc. – ir vis tiek nori, kad Jūs mokėtumėt mažiau.
Nesakykit. Na ar gali būti kas nors ciniškiau? Toks kognityvinis disonansas.
Taigi:
Valstybei renovacija apsimoka.
Žmogui – nebent emociškai.
Naujos sienos, senos klaidos.
P.S. O ką daryti su ta agentūra, kuri skelbia, jog žmonės po renovacijos sutaupys 360 Eur? Aš nežinau. Na jeigu žmonėms prie matematikos egzamino pridėjo 10 balų ir jie nemoka patys skaičiuoti tai turbūt ir gerai, kad tokios agentūros juos apgaudinėja?